Darius Indrišionis. Aivaro Žydelio nuotrauka

Atrodytų, misija neįmanoma – stribų būriai sovietų okupuotos Lietuvos teritorijoje išformuoti dar praėjusio amžiaus 6 dešimtmetyje, tačiau šios šlykščios struktūros (kurios nariai įvairiose Lietuvos vietose pasižymėjo kaip girtuokliai, vagys, prievartautojai ir žudikai) atstovu galima tapti ir šiais laikais. Ir gan nesunkiai.

Šį tekstą įkvėpė arši diskusija, kilusi vieno garbaus (be ironijos) Lietuvos istoriko ir Seimo nario feisbuko sienoje po to, kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) paskelbė, kad Našlaičių kapinėse aptikti partizano Juozapo Streikaus-Stumbro palaikai. Minėtas istorikas pasidalijo teismo metu Juozapo Streikaus tariamai pasakyta kalba (paskutiniuoju žodžiu). Kalba vaizdinga, pilna sparnuotų frazių, patriotiška, uždeganti. Tačiau Enrikai Kripienei, jaunai istorikei, Lietuvos partizanų istorijos tyrėjai, ši kalba užkliuvo. Kodėl? Todėl, kad skyrėsi nuo J. Streikaus baudžiamojoje byloje užfiksuotos kalbos. Anot istorikės, „[...] kalba buvo gerokai trumpesnė, be didelių išvedžiojimų. Teisiamasis prašė tik vieno: pasigailėti brolio Izidoriaus ir palikti bent jį mamos paguodai. Paskutinė kalba buvo ir graži, ir jautri, ir pakankamai įtaigi, nėra reikalo jos beletrizuoti.“

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai – paprasčiausia istorikų diskusija: ar galima (metodiškai teisinga) remtis šaltiniu (omenyje turimas „vaizdingasis“ J. Streikaus kalbos variantas), kurio atsiradimo aplinkybės mažų mažiausiai mįslingos (E. Kripienės teigimu, pirminis „vaizdingosios kalbos“ šaltinis – jau šių dienų Lietuvoje išleista dokumentinių apybraižų knyga „Vaičėno būrio žūtis“). Deja, tik iš pirmo žvilgsnio. Netrukus pavieniai diskusijos dalyviai išvadino jauną istorikę „stribiško charakterio ponia“ ir kitais nemaloniais epitetais, leidžiančiais suprasti, kad istorikė ir Grinkiškio stribas Ramonas (pagarsėjęs tuo, kad aliejuje iškepė kūdikį) – kolegos ir bendraminčiai.

Žinoma, pavienius komentarus internete, dažniausiai pridengtus išgalvotais vardais, nesunkiai galima nurašyti interneto troliams ar tiesiog asmenims, mėgstantiems laisvalaikiu pataškyti skulptūras raudonais dažais. Tačiau problema išlieka – netgi atvirai nepasakydami žodžio „stribas“, kai kurie mūsų bendrapiliečiai yra linkę sieti su stribais įvairius jiems neįtinkančius asmenis, nepatinkančias nuomones. Nebūtina aklai kabintis epiteto „stribas“ – esama gausių sinonimų: stribvaikis, stribų anūkas, Kremliaus agentas, naudingas idiotas, penktoji kolona ir t. t. Liūdniausia tai, kad laikui bėgant sparčiai plečiasi sąrašas nuomonių, už kurias lengvai gali būti apšauktas stribu (plačiąja prasme).

Istorikė suabejojo, ar tikrai mirti teisiamas jaunas partizanas taip vaizdžiai galėjo kalbėti? Stribė. Skulptorius pasiūlė Lukiškių aikštėje nestatyti Vyčio? Stribas. Autoriui nepatiko patosiškas ir nevykęs filmas apie tremtinius? Stribas. Apie merą, nurodžiusį nukelti atminimo lentą labai abejotinam istoriniam veikėjui, net nekalbėsiu. Stribų gretos auga geometrine progresija. Laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Demokratiškoje. Kol kas.

Kol „paskelbimo stribais“ klausimų nepradėjo svarstyti kokia nors specialiai įsteigta visuomeninė taryba. Tada jau bus nebejuokinga. Tada diskusijos nutils – viešai apšauktas stribu negalės būti publikuojamas, neteks darbo, galės būti suimtas, o gal net ir nužudytas. Juk jei jauną, simpatišką, kultūringai (maža to – argumentuotai!) savo nuomonę reiškiančią istorikę galima lengvai apšaukti stribe, tai gal ir žudyti tuos visus stribus nebus sunku? Lietuvos istorijoje ne sykį buvo laikmečių, kai žudyti nebuvo sunku – ar tikrai istorija nelinkusi savęs kartoti?

Ačiū Dievui, kol kas nieko panašaus nėra ir, tikėkimės, nebus. Yra tik žmonės – labai radikalūs – save laikantys tikraisiais Lietuvos patriotais. Jie mano turintys teisę kitiems nurodyti, koks tas patriotizmas turi būti, kokiomis formomis (knygomis, filmais, skulptūromis) reikštis. Šie žmonės nelinkę stoti į argumentuotą ginčą – jiems daug įprasčiau mėtyti niekuo nepagrįstus teiginius, svaidytis epitetais ir visaip bandyti įteigti, kad jų nuomonė kažkuo vertesnė už kitų. Ypač stribų.

Laikas keičia terminų turinį ir prasmę. Tai nei liūdna, nei juokinga. Tiesiog laikui bėgant vis daugiau simpatijų sulauks ne raudonais dažais ir tulžimi besisvaidantys „tikrieji patriotai“, o tie, kurių stribais vadinti nenorėčiau.