Vilniaus benediktinių Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčia. Pagal Marijos Dzievulskos autolitografiją. Kopijuota iš Witoldo Hulewicziaus „Miasto pod chmurami“ (Vilnius, 1931 m., p. 45).

Nors Visi Šventieji švenčiami lapkričio 1 d., o vakarop iškilmė užleidžia vietą visiems mirusiesiems prisiminti skirtoms Vėlinėms ir ištisas aštuonias dienas trunkančiai jų oktavai, iš esmės visas darganotasis lapkritis liturginiame kalendoriuje yra skirtas pagerbti šventiesiems ir maldose prisiminti mirusiuosius.

Jau lapkričio 5 d. minimi Jėzaus draugijos – jėzuitų – šventieji. Lapkričio 7 d. skirta visiems dominikonų ordino šventiesiems, lapkričio 8 d. atmenami visi mirusieji šio ordino nariai, o kadaise prie įspūdingojo Vilniaus baroko perlo – Antakalnio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios – veikę reguliarieji Laterano kanauninkai pagerbia savo bendruomenės šventuosius. Mėnesiui įpusėjus – lapkričio 13 d. – savo ordino šventųjų šventę mini benediktinai, kurie lapkričio 14 d. pagerbia mirusius ordino narius.

Atitinkamai lapkričio 14 ir 15 d. ordino šventųjų gyvenimus kontempliuoja ir mirusiuosius prisimena karmelitai. Visiems šventiesiems skirtą mėnesį tartum užbaigia pranciškonai. 1223 m. lapkričio 29 d. popiežius Honorijus III patvirtino šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių regulą, todėl šią dieną minima daugybė visų trijų šv. Pranciškaus įsteigtų ordinų (mažesniųjų brolių, šv. Klaros neturtėlių seserų ir pasauliečių pranciškonų) šventųjų bei palaimintųjų, kurių neįmanoma išvardyti liturginiame metų kalendoriuje.

Ne tik liturginio kalendoriaus lapas su jame lapkričio 13 d. pažymėtais Visais benediktinų ordino šventaisiais ir lapkričio 14 d. prisimenamais visais šio seniausiojo katalikų vienuolių ordino mirusiaisiais, ne vien kelios kažkada iš Lenkijos atsitiktinai įsigytos prieškarinės fotografijos, bet ir keleto senųjų vilniečių, taip pat mano paties prisiminimai paskatino parašyti keletą eilučių apie Vilniaus benediktinių šv. Kotrynos Aleksandrietės abatiją.

Ne per seniausiai į rankas pateko teatrologės, rašytojos ir tikros – čia gimusios ir augusios – vilnietės Gražinos Mareckaitės knyga „neIšmaniųjų metas“. Viename knygos skyrių p. Gražina prisiminė mokyklinius metus, praleistus pokarinėje Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje: „Komjaunuoliška“ Salomėjos Nėries mergaičių gimnazija pokariu buvo įkurdinta sprogimų ir bombų nepaliestame baroko architektūros ansamblyje, buvusiame benediktinių vienuolyne prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Gimnazijos patalpos irgi buvo tarsi iš fantazijų pasaulio: koridorių labirintai, skliautuoti perėjimai, užrūdijusios geležinės durelės, pro siaurą angą matomas, bet neegzistuojantis kiemas, niekur nevedantys mediniai laiptai, tuščios ertmės ir laukinių vynuogių brūzgynai. Karo pabaigoje griuvėsiais ir degėsiais virtusiame kvartale mokyklos-vienuolyno daržas, atskirtas aukšta mūro siena, buvo lyg gaivi žalia oazė. Tame darže, salotų lysvių ir žalsvėjančių agrastų fone, tartum nupieštos anglimi triūsė kelios juodos figūrėlės – laiko pamirštos, karus marus atlaikiusios vienuolės (jas dažnai matydavome pro klasės langus). Jos su niekuo nebendraudavo, nekalbėdavo (gal tylėjimo įžadai?). Siaurame skliautuotame koridoriuje akis į akį sutikta juoda besvorė būtybė akimirksniu pradingdavo už surūdijusių durų.“*

Toje pačioje – tada jau nebe gimnazijoje, o tiesiog Salomėjos Nėries mokykloje vėliau mokiausi ir aš. Lygiai taip pat ir tuomet šalia mokyklos sporto aikštyno stovėjo aklinai uždaryta ir apleista Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčia, driekėsi sudėtingo plano vienuolyno pastatai, o mus – pradinių klasių mokinius – ypač masino skliautuotas vienuolyno koridorius, kuriuo tarytum dengta gatve buvo galima išeiti iki pat dabartinės Šv. Ignoto gatvės ties to paties šventojo vardo bažnyčia, kadaise priklausiusia jėzuitų noviciatui. Tiesa, tuomet gatvė vadinosi revoliucionieriaus K. Giedrio vardu...

