Režisierius Šarūnas Bartas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Iš esmės tai filmas ne apie partizanus – jis apie pokarį, aš taip visada jį ir įvardydavau: apie pokarį, 1948-ųjų Lietuvą. Per vienos šeimos gyvenimą filme liečiamasi ir prie partizanų, ir prie NKVD darbuotojų temos“, – interviu teigia ŠARŪNAS BARTAS. Kol režisierius Prancūzijoje atlieka galutines savo naujo vaidybinio, istorinio filmo „Sutemose“ spalvų ir garso korekcijas, skaitykite pokalbį su juo. 

Išankstinė „Sutemose“ premjera numatyta lapkričio 28 dieną, nuo lapkričio 29-osios Š. Barto filmas atkeliauja į didžiuosius kino ekranus. 

Ar šis jūsų filmas – istorinio filmo „Dovydo akmuo“, apie kurį kalbėjote prieš keletą metų, idėjos tąsa? 

Iš tikrųjų tai kitas filmas. Ir scenarijus jo visai kitas. Tik metai čia likę tie patys – 1948-ieji, ir kai kurie vardai, pavardės iš Vinco Giedros romano „Sviesk, Dovydai, akmenį“, keletas epizodų. Ši knyga buvo veikiau inspiracija. Kai ją perskaičiau 1997-aisiais, tai buvo laikas, kai šios temos niekam per daug nerūpėjo, nors jau buvo pradėti leisti ir partizanų atsiminimai, ir visa kita medžiaga. Bet dar nepakankamai visko buvo surinkta, sukaupta, juk tebuvo praėję tik šešeri metai po mūsų valstybės išsilaisvinimo.

Knyga parašyta gana vaizdingai, joje – platus 1948-ųjų Lietuvos paveikslas. Autorius daug ruošėsi, rinko medžiagą, – beje, tai vienintelė šio poeto proza parašyta knyga. Bet ir be jos aš daug ką žinojau iš bendrojo išsilavinimo, iš senelių, prosenelių pasakojimų. Tačiau iki to laiko net nebuvau susimąstęs, kad galėčiau kurti istorinį filmą, tai buvo pirmas kartas. Kažkas buvo siūlęs, bet man atrodė, kad tai pernelyg sudėtinga visų pirma dėl finansavimo, kita vertus – dėl paties laikotarpio atkūrimo.

Kalbate, kad aplink knygos siužetą lipdėsi ir jūsų asmeninė patirtis, artimųjų liudijimai. 

Labai netolimą to laikotarpio vaizdą mačiau vaikystėje, kai augau Šiauliuose. Nors jie tuomet jau buvo atstatyti, bet vis tiek tai buvo tarybinis, pokarinis atkūrimas. Daug kas buvo ir neatstatyta. Labai gerai atsimenu tą vaizdą, ir vien tai man leidžia suvokti pokario atmosferą, autentiką, kvapą. 

Pačios knygos siužeto liko nedaug. Mano senelis, išsilavinęs žmogus, turėjęs kelis aukštuosius, daug ką yra pasakojęs, būtent turėdamas tikslą papasakoti ir nušviesti – ir ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio istoriją. Daug bendravau ir su proseneliais, kurių turėjau penkis – beveik visi gyveno iki šimto metų. 

Taigi daug žinojau, ką ir kalbėti apie dokumentinę medžiagą, pavyzdžiui, partizanų dienoraščius. Matote, ne taip lengva tokią medžiagą atrasti autentišką – dėl to dabar visi ir pykstasi, nes didžioji jos dalis buvo užrašyta tuo metu, kai tai daryti buvo gyvybiškai pavojinga. 1945-ieji, valdžioje Stalinas, vyko labai aktyvios represijos, už bet kokį žodį, bet kokį popiergalį galėjai iškeliauti į Sibirą. Daug darbo su tokia medžiaga norint atskirti pelus nuo grūdų. Dėl to netgi ir pačių partizanų, kurie šiandien dar gyvi, pasakojimai yra nelabai tikri, tarsi šablonas: daug kas kartota, kartota, praeina daug laiko, ir viskas atmintyje išsikraipo. Bet yra išlikusių dienoraščių – tai jau autentiškiau. Tai visos šios medžiagos man ir pakako. 

Iš esmės tai filmas ne apie partizanus – jis apie pokarį, aš taip visada jį ir įvardydavau: apie pokarį, 1948-ųjų Lietuvą. Per vienos šeimos gyvenimą filme liečiamasi ir prie partizanų, ir prie NKVD darbuotojų temos.

