Jameso Cochrano grafitis, vaizduojantis Shakespeare'ą Londone.

EPA nuotrauka

„Kiekvienas amžius sukuria savo Shakespeare’ą“, – rašo amerikietė mokslininkė ir kultūros kritikė Marjorie Garber. Spėlionės ir teorijos apie Williamo Shakespeare’o gyvenimą pradėjo rastis netrukus po poeto mirties. Vieni įtikinėja jį buvus biseksualą, kiti – kad iš tiesų Shakespeare’o pjeses parašė Christopheris Marlowe ar Francis Baconas. Dar viena teorija, išpopuliarėjusi pastaruoju metu – Shakespeare’o slapta ištikimybė Katalikų Bažnyčiai. Istorikai ir literatūros tyrinėtojai, manantys, kad yra pakankamai duomenų, įrodančių Shakespeare’o katalikiškumą, remiasi dvejopais argumentais: biografijos detalėmis ir dramų bei kitų kūrinių interpretacijomis.

„Jis mirė kaip popiežininkas“, – taip apie W. Shakespeare’ą rašė jo amžininkas, XVII a. gyvenęs anglikonų dvasininkas Richardas Daviesas. To meto Anglijoje toks pareiškimas buvo gan rimtas kaltinimas. 1534-aisiais karaliui Henrikui VIII paskelbus Anglijos Bažnyčios nepavaldumą popiežiui, prasidėjo Katalikų Bažnyčios persekiojimas. Karalienės Elžbietos I valdymo metu dalyvavimas katalikiškose apeigose buvo laikomas išdavyste, o už anglikoniškų pamaldų nelankymą buvo skiriamos baudos. Shakespeare’as tikrai lankė anglikonų pamaldas, tačiau yra biografinių duomenų, rodančių, kad jis galėjo būti slaptas katalikas.

Nors ir nėra jokių neginčijamų įrodymų apie Shakespeare’o tėvų tikėjimą, jie abu vienaip ar kitaip susidūrė su represijomis dėl nepaklusnumo prieš katalikus įvestiems įstatymams. Dramaturgo tėvas Johnas Shakespeare’as gavo baudą už nedalyvavimą anglikonų pamaldose. Ardenai, Shakespeare’o motinos giminė, buvo žinomi kaip atsidavę katalikai, o vienas iš jų giminaičių buvo pasmerktas myriop už tai, kad slėpė kunigą. Be to, namuose, kuriuose užaugo poetas, po šimtmečio buvo surasta sienoje paslėpta Elžbietos I valdymo metu nukankinto jėzuito kunigo Edmundo Campiono veikalo kopija.

Palanki katalikybei buvo ir aplinka, jaunystėje ugdžiusi Shakespeare’ą. Simonas Huntas, pirmasis Shakespeare’o mokyklos vadovas, paliko savo postą, nes nusprendė tapti kunigu, o vėliau ir jėzuitu. Vienas iš Shakespeare’o bendramokslių – Robertas Debdale’as tapo kunigu ir 1586 metais buvo nubaustas mirties bausme. Be to, R. Debdale’as kunigystei ruošėsi kartu su Thomasu Cottomu, mirčiai pasmerktu 1582 metais, kurio brolis Johnas buvo vienas iš Shakespeare’o mokytojų. Atrodo, kad jaunąjį Shakespeare’ą supo tankus katalikų ratas.

Klausimų kyla ir dėl poeto santuokos – 1582 metais jis vedė Anne Hathaway, tačiau jie tuokėsi ne vietinėje bažnyčioje, bet keliavo į gretimą Temple Graftono kaimą, kurio bažnyčioje tuo metu dirbo tėvas Johnas Frithas, po ketverių metų valdžios apkaltintas, kad yra slaptas katalikų kunigas. Žinoma, tai tik spėlionės, tačiau gali būti, kad Shakespeare’ai santuoką įtvirtino slapta katalikiška ceremonija.

Vienintelis Shakespeare'o portretas, nutapytas jam gyvam esant. National Portrait Gallery nuotrauka.

EPA nuotrauka

Panašių užuominų ir nuorodų yra daugybė. Jis išsikėlė iš Stratfordo po to, kai susipyko su vietiniu valdžios pareigūnu seru Thomasu Lucy, oficialiai – dėl elnių medžioklės, tačiau Lucy buvo vienas iš aktyviausių to krašto protestantų veikėjų. Prieš pat išeidamas į pensiją ir grįždamas į Stratfordą, Shakespeare’as nusipirko namą Londone, kuris iki tol buvo svarbus pogrindinės katalikiškos veiklos centras, ir išreiškė norą, kad jame liktų gyventi nuomininkas, kurio brolis tais pačiais metais išvyko į Romą ruoštis kunigystei. Galbūt jis stengėsi šį veiklos centrą išlaikyti katalikiškose rankose?