Ypač šiuo paslaptingu ir šiandien egzistuojančiu koridoriumi-gatve magėdavo eiti tada, kai antroje ir trečioje klasėje mokėmės antroje pamainoje, pamokos baigdavosi vėlyvą vakarą ir toks vaikščiojimas būdavo sumišęs ir su vaikišku smalsumu, ir su baime. Už pagal skliautuotą paslaptingo senojo vienuolyno koridorių išsidėsčiusių patalpų durų įrengtuose butuose tada virė savitas ano meto komunalinių butų gyvenimas...

Apsuptas tvorų ir sienų, kuriomis kopdavo rudenį ryškiai raudonai nusidažančios vešlios laukinės vynuogės, plytėjo ir tas pats Gražinos Mareckaitės atminimuose išlikęs mokyklos-vienuolyno daržas, su jame žaliuojančiais agrastų krūmais, gėlių ir daržovių lysvėmis, rudenišku pūvančių bulvienojų, kurie, nukasus bulves, būdavo pakreikiami ant dirvos, kvapu. Neatsiejama šio daržo dalis buvo ir tuomet man tarsi iš pasakos atklydęs personažas atrodžiusi jo šeimininkė – po metų našta sulinkusi senutė, kuri pasirodydavo kažkur iš slaptingų senojo vienuolyno pastatų gilumos. Tada numaniau, o šiandien esu beveik tikras, kad tai buvo viena iš senųjų Vilniaus benediktinių, likusių abatijoje po to, kai Šv. Kotrynos bažnyčia ir vienuolynas buvo atimti ir uždaryti, o Lietuvoje likusios seserys apsigyveno mano gimtajame Žvėryne, Gulbių gatvėje 4. Ir tada žinojome, kad rūpestingai prižiūrėtame name, apsuptame gražaus sodo, gyvena vienuolės.

Neseniai internete aptikau Halinos Jotkiało Vilniaus benediktinėms skirtą „Vilniaus savaitraštyje“ (Tygodnik Wilenszczyzny) publikuotą rašinį, simboliškai pavadintą „Tiesiog buvo ir yra“ (Po prostu były i są), kuriame perskaičiau, jog ryšį su senąja savo buveine Šv. Ignoto gatvėje benediktinės išsaugojo ir daržovėmis bei vaisiais apsirūpindavo iki praėjusių metų** besirūpindamos senuoju vienuolyno sodu-daržu. Iš pradžių juo rūpinosi sesuo Aloyza, kuri kuklia cele senojo vienuolyno mūruose naudojosi nuo 1923 iki pat 1999 metų (sic!).

Pasak H. Jotkiało, po karo iš vienuolyno ji nebuvusi išvaryta dėl to, kad S. Nėries mokykloje dirbo kaip daržininkė, nors pagal išsilavinimą buvo plastyczka, tai galėtų reikšti apskritai menininkę, dailininkę, bet greičiausiai – skulptorę. Negaliu nepacituoti H. Jotkiało: „Jos prižiūrimas daržas kėlė nuostabą ir duodavo neįtikėtiną derlių. Galbūt tai lėmė ypatinga čia tvyrojusi nuotaika, o galbūt – sesers Aloyzos talentas.“

Geriau nepasakysi. Tame darže, kuris vienuolynuose vadinamas „inspektu“, išties pleveno dvasia, galbūt tas mistiškas genius loci, kuri neturėjo nieko bendra su tuometine tarybine (žodžio „sovietinis“ mes tada nevartojome, man jis svetimas ir dabar...) tikrove. Nežinau, kiek tai prisimena mano klasės draugai, bet mistiškąją sodo-daržo figūrą ir mus skyrė daugelis dalykų... Tai buvo ne tik amžius (man ji atrodė sena kaip šalia stūksantys Šv. Kotrynos bažnyčios bokštai ir slaptingi, laiko ir žmonių išvarginti vienuolyno mūrai suskeldėjusiomis sienomis ir aptrupėjusių čerpių stogais), bet ir kalba...