Toks trumpas sudėtingų istorinių įvykių tarpas tilpo į vieno žmogaus gyvenimą. Visi vežimai, trėmimai, aukštyn kojomis apverstas pasaulis – kiekvieno ūkininko, kiekvieno valstiečio. Ir, tarkime, man augant septintajame dešimtmetyje niekas nebuvo tikras, kad vėl kas nenutiks.

Kaip matyti ir iš jūsų filmo anonso, ir iš to, kaip apie jus atsiliepė Marius Povilas Elijas Martynenko, kai su juo kalbėjomės tuo metu, kai jis filmavosi, jums labai svarbus dalykas rekonstruojant pokario laikotarpį buvo autentiškumas. M. P. E. Martynenko sakė: „Mane žavi režisieriaus kruopštumas, kaip minėjau – ta juvelyrika, kaligrafija, turbūt dėl to bandoma atvaizduoti tą tikrovę kuo autentiškesnę. Ir norint atvaizduoti tikrovę kartais reikia daugiau pastangų, negu jų reikėjo tą tikrovę sukurti. Žavi, kad režisierius nori padaryti filmą tokį, kad jame būtų daug teisybės, ir kartu sukurti, – čia iš mano perspektyvos žvelgiant, – asmeniškumą, kiekvieną veikėją padaryti pilnakraujį, o ne kaip iliustratyvų paveiksliuką.“

Taip, man buvo svarbus autentiškumas. Pradedant kiekviena įkalta vinimi, kiekvienu šaukšteliu, kiekvienu stogo gabalėliu, kurį reikėjo atkurti, baigiant sodybomis, miesteliais ir, aišku, žmogumi. Bet žmogus, kiek mums leidžia matyti rašytinė istorija, smarkiai nepasikeitė. Shakespeare'as tebėra aktualus, tebestatomas ir šiandien. Ir Bibliją galima skaityti taip, tarsi būtų šiandien parašyta. 

Iš tikrųjų darbo buvo labai daug prie kiekvienos smulkmenos, kiekvieno lopo. Taip tik atrodo, kad matome seną rąstinį namą, tačiau Lietuvoje belikusi tik viena kita išorinė siena, beveik visi stogai šiferiniai ar naujoviškos dangos, kokių tais laikais nebuvo. Atplėšęs šiferį kai kur gal rastum malksnas, bet jos netinkamos filmuoti. Tie visi maži fragmentai kadrui netinka, visa aplinka pakeista – ir langai, ir kiemai, ir augalai – kas tik nori. 

Kalbant apie žmones, abejonių nėra, kad visko buvo. Kaip minėjau, man augant ir mokantis senelis daug ką pasakojo, tačiau daugelio draugų ar pažįstamų artimieji vengdavo per daug ką nors kalbėti. Žmonių baimė buvo stipri. Stalinas daugumai į kaktą buvo įkalęs baimės vinį. Čia dabar mums atrodo, kad galime bet ką, o tada vis dėlto buvo linkstama elgtis atsargiai: geriau patylėti ar vaikui papasakoti tai, kas šnekama mokykloje, kad nekiltų nereikalingų problemų. 

Nedaug kas susimąsto apie kelis faktus – kad į kiekvieno tuomet gyvenusio žmogaus atmintį tilpo labai sudėtingi įvykiai, atsitikę per tokį trumpą laiką, jeigu imtume 1905-ųjų revoliuciją Rusijos imperijoje, Pirmąjį pasaulinį karą, 1917-ųjų pučą Rusijoje, 1918 metais Lietuva atgauna nepriklausomybę, bando atsikurti, 1919-aisiais kyla karas su Lenkija, Antrojo pasaulio karo metu 1940 metais sovietai okupuoja Lietuvą, po metų juos išstumia vokiečiai, o vėliau sovietai grįžta ir įsitvirtina beveik pusei amžiaus. Toks trumpas sudėtingų istorinių įvykių tarpas tilpo į vieno žmogaus gyvenimą. Visi vežimai, trėmimai, aukštyn kojomis apverstas pasaulis – kiekvieno ūkininko, kiekvieno valstiečio. Ir, tarkime, man augant septintajame dešimtmetyje niekas nebuvo tikras, kad vėl kas nenutiks. 

O 1948-aisiais visi sėdėjo ant parako statinės ir laukė, kad kažkas keisis. Vienokie susitarimai žadėti, kitokie priimti. Ir tokioje per trumpą laiką įvykusioje košėje visi laukė, kad bet kuriuo metu bet kas gali atsitikti. Mano močiutė vos ne iki pat savo gyvenimo galo didelėje dėžėje laikė degtukų. Prosenelis visą laiką pirkdavo tris maišus cukraus ir vartodavo perstumdymas juos taip, kad būtų atsargų tų dalykų, kurių sunkiomis sąlygomis visada trūksta. 

