Dailininkės Patricijos Jurkšaitytės „Pal. Teofilius“ (2017).

Kultūros dienraštis „7 meno dienos“, Nr. 35

Bažnyčia jau seniai nebėra meno mecenatė, vieta, kur gimsta naujos meno idėjos, kur dailininkui leidžiama žengti žingsnį į priekį, kurti ir palikti savo pėdsaką. Ką ten mecenatė?! Bažnyčia ne tai kad nebėra mecenatė, ji šiandien labiau asocijuojasi su institucija, net ir mene bijančia naujumo, menkai ką išmanančia apie šiandienos meną, jo paieškas ir daug saugiau besijaučiančia iki koktumo saldžiame art sulpicient šešėlyje.

Bet net ir šiais laikais, kai šis nesusikalbėjimas tarp Bažnyčios ir dailės, abipusė baimė tęsiasi jau porą šimtmečių, visgi galima pamatyti Romos Katalikų bažnyčios Lietuvoje bandymų bendradarbiauti ir ieškoti sueities taškų su profesionaliąja daile. Dažniausiai šie vis dar menki ir nedrąsūs bandymai vyksta vienuolijoms priklausančiose bažnyčiose. Vienas iš tokių bandymų rezultatų jau kabo Vilniaus dominikonų vienuolyno bažnyčioje šalia Lukiškių aikštės – tai Patricijos Jurkšaitytės 2019 m. nutapytas pal. Teofiliaus Matulionio portretas.

Šis vyras, Romos katalikų vyskupas, gyvenęs sovietinio režimo laikotarpiu, dėl savo veiklos ne kartą sėdėjęs kalėjime ir tremtas, mirė 1962 m. 2017 m. vasarą jis buvo paskelbtas palaimintuoju. Beatifikacijos metu plačiajai visuomenei buvo pristatytas ir parodytas kanoninis pal. T. Matulionio paveikslas, tuo metu sukėlęs aistringų diskusijų apie eilinį bažnytinio meno profesionalų neprofesionalumą.

2019 m. gimė dar vienas pal. T. Matulionio paveikslas, Lietuvos dailininkės darbas, eksponuojamas dominikonų vienuolyno bažnyčios pietiniame altoriuje. Paveikslas buvo specialiai sukurtas šiai vietai. Jis nėra įrėmintas, stengiantis išvengti prabangių rėmų susipjovimo su kuklaus žmogaus gyvenimo istorija. Pal. Teofiliaus Matulionio portretinio paveikslo rėmais tampa visas vėlyvojo baroko altorius.

Peržvelgę P. Jurkšaitytės kūrybinį kelią galėtume daryti išvadą, kad bažnytinis menas jai nėra visiškai svetimas. Tačiau tai nereiškia, kad ji bažnyčioms tapo tai, ko pastarosios užsinori. Ne. Štai, tarkime, darbų serijoje „Peizažai ir interjerai“ P. Jurkšaitytė pasiima senųjų meistrų darbus, pasakojančius Apreiškimo istorijas, juos transformuoja, palikdama savitą pėdsaką. Ką gali papasakoti paveikslas, turintis ilgą šimtametę istoriją, staiga dailininkės paliktas, sakykime, „visai nuogas“, iš jo pašalinant personažus bei visus rakandus? Paliktas tuščias interjeras. Apie ką jis kalba? Autorė sako, kad taip kuria savitą iliuziją, kur viešpatauja (NE)ryšys, susvetimėjimas. O kas yra religinis gyvenimas, jei ne ištisinis santykio ieškojimas? Santykio, kurio ieškoti stumia ir ištuštėję Rogierio van der Weydeno, Dierico Boutso, Tiziano, Da Vinci ir kitų meistrų interjerai.

Žvelgiant į paveikslą, žiūrovą įtraukia ilgas ir permirkęs kelias, besidriekiantis iki antro plano miškų, ten, iš kur ateina vyras. Išprusęs ir Vilnių pažįstantis žiūrovas žino, kad už vienuolyno tvoros, už Lukiškių aikštės, stovi buvę KGB rūmai, kuriuose buvo vykdomi kankinimai. Iš ten, iš tų žmogaus pažeminimo rūmų, ateina į dominikonų bažnyčios altorių Patricijos Jurkšaitytės Palaimintasis.