Paslaptingoji sodo-daržo šeimininkė kalbėjo daugiausia tik lenkiškai... Dažną sykį jos duodamų nurodymų daržo darbuotojų komanda mėgindavo apsukriai išvengti, motyvuodama kalbos nežinojimu... Kadangi tą kalbą, išmokytą mano močiutės, daugmaž mokėjau ir supratau, kartais tekdavo pabūti vertėju. Beje, senoji sodo-daržo šeimininkė manęs niekada to neprašė, bet toji slaptinga būtybė buvo kažkas iš tos mistiškos, nenusakomos, bet šalia egzistavusios Vilniaus praeities, kažkas nesąmoningai, bet ypač gerbtinas... Galbūt todėl kai kuriuos jos duodamus paliepimus, ką reikia padaryti, persakydavau klasės draugams. Atmintyje įstrigusi viena tokia akimirka. Girdžiu, kaip dabar spėju, seserį Aloyzą sakant: „Juk jums dabar lietuviškai pasakė...“ Atrodo, kad priežasčių priešintis pavedimams tada nebeliko... Tądien baigiant darbus sode-darže pasikvietusi pasakė: Dzięki, weź... (lenk. „Ačiū, imk...“), įdavė keletą stambių rabarbarų stiebų ir pridūrė, kad iš jų galima arba virti kompotą, arba tiesiog valgyti padažius cukruje...

H. Jotkiało rašo: „Po jos mirties (gyvenimo pabaigą praleido vienuoliniuose namuose Gulbių gatvėje) darbus tęsė sesuo Jolanta, tačiau 2012 metais liepta grąžinti raktus... Taip po 390 metų buvo užverstas paskutinis Vilniaus benediktinių buvimo prie Šv. Kotrynos bažnyčios puslapis...“

Bet ir vėl norisi grįžti prie H. Jotkiało rašinio pavadinimo „Tiesiog buvo ir yra“. Prieš gerus trejetą metų, senosiose Saltoniškių kapinėse Vilniuje į paskutinę kelionę palydint mano mamos pusseserę, žymią Lietuvos pediatrę Genovaitę Blynienę, kadaise vadovavusią tame pačiame Vilniaus Žvėryne, toje pačioje Vytauto gatvėje, kurioje prabėgo mano vaikystė, veikusiai Vaikų ligų ligoninei, paskui velionės karstą ėjo ir sesuo vienuolė. Iškart pažinau benediktinių abitą. Tiesiog buvo ir yra. Nors tai buvo tie tarybiniai, o kam labiau patinka – sovietiniai laikai, visada žinojome, kad čia, Vilniuje, pasilikusios seserys vienuolės liko ištikimos savo tikrajam pašaukimui – mylėti ir tarnauti artimui. Nesvarbu, ar tai būtų mokyklos daržas, ar vaikų ligoninė. Nemažai jų anuomet išties darbavosi Vilniaus ligoninėse kaip gailestingosios seserys.

Keistai vingiuoja mūsų keliai, išsiskirdami ir vėl susipindami. Prieš keletą metų į mano rankas pateko pluoštelis Lenkijoje išsaugotų senų fotografijų (dalis seserų benediktinių po karo, vykstant vadinamajai lenkų repatriacijai, išvyko į Lenkiją, kai kurios liko Lietuvoje). Jose matyti tie patys Šv. Kotrynos bažnyčios bokštai ir tas pats gerai pažįstamas mano mokyklos daržas, kuriame stovi seserys benediktinės, taip taikliai G. Mareckaitės įvardytos kaip juodos figūrėlės.

Šv. Kotrynos bažnyčios bokštai ir seserys benediktinės.
Šv. Kotrynos bažnyčios bokštai ir seserys benediktinės.

Kitoje fotografijų pusėje dailia rašysena įrašyta: Ogród klasztorny pp. Benedyktynek w Wilnie z widokiem na Kościół Św. Katarzyny w Wilnie“, sierpień 1929 r. („Seserų benediktinių daržas Vilniuje su vaizdu į Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčią, 1929 metų rugpjūtis.“)

Dar keliose nuotraukose – skliautuotame vienuolyno koridoriuje įamžinta abatijos vyresnioji, arba ksenija – Anzelma Milič, laikanti ganytojišką abatės simbolį – dailią metalinę lazdą, vadinamą pastoralu (lot. pastoralis – „piemens, ganytojo“).