Nors atrodė, kad tuo metu buvo sąstingis ir nieko nenutiks, vis dėlto vyko Šaltasis karas. Iš to laikotarpio ir žmonės – tokie, kokių jų būdavo per amžius – ir lojalūs, ir išdavikai tarp partizanų. Beveik kiekviename dienoraštyje galima rasti istorijų, kad vienas ar kitas išdavė kuopos draugus dėl savo paties gerovės, kad galėtų įsilieti į stribų, NKVD gretas ir galbūt taip gautų indulgenciją. 

Kalbant apie partizanų temą ir visą jos jautrumą pastaruoju metu, ką manote, kai viena iš besipriešinančiųjų pusių sako, kad per daug partizanų juodinimo, kad daugiau turi būti teigiamybių? 

Taip negalima daryti. Ir taip negali būti. Vienpusė propaganda yra kenksminga bet kuriuo atveju – nesvarbu, ar ji būtų teigiama, ar neigiama. Vienpusė propaganda – tai prievartinis vienos nuomonės piršimas ir toks pat kitos slopinimas, kaip visą laiką buvo elgiamasi Tarybų Sąjungoje. Reikia neužmiršti, kad pokario sąlygos buvo žiaurios. Visi vaikščiojo ant peilio ašmenų, buvo smarkiai terorizuojami – pradedant inteligentija, baigiant bet kuriuo kaimo žmogumi. Jei jis vieną dieną turėjo arklį, žemės, tai kitą dieną – nebe. Daugybė žmonių buvo užspeisti į kampą kaip gyvūnėliai, ir kai kuriomis sąlygomis jų pasirinkimo net negalima vadinti žmogaus apsisprendimu. Įsivaizduokite, sako jūsų šeimai: neišduosi, neparduosi, nedirbsi su mumis – suimsim, išvešim į Sibirą. Kai žmogus statomas į tokią padėtį, ta pati išdavystė nėra toks jau visiškai nesuvokiamas reiškinys. 

Kurdamas filmą rėmiausi žmogiškąja puse, manau, kad ir negalėjo būti kitaip. Negalėjo visi draugiškai iki vieno pulti ginti Lietuvos. Taip išvis nėra buvę nė vienoje valstybėje, kurios patyrė okupaciją ir kur vyko panašių judėjimų. 

Tačiau tai, kad partizanų tema itin jautri, ar turėjo įtakos jūsų žvilgsniui kuriant filmą? 

Aš niekaip kitaip negalėjau į šią temą žiūrėti – tik taip, kaip galiu. Jokios įtakos man tai neturėjo. Ši tema visada buvo jautri, o tai, kad dabar vyksta daug eskalavimo ja – tai visiškai kitas dalykas. Paviršutiniškumas, nes dauguma žmonių, kurie puola vieną ar kitą pusę, iš tikrųjų nieko nežino. Ko gero, paprasčiausiai nėra skaitę elementarių istorinių veikalų. Tie, kurie išmano, studijavo, šneka apie tai atsargiau.

Juk tas pats – ir su Sausio 13-ąja. Faktiškai visa mūsų visuomenė tą laiką atsimena, didžioji dalis ir politikų, ir kitų dalyvavo šiuose procesuose, bet juos vis tiek sugebama apversti aukštyn kojomis ir traktuoti visaip kaip. Netgi tokia netolima istorija, kuria niekam net nebūtų šovę į galvą abejoti praėjus keleriems metams, irgi tampa skaudi: kalbos, kad savi šaudė į savus, kad patys Sausio 13-ąją ir sukūrėme... Žinoma, yra dalis ir metodinės propagandos. 

Visą laiką atsiras žmonių, kurie apvers aukštyn kojomis netgi savo kaimyno gyvenimą, ar ne? Toks jau tas žmogus. 

Aktorius nėra lėlė, ne lėlių teatre jis dirba – jis dirba savimi, jis vientisas. Nekontroliuoja atskirai savo balso, akių, judesių, intonacijų – atskirų dalių, kuriomis galėtų groti kaip klavišais. Vaizduotės klausimas irgi labai svarbus – supratimo, įsivaizdavimo, sugretinimo, įsigilinimo, kaip tau pačiam skamba tavo žodis, ar jautiesi patogiai darydamas tam tikrus dalykus.

Šį jūsų filmą kartu kūrė penkios šalys (Čekija, Serbija, Prancūzija, Latvija, Portugalija), kurios, kaip buvo rašyta spaudos pranešime, visos žino, ką reiškia pasipriešinimo judėjimas. Ar čia taip sąmoningai rinkotės bendradarbiauti su partneriais, kad jiems ši tema būtų artima?

