Petras Kalpokas. Juozo Tumo-Vaižganto portretas, 1928 m. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondo reprodukcija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos žurnalas „Tarp knygų“

Šiemet Lietuvoje minime Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) metus. 150-ųjų rašytojo ir visuomenės veikėjo gimimo metinių proga Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į šios vienos ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių indėlį į tautinio atgimimo judėjimą ir kultūrą, 2019-uosius paskelbė Juozo Tumo-Vaižganto metais. Šiame straipsnyje atskleisime nedidelę ir labai konkrečią šio spalvingo veikėjo darbų sritį – Vaižganto leidybinę veiklą Žemaitijoje.

Beveik 17 metų – nuo 1895 iki 1914 m. su pertrauka – J. Tumas kunigavo Žemaitijoje: Mosėdyje, Kuliuose, Micaičiuose (netoli Kuršėnų), Stakiuose (netoli Jurbarko) ir Laižuvoje (netoli Mažeikių). Šitie metai subrandino jį kaip redaktorių, leidėją, rašytoją ir didį visuomenininką. Dar studijų metais J. Tumas bendradarbiavo jaunųjų kunigų leidžiamame žurnale „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1889–1896 m. leistas Tilžėje; Lietuvoje platintas nelegaliai). Aktyviau dalyvauti šios redakcijos darbe Vaižganto bandyta 1895 m., apsigyvenus Mosėdyje, Skuodo rajone. Bet J. Tumo siūlymai dėl leidinio turinio kaitos, neradus pritarimo, buvo atmesti. Neišvengiamai kilo naujų idėjų.

Kulių klebonijos pastatas Vaižganto laikais. Nuotrauka iš A. Merkelio knygos „Juozas Tumas-Vaižgantas“ (Kaunas, 1934 m.)
Kulių klebonijos pastatas šiais laikais. Silvijos Mineikienės nuotrauka

Tuo metu Kretingos bernardinų vienuolyne, vieninteliame Žemaičių vyskupystėje veikusiame vienuolyne, kurį Rusijos imperijos valdžia buvo palikusi nusikaltusių kunigų laikymo vieta, susibūrė lietuvybei neabejingų kunigų grupelė. Vienuolyne gyveno nelegalios lietuviškos spaudos platintojai kunigai Stanislovas Stakelė, Kazimieras Kazlauskas ir Felicijonas Lelis. Gretimoje Šatės parapijoje glaudėsi valdžios persekiotas tremtinys kunigas Domininkas Tumėnas. Šiame susipratusių kunigų būrelyje kilo sumanymas leisti naują lietuvišką katalikiškos minties periodinį leidinį. Taip 1896 m. užgimė žurnalas „Tėvynės sargas“ (Vaižganto pasiūlytas pavadinimas).

„Tėvynės sargo“, kuriam pavadinimą davė Juozas Tumas-Vaižgantas, pirmo numerio viršelis. Nacionalinės bibliotekos fondų nuotrauka

Tai buvo naujas mėnesinis leidinys, leidžiamas dar nepatyrusios redakcijos. Mosėdžio laikotarpiu „Tėvynės sargą“ Vaižgantas redagavo kartu su F. Leliu (redagavo pirmus 1896 m. šešis numerius). Vėliau Vaižgantui talkino D. Tumėnas (redagavo nuo 1896 m. Nr. 7 iki Nr. 11, išėjusio 1897-aisiais). Tačiau oficialiu redaktoriumi buvo galima nurodyti tik Vokietijos pilietį, kuris už spaudos įstatymo pažeidimus galėtų atsakyti įstatymų numatyta tvarka. Oficialieji žurnalo redaktoriai buvo F. Saunus, Jurgis Lapinas ir Otto Hinzmannas.

Inteligentijai buvo leidžiamas ir Vaižganto redaguojamas leidinys „Žinyčia“, kurio išėjo, deja, tik penki numeriai. Nacionalinės bibliotekos fondų nuotrauka

Pirmasis „Tėvynės sargo“ numeris išėjo neįprastomis aplinkybėmis, nes spausdinti Lietuvoje lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis tuo metu nebuvo galima. Talkinti leidžiant ir platinant žurnalą Lietuvoje šiam kunigų būreliui apsiėmė Kretingos vienuolyne apsilankęs ekskunigas Juozas Ložinskis, kilęs iš Kulių. J. Ložinskis – knygnešys profesionalas, su spauda pasiekdavęs Aukštaitiją ir Rusijoje susitelkusias lietuvių kolonijas. Talkininkas, Mažojoje Lietuvoje, Bitėnuose, susitikęs su Martynu Jankumi, kuris tuo metu čia iš Tilžės buvo perkėlęs savo spaustuvę, sudarė su juo sutartį dėl „Tėvynės sargo“ leidybos. Nors J. Ložinskis buvo geras platintojas, sutartis buvo sudaryta neatsižvelgiant į nelegalaus periodinio leidinio specifiką.

Sutartyje buvo numatyta, kad korektūra bus skaitoma Bitėnuose, o ne Kretingoje ar Mosėdyje. Redakcijai kilo rūpestis: kaip leisti žurnalą, jeigu redaktorius negali atvykti į Bitėnus? „Tėvynės sargo“ leidėjai norėjo atšaukti susitarimą, bet ir M. Jankus skubėjo paleisti spaudos traukinį. Jis, neatsiklausęs leidėjų, 1896 m. sausį išspausdino pirmąjį numerį, šį užpildęs Vaižganto įžanginiu straipsniu ir žinutėmis. M. Jankaus atspausdintas 16 puslapių žurnaliukas nebuvo tas triūsas, dėl kurio Vaižgantas su bendraminčiais stengėsi. Nutarta susitarimą vienašališkai nutraukti, sudarant kitą sutartį su Tilžės spaustuvininku Juliumi Schönke ir joje numatant, kad korektūra bus skaitoma Kretingoje. Iš naujo teko spausdinti ir pirmąjį numerį, leidinį padidinus iki 32 puslapių. Platinimas vyko gana sklandžiai, veiklos nebijant ir plačiau paviešinti. 1897 m. „Tėvynės sarge“ net buvo paskelbta informacija apie prenumeratą, nurodant, jog leidėjai už 6 rublių metinę prenumeratą žurnalą siunčia uždaruose vokuose adresatams Rusijoje. Paštas Lietuvoje buvo tikrinamas, ir tokie gavėjai turėdavo nemalonumų su žandarais.

Juozas Tumas-Vaižgantas 1899 m., kai leido „Tėvynės sargą“.

Vaižgantui Mosėdyje redaguojant „Tėvynės sargą“, kilo ir didesnių bėdų. 1896 m. vasarą išleidus žurnalo šeštąjį numerį, į Mosėdį atvyko Vaižganto brolis Jonas. Pastarasis Skuodo traukinių stotyje buvo sulaikytas su pilnu lagaminu „Tėvynės sargo“. Vaižgantas tardytas, surengtas teismas, bet dėl įkalčių stokos kunigo kaltė nebuvo įrodyta ir byla 1897 m. nutraukta. Visą kaltę prisiėmė brolis Jonas – nuteistas trejus metus jis kalėjo Sankt Peterburgo kalėjime, vėliau buvo ištremtas į Kišiniovą.

1898 m. redaktorius perkeltas vikaru į piečiau esančią Kulių (dabar Plungės rajonas) bažnyčią*, dar arčiau Prūsijos sienos. Šioje bažnyčioje klebonavo Vincentas Jarulaitis, vyresnysis Vaižganto draugas ir patarėjas sunkiomis akimirkomis. Tuo metu buvo įprasta, kad leidyba ir redagavimu užsiima skirtingi asmenys arba kolektyvai, bet Vaižgantas iki 1902 m. tai darė vienas. Redaktorius susibičiuliavo su Plungės kunigaikščiu Mykolu Oginskiu. Žurnalo leidybai pritrūkus pinigų, „Tėvynės sargui“ kunigaikštis yra suteikęs net 100 rublių paramą.

Kuliuose Vaižgantas užkūrė tikrą leidyklą. Jam daug talkino vietos knygnešiai padėdami rinkti prenumeratą, platinti leidinius ir pernešti suredaguotus rankraščius bei korektūrą į Tilžę. Tarp talkininkų paminėtini Jurgis Gudas, Dominykas Bubėnas, Stanislovas Neteckis ir Juozas Grušys. Vaižgantas, matydamas didėjantį spaudos poreikį, sugalvojo, kad „Tėvynės sargą“ reikėtų temiškai padalinti į dvi dalis: platesnei skaitytojų auditorijai ir auditorijai, labiau besidominčiai tautiniu atgimimu, politine veikla. Žurnalas nuo 1901 m. pradėtas leisti A ir B dalimis. A dalis (slepiamoji) apėmė daugiau politinio turinio straipsnius, o B – spausdinti religiniai straipsniai ir literatūros kūriniai.

Rašytojui ir kunigui skirta atminimo lenta ant klebonijos pastato. Kęstučio Vaitkaus nuotrauka
Mūrinė Kulių bažnyčia vietoj medinės pastatyta 1900 m. su Plungės kunigaikščio Mykolo Oginskio pagalba ir parapijiečių lėšomis. Joje 1898–1901 m. vikaravo Juozas Tumas-Vaižgantas. Kęstučio Vaitkaus nuotrauka

„Tėvynės sargo“ redakcija 1900–1902 m. inteligentijai leido Vaižganto redaguojamą žurnalą „Žinyčia“. Išėjo penki numeriai. Šiame Didžiajai Lietuvai skirtame pirmajame tokiame kultūros leidinyje buvo keliami lietuvių kultūros, kalbos, kritikos, žurnalistikos ir socia­linio gyvenimo klausimai. Bendradarbiavo Jonas Basanavičius, Mikalojus Šeižys-Dagilėlis, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Vincas Pietaris ir kt.

Vincui Mickevičiui-Kapsukui „Ūkininko“ žurnale išspausdinus nepalankų straipsnį apie Rietavo dvarą, užsirūstino jo savininkas, mecenatas Bogdanas Oginskis. Nežinant tikrojo kaltininko, teko nukentėti Kulių vikarui J. Tumui. Kunigaikščio prašymu vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis 1901 m. iškėlė dvasininką į Micaičius. Leidybos veikla pasunkėjo. Nuo 1902 m. rudens Vaižgantas buvo sekamas policijos, bet darbai nenutrūko. Lietuviškos spaudos draudimo panaikinimą 1904-aisiais Vaižgantas sutiko Vadaktėlių bažnyčioje netoli Krekenavos (dabar Panevėžio rajonas).

Vėliau, kaip žinoma, Vaižgantas daugiausia veikė Vilniuje, Rygoje, Sankt Peterburge, Kaune, lankėsi Amerikoje. Atkūrus Lietuvos valstybę, Vaižgantas nebebuvo blaškomas vis naujais paskyrimais po vyskupystę, galėjo dirbti mėgstamą darbą Kaune, bet ką Žemaitijoje sukaupė, kokius pamatus ateičiai pasiklojo, užmegztos pažintys ir istorijos ilgai išliko jo atmintyje ir raštuose.