Kartu su šiomis nuotraukomis išliko ir 1938 m. liepos 14 d. ksenijos Anzelmos Miličaitės (Anzelma Miliczówna) padėkos laiškas, veikiausiai rašytas konvento rėmėjai: „Kilnioji ir brangioji Ponia, siunčiu širdingiausią padėką mielajai Poniai už tokią rūpestingą mūsų seserų globą, nes dėka rūpestingo Tamstos maloningumo ir svetingumo regėjo tiek gražių dalykų ir yra kupinos dėkingumo Brangiajai Poniai. Taip pat dėkoju už skanias bulvytes, bandeles ir praktiškus porceliano indus. „Dievas tebūna atlygintojas“ už visa ką. Mielajai Poniai linkiu gero poilsio ir sveikatos sustiprėjimo. Tegul Viešpats Jėzus visame kame laimina ir pagelbsti. Reiškiu gilią pagarbą Brangiajai Poniai. Nuoširdžiai Dievuje atsidavusi J. Anzelma Milevičiūtė O. S. B.*** Ksenija.“

Prieš keletą metų netikėtai aptikau, kad Vilniaus Saltoniškių kapinėse, kuriose ilsisi nemažai senųjų Žvėryno gyventojų, o kartu ir daug mano artimųjų, amžinojo poilsio atgulė ir Vilniaus benediktinės, po karo išvarytos iš senosios abatijos ir prieglobstį radusios tylioje Gulbių gatvėje, pačiame Žvėryno pakraštyje.

Jadwiga Flawia Raziukiewicz, Vilniaus benediktinių vyresnioji (ksenija), vadovavusi konventui sudėtingais pokario metais. Nuotrauka iš Tygodnik.lt

Kaune, kur gyvenu dabar, visai šalia mano namų, senojoje Antakalnio (nors Antakalnis daugeliui siejasi su Vilniumi, bet jo esama ir Kaune) kalvoje taip pat įsikūręs kur kas kuklesnis nei vilniškis seserų benediktinių konventas su sena gotikine Kauno globėjo – šventojo Miros vyskupo Mikalojaus – bažnyčia. Teko skaityti ir girdėti senus kauniečius pasakojant, kad, panašiai kaip ir Vilniuje, kai konventas buvo uždarytas, o tapybiška gotikinė bažnytėlė, Kauno peizaže išsiskirianti originaliu varpo formos bokšto šalmu, paversta knygų saugykla, dalis seserų benediktinių vis dėlto liko glaustis siaurame vienuolyno koridoriuje, vadintame „furtyte“****. Kai kurios ilgus metus dirbo buvusiuose vienuolyno pastatuose įkurtame vaikų darželyje. Kauniečiai ir šiandien prisimena jas kaip ypatingas, su niekuo nesulyginamas savo vaikų auklėtojas. Tarytum ne iš tos tarybinės-sovietinės epochos... 

Nuotrauka iš Cemety.lt

P. S. Šiandien iš Vilniaus benediktinių ir mano mokyklos sodo-daržo maža beliko. Kad čia būta sodo, mena tik kelios vienuolyno pastatų kaimynystėje išlikusios obelys. Užrakintas ir įėjimas, kuris iš sodo vedė į skliautuotą vienuolyno koridorių, kuriuo lyg dengta gatve kadaise išlįsdavome iki pat Šv. Ignoto bažnyčios. Bet kartkartėmis vis nueinu į buvusį sodą. Galbūt tai ir yra ten traukiantis genius loci? O šio teksto, kurį parašyti paskatino šiandien minima Visų benediktinų ordino mirusiųjų diena, nors ir neoriginalu, nesinori pavadinti kitaip kaip tik „Tiesiog buvo ir yra“. Tuose senuose Vilniaus vienuolyno mūruose ir atmintyje.

* Gražina Mareckaitė „neIšmaniųjų metas“. Vilnius: „Charibdė“, 2016, p. 35–39.

** Reikėtų patikslinti, kuriais metais publikuotas minėtas straipsnis, prieinamas ir internete.

*** O. S. B. – lot. „Ordo Sancti Benedicti“ (Šventojo Benedikto ordinas).

**** Lenk. „furta“, be kita ko, reiškia ir įėjimą į vienuolyną.