Anaiptol. Dirbome su šiomis valstybėmis, nes, viena vertus, jose yra fondai, kurie finansiškai prisidėjo prie filmo gamybos – penkios šalys ir „Eurimages“ fondas. Kita vertus, dirbome su tų šalių profesionalais – ir šviesų statytojais, ir grimuotojais, ir dailininkais, kurių pas mus niekada nebuvo per daug. Pirmas prioritetas bendradarbiaujant buvo profesionalūs kino darbuotojai. O kad šalys patyrė pasipriešinimo judėjimų – taip tiesiog sutapo. Kiekvienoje jie specifiniai. Istoriškai mūsų partizaninį judėjimą būdų lengviausia lyginti su Latvijos, nes ir lietuvių pereidavo į Latviją, ir latvių pas mus. Taip pat labai panaši geografinė aplinka, gamtinės sąlygos. O, tarkim, Serbijoje, viskas vyko kitaip. 

Filmavote Molėtų rajone. Kuo ši vieta filmuoti buvo patogi, kalbant ir apie logistiką, ir gamtinę aplinką? 

Turėjome pasirinkę kelias parankiausias vietas, kur būtų galima komfortiškai apgyvendinti gana didelę, 40–50-ies, žmonių grupę. Kadangi didžioji dalis filmavimų vyko žiemą, sąlygos buvo dar sudėtingesnės. Pasirinkome vietą aplink Giedraičius 30 kilometrų spinduliu į visas puses. O ir gamtinės sąlygos ten mums tiko, nes ir tais laikais, ir dabar šiame krašte gana dideliuose plotuose nėra plačiai išplėtota žemdirbystė. Atėjus sovietams, žemė buvo kažkiek kultivuota, bet ne viskas – ir reljefas, ir molėta, akmenuota žemė, kalvotumas, ir drėgmė dirvožemio apačioje leido tik fragmentais čia žemę apdirbti, visai kitaip nei, pavyzdžiui, Suvalkijos regione, kuris visą laiką garsėjo žemdirbyste ir kur viskas plokščiai išdirbta. Taip pat čia teka nuostabus Širvintos upelis, kuris rangosi iki tam tikros vietos, nuo kurios tiesiog ištiesintas į griovį. Rinkomės tai, kas mums buvo parankiausia.

Pakalbėkime apie aktorių pasirinkimą. Teatro scenoje kartu vaidinančius, pavyzdžiui, Arvydą Dapšį ir Marių Povilą Eliją Martynenko, matyt, būtų sudėtinga pamatyti – ir dėl visiškai skirtingų teatro mokyklų, ir patirties atžvilgiu. Kaip yra kine? Kiek čia ta vaidybos mokykla turi įtakos?

Nemanau, kad Arvydas Dapšys su Mariumi Povilu Eliju Martynenko kuo nors nederėtų. Skirtingos mokyklos – skirtingų dėstytojų kursai. Vieni dirba vienaip, kiti – kitaip. Tačiau aktoriai dirbdami niveliuojasi, ir tada tas vaidybos mokyklų skirtumas tampa paviršutinis. Aktorius juk vis tiek dirba savimi, jis yra pirmiausia žmogus: stengiasi, bando, galvoja, jaučia. Čia svarbios žmogaus asmeninės savybės.

Sąlygos aktoriui dirbti vis tiek dirbtinės – nei jis partizanas, nei kaimietis, nei jį kas skerdžia gyvenime, nei jis užguitas. Jis turi priimti šias sąlygas ir dirbti. Ir viskas priklauso nuo to, kiek žmogus tai daro iš širdies. Jeigu jis jautrus – pajaus ir partnerį, ir situaciją, ir tai, kas iš jo reikalaujama suprasti. Aš ir nemėgstu daug aiškinti filmavimų metu, užsiiminėti filosofijomis. Nurodymų, kuriuos aktorius tuoj pat gali įvykdyti, nėra daug. Žmogus negali ko nors įvykdyti iš karto. Ir niekada negalės. Tai labai paprasti dalykai – arba žmogus jaučia aplinką, sąlygas, arba yra tiesiog tam nejautrus. Žinoma, galima jam šiek tiek padėti. 