Nagrinėjant krikščioniškojo dvasingumo temą P. Jurkšaitytės darbuose negalime užmiršti kitos didžiulės šios dailininkės darbų serijos „Nacionalinė portretų galerija“, kurią sudaro dvylikos jaunų moterų portretai. Kai ši darbų serija buvo eksponuojama 2017 m. pradžioje, kritikai rašė, kad „dvylika nutapytų jaunų moterų primena šmėklas, nes jų akyse trūksta spurdančios gyvybės“. O autorė apie šiuos portretus sako, kad „moterys, nors ir žvelgiančios, nemato žiūrovo, tarsi jo nė nebūtų“. Žiūrovo įspūdį žadina niekaip neužsimezgantis ryšys tarp jo ir į jį (ne)žvelgiančių moterų. Nėra įprasto akių kontakto. P. Jurkšaitytė šiuose darbuose nagrinėdama žvilgsnio temą prisiliečia prie vieno iš fundamentaliųjų religinio potyrio keliamų klausimų – ką reiškia žvelgti į kitą? Galima prisiminti krikščioniškų ikonų „protėvius“ – Fayoumo portretus.

Štai taip dirbančios, taip religinio turinio atvaizdus interpretuojančios menininkės darbas kabo Dominikonų vienuolyno bažnyčios altoriuje. P. Jurkšaitytės Palaimintasis yra dailininkės savitai suprastas ir interpretuotas darbas. Ne, jis tikrai nėra provokuojantis, o dailininkės interpretacijos gal net ir nėra pastebimos nuo religinio meno atpratusiai akiai.

Patricijos Jurkšaitytės Palaimintasis šventumu spinduliuoja ne dėl šventiesiems įprastai priskiriamų atributų (aureolės, kryžiaus ar kito kankinio kančios objekto, vyskupo drabužių, pastoralo), bet dėl šilto žmogiškumo, kuriuo dvelkia kūrinys. Įprastinį šventumo simbolį aureolę pakeičia darganoto dangaus prošvaistė, suplėšanti tamsą ir vyrą nutvieskianti šviesa. Ar tai saulės šviesa? Ar tai dieviškosios manifestacijos šviesa? Štai taip dvejopai Palaimintąjį gaubianti šviesa ir gali būti interpretuojama: tiek kaip ženklas prie žmogaus prisiliečiančio Dievo mirties buveinėje, tiek kaip šaltos saulės, nuskaidrinančios kalinio dieną, šviesa.

Panašų dvejopą šviesos panaudojimą, kuriant religinį pajutimą, jau buvo pasitelkęs Michelangelo Merisi da Caravaggio, vaizduodamas „Šv. Apaštalo Pauliaus parkritimą“. Kryžių, tikėjimo ženklą, šio žmogaus kančios ir jo vyskupystės ženklą, keičia peizaže įdėmiau bežiūrint išryškėjantis kryžius, ten, kur susikerta tamsaus miško viršūnės ir besileidžiančios saulės šviesa, o iš abejų paveikslo pusių stovintys žmogiškosios prievartos ženklai – lagerio saugos bokšteliai – formuoja horizontalią kryžiaus liniją. Išryškėjusio kryžiaus viduryje, kaip ir jo Viešpats, yra nukryžiuotas žmogus. Žmogus, aprengtas kalinio drabužiais, per „kryžių“, per mirtį, paradoksaliai nešantis gyvenimo viltį. Neabejotinai didžiausias ir paveikiausias šio paveikslo akcentas yra vyro žvilgsnis. Kad ir kur stovėtų žiūrovas – tiesiai priešais, iš kairės ar iš dešinės, jis visada jaus šiltą ir nuolankų Matulionio žvilgsnį, nukreiptą į jį.

Žvelgiant į paveikslą, žiūrovą įtraukia ilgas ir permirkęs kelias, besidriekiantis iki antro plano miškų, ten, iš kur ateina vyras. Išprusęs ir Vilnių pažįstantis žiūrovas žino, kad už vienuolyno tvoros, už Lukiškių aikštės, stovi buvę KGB rūmai, kuriuose buvo vykdomi kankinimai. Iš ten, iš tų žmogaus pažeminimo rūmų, ateina į dominikonų bažnyčios altorių Patricijos Jurkšaitytės Palaimintasis. Be šventumo išaukštinimo ir didybės, be Bažnyčios galybės, pažemintas, bet nepalaužtas, išjuoktas, bet šiltai žvelgti drįstantis. Štai tokią šventumo interpretaciją vienuoliams pateikia dailininkė. Dvasinį gyvenimą išpildo ne nuobodulį ar baimę keliantys atributai, o kuklios užuominos, įtraukiančios žiūrovą į neišsemiamą tikėjimo istoriją.