Užuominų apie teigiamą požiūrį į katalikybę galima rasti ir Shakespeare’o kūryboje, nors, žinoma, tokios interpretacijos dažnai yra gan spekuliatyvios. Vis dėlto jis išdrįso savo pjesėse „Romeo ir Džuljeta“ ir „Daug triukšmo dėl nieko“ katalikų vienuolius vaizduoti teigiamai. „Hamlete“ yra užuominų apie skaistyklą, o tai buvo protestantų smerkiama Katalikų Bažnyčios tikėjimo tiesa. Be to, pati „Hamleto“ pjesė yra apie susiskaldymą, kraujomaišą, nevaisingumą, beprotybę ir žudymą – dalykus, kuriais katalikai kaltino protestantišką Tiudorų režimą Anglijoje. Pats Hamletas ir jo draugas Horacijus – studentai Vitemberge, Martino Lutherio mieste ir protestantizmo centre, esama užuominų, kad Danija buvo ką tik protestantišką revoliuciją išgyvenusi šalis. Spėjama, kad tai galėtų atskleisti paslėptą potekstę – ryšį tarp protestantizmo ir šalį bei vidinį žmogaus pasaulį apėmusio chaoso.

Rašytojo ir literatūros tyrinėtojo Josepho Pierce’o teigimu, žvelgiant į Shakespeare’o pjesių visumą, matyti, kad nedorieji, blogai vertinami veikėjai dažnai yra pragmatiškos, sekuliarios politikos šalininkai, o teigiamos asmenybės – ištikimi ir autentiški krikščionys. Nors pjesėse pasitaiko ir antikatalikiškumo, J. Pierce’o manymu, tai bandymas įtikti auditorijai. „Žvelgiant į pjesių visumą matyti katalikiškas pasaulėvaizdis, katalikiška filosofija, viešai išsakoma laikmečiu, kai tai buvo neteisėta. Buvo neteisėta scenoje kalbėti apie religiją ir politiką; tad Shakespeare’as išsisuko pjesių veiksmo laiku pasirinkdamas katalikišką praeitį, o vieta pasirinkdamas, pavyzdžiui, Italiją, kur gali vaikščioti pranciškonai – dažniausiai vaizduojami teigiamai – ir apėjo teisę taip tarsi nekalbėdamas apie Anglijos politiką“, – teigia J. Pierce’as.

1623 m. išspausdinta Shakespeare'o knyga.

EPA nuotrauka

Literatūros tyrinėtojo nuomone, Elžbietos I (popiežius Pijus V 1570 metais paskelbė ją eretike ir atleido jos valdinius nuo priesaikos) valdymo laikotarpiu pjesėse keliami klausimai apie teisėtus valdovus ir uzurpuotą galią – katalikai teisėtais Anglijos valdovais laikė Škotijos karalienę Mariją ir jos palikuonis. Laikotarpiu po to, kai į sostą sėdo Marijos sūnus Jokūbas I, Shakespeare’o pjesėse pasirodo netesėtų pažadų tema. 1606-aisiais, kai katalikai tikėjosi, kad pagaliau turės laisvę išpažinti tikėjimą, persekiojimai sugrįžo visa jėga – literatūros tyrinėtojo teigimu, tuo metu pasirodė tamsiausios Shakespeare’o pjesės: „Makbetas“ (kur, anot J. Pierce’o, yra nuorodų į katalikų kankinio šv. Roberto Southwello eilėraščius), „Otelas“, „Karalius Lyras“.

Intymiausia Shakespeare’o kūrybos dalis, be abejo, yra sonetai. Čia taip pat atsiveria plačios galimybės ieškoti paslėptų katalikiškumo motyvų. Tokią interpretaciją siūlo Johnas T. Noonanas. Anot jo, Shakepseare’as sonetuose prabyla simbolių kalba – varna reiškia jėzuitą, o rožė – Mergelę Mariją. Įvairūs simboliai gali reikšti uždraustas Kristaus Kūno pagerbimo procesijas, pavojuje esančią poeto sielą ar pačią Bažnyčią. Asmeniškus, jausmingus poeto eilėraščius siūloma suprasti kaip kalbančius apie Dievo meilę arba katalikų išgyvenamą skausmą ir neteisybę. Žinoma, vargu ar galima pateikti neginčijamų įrodymų, kad Shakespeare’o eiles reikia interpretuoti būtent taip. Ką iš tiesų galvoje turėjo eiles rašantis poetas, visada liks paslaptimi.

Literatūros tyrinėtojas J. Pierce’as teigia, kad biografiniai duomenys ir kūriniuose esančios užuominos apie Shakespeare’o katalikiškumą paremia vieni kitus tarsi dvi vieną kitą laikančios konstrukcijos gotiškoje arkoje. „Manau, kad yra pakankamai įrodymų neabejoti, kad Shakespeare’as tikrai jautė simpatiją katalikybei ir daugiau ar mažiau buvo slaptas praktikuojantis katalikas“, – sako J. Pierce’as.