Aktorius nėra lėlė, ne lėlių teatre jis dirba – jis dirba savimi, jis vientisas. Nekontroliuoja atskirai savo balso, akių, judesių, intonacijų – atskirų dalių, kuriomis galėtų groti kaip klavišais. Vaizduotės klausimas irgi labai svarbus – supratimo, įsivaizdavimo, sugretinimo, įsigilinimo, kaip tau pačiam skamba tavo žodis, ar jautiesi patogiai darydamas tam tikrus dalykus. Tai pirminė aktoriui reikalinga motyvacija – jausti pačiam, nes aš jo kadro metu negaliu tampyti už virvučių. Jis tuo metu laisvas, tuo metu jis yra su savimi, neturi daugiau į ką remtis – tik į save. Na, dar gali remtis į partnerį, į aplinką, į atmosferą aikštelėje, į požiūrį, kaip viskas vyksta aplinkui.

Sutampa filmo pasaulinė ir nacionalinė premjera – su lietuviškais filmais taip retai nutinka. Kodėl nutarėte filmo premjerą pristatyti ne kur nors didžiajame kino festivalyje? 

Į kai kuriuos festivalius fiziškai nespėjome, o ir laukti pasaulinės premjeros kur nors kitur nenorėjome. Norėjome išleisti anksčiau, o tai nėra paprasta ir dėl to, kad laiką kino teatruose reikia planuoti labai iš anksto, ir dėl daugybės derinimo darbų.

Bet apie festivalius ateityje galvojate?

Kol kas negalvojame, nes filmas dar nėra baigtas. Turiu išvykti į Prancūziją užbaigti galutines spalvų ir garso korekcijas.

Kodėl pasirinkote pavadinimą „Sutemose“ ir nepasilikote biblinės metaforos su Dovydo akmeniu?

Gal jis man pasirodė per daug metaforiškas – „Sutemose“ paprastesnis ir artimesnis tam, kas vyksta filme. Kita vertus, „Sutemose“ – irgi metafora, kuri kalba ne tik apie saulės laidą, bet ir apie pradžią sutemų, kurios visos Lietuvos gyvenime tęsėsi 50 metų. 

Papasakokite apie filmo kompozitorius.

Filmui muziką kūrė kompozitorius iš Čekijos Jakubas Ratajus ir vieną dainą violončele įrašė Gabrielė Dikčiūtė. Bet muzikos filme nėra labai daug, žinote – kaip ir visuose mano filmuose. 

Patarkite – kokių nuostatų atsikračius eiti žiūrėti jūsų filmą?

Kai filmas pabaigiamas, jis jau tampa nebe mano, ir niekaip negaliu paveikti žiūrovo. Vieniems filmas patiks, kitiems galbūt ne. Vieni pyks, kiti džiaugsis. Tai nėra interaktyvusis menas, kai gali ką nors pakeisti, kurdami filmą su žiūrovais juk nebendraujame. 

Bet galite susitikti su jais po filmo.

Galiu. Bet tai ir tiek.

Kaip apskritai reaguojate į kritiką? Kad filmas sulauks dėmesio – neabejoju. Ir vis dėlto – pasiskaitote savo filmų recenzijas, parašytas užsienio šalyse. Ar jums Lietuvoje nepritrūksta profesionalios kritikos – nebūtinai kalbant tik apie kiną?

Į kritiką reaguoju labai paprastai: visi žmonės turi teisę sakyti tai, ką nori. Ir dėl skonio, kaip sakoma, nesiginčijama. Žinoma, yra tam tikros ribos, kurias peržengus kritika tampa nebeetiška arba tiesiog nebežinia kas. Atvirai kalbant, profesionalios kritikos šiek tiek trūksta, vis dėlto rimtų kino kritikų Lietuvoje buvo ir yra.

Matyt, taip yra dėl to, kad kritikai yra mažai maisto, kalbant apie lietuvišką kiną. Nors jo daugėja, tačiau daug metų lietuviškų filmų pasirodydavo vos po vieną, du per metus, būdavo metų, kai neišleisdavo nė vieno pilnametražio vaidybinio filmo. Tai vos ne nulis, palyginus, tarkim, su Prancūzija, kurioje per metus jų išleidžiama keli šimtai. Tai suprantama, nes Lietuvos ir žiūrovų skaičius yra kitoks. Kritikai tiesiog trūksta maisto, trūksta įvairovės, kiekio, kad ji galėtų augti. Ir laiko turbūt. Užtat ji bando orientuotis į užsienio filmus, juos lyginti, žiūrėti Holivudo, kur veikia visai kiti dėsniai, produkciją, visiškai komercinę. Nors šiaip filmų prieinamumas dabar geresnis – ir klasikos, ir seniai išleistų, ir apskritai viso pasaulio kino. Kino lobynas vis labiau pasiekiamas internetu, ir tai yra gerai.

Filmo „Sutemose“ anonsas: