Robertas Schumanas. Liuksemburgo universiteto nuotrauka

Komentaras skambėjo LRT „Mažojoje studijoje“

Ką tik pasibaigus Vėlinių oktavai, verta pasidomėti, kokie žmonės galėtų būti paskelbti Bažnyčios palaimintaisiais ateityje. Vienas jų – Prancūzijos užsienio reikalų ministras (1948–1952) Robertas Schumanas (1886–1963).

Kas buvo Robertas Schumanas? Jį turime laikyti pagrindiniu Europos Sąjungos iniciatoriumi. Būtent jis 1950 m. suformulavo ir ėmėsi įgyvendinti Prancūzijos ir Vokietijos ekonominio bei politinio vienijimosi procesą („Europos anglies ir plieno bendrija“), į kurį netrukus įsijungė Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. Yra žinoma, kad projektas sulaukė karšto popiežiaus Pijaus XII pritarimo.

ES sėkmė nustūmė į užmarštį faktą, kad Schumano iniciatyva buvo sulaukusi įnirtingos kritikos ir netgi pašaipų. Prancūzijoje ir kitose karo pergalę šventusiose šalyse vyravo ne vienijimosi su Vokietija, o revanšo prieš Vokietiją nuotaikos. Dominavo požiūris, kad Vokietiją reikia dar griežčiau nubausti nei po Pirmojo pasaulinio karo, pamiršus, kad ši bausmės logika sukūrė priežastis kilti Antrajam pasauliniam karui. Ypač Schumano Europos vienijimosi planui priešinosi tada galingos Vakarų Europos komunistų partijos, siekusios didesnės Sovietų Sąjungos įtakos. Schumano iniciatyvą skeptiškai vertino ir Charles de Gaulle‘as, vadinęs ją „anglies ir plieno kratiniu“, nors vėliau, grįžęs į valdžią 1958 metais, šis politikos vilkas rėmė Europos bendrijos plėtotę. Kuriant politinę Europos vienybę, Robertui Schumanui teko nugalėti milžinišką pasipriešinimą, skepticizmo jūrą ir tradicinį mąstymą.

Robertas Schumanas. wikipedia.org nuotrauka.

Kaip jam tai pavyko? Iš kur jis, drovaus charakterio ir jautrios prigimties žmogus, nesukūręs šeimos ir patyręs daugybę asmeninių kančių bei politinių išdavysčių, sėmėsi jėgų? Daugybė liudininkų – užsienio šalių diplomatų ir valstybių vadovų, artimų bendradarbių ir kasdienio gyvenimo pakeleivių – kalba apie jo tikėjimą. Roberto Schumano, ilgamečio deputato ir ministro, diena prasidėdavo rožinio malda bei Biblijos ištraukos meditacija. Kiekvieną dieną jis stengdavosi dalyvauti Eucharistijoje, kurios metu, pasak liudininkų, „atrodydavo tarsi perkeistas“.

Jis buvo nepaprastai kuklus ir geraširdiškas, o jo geranoriškumas visada reiškėsi konkrečiais veiksmais: kiekvieną sutiktąjį palaikydavo morališkai, kai reikėdavo – finansiškai. Aktyviai rūpinosi ir kenčiančiais toli pasaulyje, pavyzdžiui, remdamas raupsuotųjų gydymo programas. Paskutiniais skausmingais gyvenimo metais, jį slaugiusios vienuolės liudijimu, Schumanas pasižymėjo ypatingu kantrumu, paprastumu, nuolankumu. Ši vienuolė, šiandien sulaukusi garbingo amžiaus, tokiais žodžiais kreipiasi į jaunimą: „Yra svarbu, kad jūs, jauni žmonės, pažintumėte tokį žmogų, koks buvo Robertas Schumanas. Iš jo elgsenos ir kalbų, iš jo labai paprastų ir gerų emocijų, netgi iš jo švelnaus balso buvo ko pasimokyti. Šios pamokos yra vertingos šiandien, kai turime pareigą būti aktyvūs piliečiai. Iš Schumano galima išmokti įsižiūrėti ir įsiklausyti į žmones“.

Schumano kolegos diplomatai, pvz., JAV valstybės sekretorius H. S. Trumano prezidentavimo laikais Deanas Achesonas prisimena jo subtilų humoro jausmą, išradingą vaizduotę, bet taip pat – plieninę valią. Kitas ministrų kabineto narys André Philip‘as kalba apie Schumano asmenybę, kuri „spindėjo vidiniu gyvenimu. Jautėsi, kad jis neturėjo egoistinių troškimų ir ambicijų, buvo totaliai nuoširdus ir intelektualiai nuolankus, siekė tik vieno – būti naudingas ten, kur jautėsi reikalingas. (...) Jis dažnai dvejojo, tarėsi su savo vidiniu balsu, tačiau kai priimdavo sprendimą – imdavosi neįprastai drąsių iniciatyvų ir jas realizuodavo iki galo, nepaisydamas kritikos, atakų, grasinimų. (...) Visų jį pažinojusių atmintyje Schumanas išliks demokrato etalonu, išradingumo ir kūrybiškumo pavyzdžiu, kovotoju per savo švelnumą, visuomet pasižymėjusiu pagarba žmogui, ištikimu savo vidiniam pašaukimui, kuris įprasmino jo gyvenimą“. Belgijos užsienio reikalų ministras Paulas-Henri Spaakas stebėjosi pačiu faktu, kad toks drovus žmogus galėjo tapti Europos lyderiu. To priežastį jis matė ypatingose asmeninėse Schumano savybėse, kurios „veikė stipriau nei aukštos diplomatinės manieros“.

Robertas Schumanas. Roberto Schumano fondo nuotrauka.

Dar vienas liudijimas grąžina mus į konkrečios politikos lauką. 1958 m. artimas Schumano bendradarbis ėmė džiaugtis, kad generolas Charles de Gaulle‘as grįžo į valdžią. Jis buvo nustebęs, kad Schumanas į šį grįžimą reagavo skeptiškai ir netgi pareiškė, kad „generolo, nors ir pasižyminčio didele asmenybės jėga, laukia nesėkmė“. „Kodėl taip manote?“, – apstulbęs paklausė bendradarbis. Schumanas atsakė: „Generolas de Gaulle‘as yra žmogus, kuris nepasitiki. Jis nepasitiki žmogumi.“

Man rodos, šie Schumano žodžiai išreiškia kai ką esminio ir apie jį patį, ir apie tarptautinę politiką, ir apie žmonijos prigimtį. Schumanas kažkokiu būdu užčiuopė vienijančią energiją, giluminę empatiją, fundamentalų taikos troškimą, kuris veikia giliausiame tautų gyvenimo lygmenyje – akivaizdžiai nematomame, bet aktyviame žmonijos prigimties sluoksnyje. Jis tai įvardijo paprastu žodžiu: „pasitikėjimas“. Šis pasitikėjimas lėmė, kad buvo įkurta Europos Sąjunga.

1990 m. Meco vyskupas iniciavo Roberto Schumano beatifikacijos procesą. 2004 m. tyrimas buvo baigtas, o Schumanas Bažnyčios paskelbtas „Dievo tarnu“. Tai – esminis beatifikacijos proceso žingsnis. Norint sulaukti pačios beatifikacijos, reikia kanoniškai reglamentuojamo stebuklo. Kol kas liudijimo apie Schumanui priskiriamą antgamtinį aktą neturime. Tačiau kai kas mano, kad stebuklu galima laikyti Europos Sąjungos įkūrimą, kurio dėka Europos tautos jau 70 metų gyvena taikoje.   

Visi čia pateikti liudijimai yra paimti iš www.robert-schuman.com

Komentaro autorius dr. Povilas Aleksandravičius yra MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas