Prof. Alvydas Jokubaitis. Justino Stanevičiaus / VU TSPMI nuotrauka

Spalio 29 d. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vyko Šv. Tomo Moro klubo organizuojama diskusija „Ar religija yra ideologija?“ Joje dalyvavo du politinės filosofijos profesoriai – Alvydas Jokubaitis ir Andrius Bielskis.

Prof. Jokubaičio pranešimą skaityti galite čia

Prof. Andrius Bielskis savo pranešime apžvelgė keturis logiškai galimus atsakymus į klausimą, ar religija yra ideologija.

Justino Stanevičiaus / VU TSPMI nuotrauka

Pirmasis atsakymas – neigti, kad religija funkcionuoja kaip ideologija. Nors tiesa, kad religija yra daug senesnė už ideologijas, tačiau šiandieniame pasaulyje religija dažnai funkcionuoja kaip ideologija. Filosofas priminė Louiso Athusserio tezę, kad ideologija savo gryniausiu pavidalu reiškiasi tuomet, kai neigiamas bet koks ideologinis veikimas. Anot MRU profesoriaus, toks atsakymas būdingas arba religiniams fundamentalistams, arba religiniams fanatikams – žmonėms, kurie šventai įsitikinę savo santykiu su Dievu ir iš to išplaukiančio tikėjimo religinėmis, amžinomis tiesomis. Kraštutiniais atvejais tokia laikysena suponuoja kitatikių persekiojimą ar net žudymų pridengimą Dievo vardu. Krikščionybės istorijoje gausu tokių pavyzdžių – Katalikų Bažnyčios inkvizicija, XVI a. religiniai karai ir pan. Kaip tik dėl to reformacija yra tokia reikšminga – ji atskleidžia liberalizmo ir logiškų argumentų už religinę toleranciją svarbą. Būtų sunku suprasti moderniąją demokratiją be istorinės nuorodos į reformaciją. Dažniausiai religijos ideologiškumą neigianti pozicija reiškiasi banalybės diskursu, priduria A. Bielskis. Nusaldintas tų pačių tezių pagrindinių doktrinos teiginių kartojimas, sentimentalus kalbėjimas apie krikščioniškas vertybes ir jų sunykimą nūdienos moralinio pakrikimo laikais – banalybės diskurso pavyzdys.

Antrasis atsakymas – religija yra ideologija. Tai atsakymas ateistų arba su religija nieko bendro neturinčių žmonių, kurie itin jautrūs dominuojančios ideologijos raiškai. Ateistai, ginantys ideologijos reikšmę ir jos kritiką, redukuoja religiją į ideologiją. Klasikinis šito atsakymo pavyzdys yra Marxo ir Engelso ideologijos samprata. Tai sociologinis atsakymas, siekiantis paaiškinti dvasios apraiškas per jos poveikį socialiniams santykiams.

Pagal Marxą, ideologija yra struktūrinę, materialinę galią turinčios absoliučios mažumos, turtingiausiųjų, kontroliuojančių gamybos priemones, mintys, kurios tampa daugumos, mintimis. A. Bielskio teigimu, religija veikia kaip ideologija, kai tarnauja dominuojantiems galios santykiams, ypač eksploataciniams ir susvetimėjimą palaikantiems, arba naudojama siekiant politinės galios.

Trečiasis atsakymas – ne, religija nėra ideologija, tačiau... Jo prielaidą, kaip teigia MRU profesorius, galima pavadinti religinio proto fenomenologija. Tai religinio proto aprašymas iš vidaus, priimant religijos autoritetą. Religinių bendruomenių veiklą ir tai, kas jų viduje diskutuojama, tai, kokios patirtys akcentuojamos kaip reikšmingos ar juolab kanoninės, galima suvokti religinio proto fenomenologijos požiūriu. Ši pozicija priima religiją kaip atskirą, savarankišką fenomeną, kurios sklaidai ir analizei būtinas žvilgsnis „iš vidaus“, ji traktuojama kaip reikšminga, o ne kaip pasenusių prietarų, kurie nesuderinami su mokslu. rinkinys. Tokia pozicija sumoderninta, nes ji kelia klausimą, kaip tikėjimo pirmtakų religinė patirtis yra galima čia ir dabar, t. y. modernioje visuomenėje, kurią reikšmingai suformavo modernus mokslas. Tokia religinių patirčių fenomenologija yra antifundamentalistinė. Fundamentalizmas suvokiamas kaip antiistoriškas religinių tiesų ir doktrinų suabsoliutinimas. Religinių patirčių fenomenologija traktuoja fundamentalizmą kaip ideologinę fikciją. Ši pozicija reiškia, kad religinės bendruomenės nariai pripažįsta, jog bent dalis jos diskurso yra ir gali tapti ideologija, be kita ko, banalybės diskursu ir patetiška iškreiptų galios santykių apologetika.

Pristatyti savo paties požiūrį į šį klausimą profesorius A. Bielskis pasirinko ketvirtąjį atsakymą – religija yra ideologija, bet ne visada. Jis neneigia religinės patirties galimybės, tačiau supranta ideologiją tarsi lakanišką veidrodį, kuriame mes atpažįstame save, tvirtindami, kad ideologija yra pirminis mūsų subjektyvumo šaltinis. Žodis subjektas šioje vietoje vartojamas senąja prancūziška prasme – mes tampame santykių subjektais, panašiai kaip visi Britanijos piliečiai yra karalienės subjektai. Ideologija padaro mus pasyviais dominuojančių galių santykių subjektais. Bet ideologija nėra vienintelis mūsų subjektyvumo šaltinis – tai palieka vietos neideologiškai religijos sampratai.

Pasak filosofo, religiją galima būtų apibrėžti pozityvia prasme, religijos pagrindas – autentiškas, asmeniškas tikėjimas yra sisteminga šventumo ir šventybės paieška. Tikėjimas yra mūsų subjektyvumo, kaip aktyvaus prado, pagrindas. Tikėjimas, kaip aktyvus egzistenciniu įvykiu grįstas mąstymas, gimdo etinį subjektą. Religija kaip šventybės paieška ir santykis su ja visuomet yra grįstas egzistenciniu įvykiu. Pavyzdžiui, šv. Pauliaus atsivertimas pakeliui į Damaską, Tomo Akviniečio patirtis gyvenimo pabaigoje, kuomet parašęs „Summa Theologica“ jis pasako, kad visi jo raštai – šiaudų krūva. Taip suprastas tikėjimas suteikia galią interpeliuoti ideologiją. Tačiau tikėjimo įvykio lingvistinė artikuliacija ir jos institucinis įtvirtinimas, anot A. Bielskio, yra daugiau ar mažiau visuomet ideologizuotas. Dėl to, kad tokia tikėjimo įvykio artikuliacija ir ypač jos institucinis įtvirtinimas yra linkę sustabarėti ir būti panaudojami mūsų žmogiškų ideologijų kovose.

Prof. Andrius Bielskis. Justino Stanevičiaus / VU TSPMI nuotrauka

Reaguodamas į prof. A. Bielskio pranešimą, A. Jokubaitis teigė, kad ideologijos terminas yra perteklinis. Kas tuomet nėra ideologija? Tai keistas sumanymas apimti visas idėjas, kurios žmonėms ateina į galvą. Johnas Locke‘as bandė pakeisti platonišką idėjos sampratą ir sakė, kad viskas subjekto viduje yra idėjos – bet kokie pojūčiai, potyriai, vaizdiniai. Net muziką galima traktuoti kaip ideologiją. Yra dominuojantis skonis, dominuojančios mintys ir tam tikru būdu nustato, kad jos tarnauja mažumai. Kokiai mažumai?

Profesoriaus teigimu, tezė, kad reformacija buvo pažanga – šimtu procentu ideologinė. Jos neįmanoma įrodyti iš karto nenusistačius, neturint tikėjimo. Jeigu teigsime, kad filosofija yra tiesos ieškojimas, o ideologija yra tikėjimas turimais atsakymais, tai A. Bielskio požiūris į reformaciją yra pagrįstas tikėjimu, sako A. Jokubaitis.

Prof. Alvydas Jokubaitis. Justino Stanevičiaus / VU TSPMI nuotrauka

Diskusijoje išryškėjo skirtingi požiūriai į apaštalą Paulių. A. Bielskio nuomone, šv. Paulius nėra konservatyvus, netgi priešingai – jis yra revoliucionierius. Kuomet jis susipyksta su Jeruzalės šulais ir skelbia misiją, nepriklausomai nuo to, kokiai jis bendruomenei priklauso: „Nebėra nei žydo, nei graiko.“ Būtent per Pauliaus figūrą ir jo veiklą mes turime krikščionybę – ne Petro, ne Jokūbo veikla Jeruzalėje padeda pamatus skleisti krikščionybę, bet Pauliaus radikalus žydiško nacionalizmo atmetimas. Anot filosofo, – apaštalas Paulius yra naujos politinės tvarkos steigėjas.

A. Jokubaitis siūlo kitą perspektyvą. Jo teigimu, Paulius nuolatos jaučia, kad Kristus ir tai, ką jis skelbia, yra Senojo Testamento pranašystės tęsinys. Apaštalas mano, kad Mesijas yra atėjęs Kristaus pavidalu ir kad tikėjimas, kurio laikosi žydai – peržengtas, nebegaliojantis. Teigdamas, kad Kristaus gyvenimo įvykiai buvo išpranašauti, Paulius yra konservatyvus, jis turi stiprią tradicijos pajautą.  

Anot A. Jokubaičio, ideologijos labai dažnai tampa religijos pakaitalais. Nietzsche, skelbdamas Dievo mirtį, sakė, kad baisiausia bus, kai ateis įvairių religijos surogatinių pakaitalų. Tuščios vietos nebus, prasidės įvairiausių religijų kūrimas. Turime daugybę surogatinių ideologijų, teigia profesorius, iš vienos pusės, tai pamiršimas, kad pasaulis yra iškreiptas, iš kitos pusės – kad šitą pasaulį reikia išgelbėti nuo šio iškreipimo. Filosofas primena apaštalo Pauliaus žodžius: nesitapatinkit su šituo pasauliu, bet perženkit pasaulį dvasia. Tam tikra prasme Paulius, panašiai kaip Marxas, ragina nepasiduoti šito pasaulio iliuzijoms.

„Skirtumas tas, kad Marxsas „Tezėse apie Fojerbachą“ sako, kad pasaulio tikrumo ar realumo klausimas gali būti išspręstas praktiškai. Kuo žmogus labiau keis pasaulį, tuo labiau sužinos, ar šitas pasaulis yra tikras. Mano galva, tai nesusipratimas. Labai rimtai reikėtų svarstyti, kas yra tikra, tai rimtas klausimas. Netikiu, kad į tai galima atsakyti tik praktiškai. Tai ir yra viena mano nusistatymo prieš ideologiją priežasčių. Kol būsime šiame pasaulyje, deja, būsime šiame deformuotame ir iškreiptame pasaulyje, su kuriuo joks padorus žmogus iki galo negali tapatintis.“