Kroatijos prezidentė Kolinda Grabar-Kitarović Šventajam Tėvui dovanoja šios šalies futbolo rinktinės marškinėlius su užrašu „Popiežius Pranciškus“.

EPA nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš šeštojo 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio.

Vatikano ir Zagrebo Kaptolyje įsikūrusių Kroatijos hierarchų santykiai seniai nėra patys darniausi. Rašyta, kad popiežius Pranciškus ne vienu klausimu gan kritiškai vertino kroatų vyskupus. Pastarieji tokią situaciją ilgą laiką toleravo ir viešai popiežiaus nekritikavo. Kita vertus, pernelyg netildė katalikų pasauliečių, gan aršiai užsipuolančių popiežių – „Soroso agentą“ ir „eretiką“. Bet rusenęs konfliktas gegužę aštriai išniro į paviršių. Kai buvo paviešinta popiežiaus Pranciškaus spaudos konferencija, Kroatijos žiniasklaida prapliupo: „Žinojome, kad Pranciškus nepaskelbs Stepinaco šventuoju, tačiau kaip jis galėjo jo gimtadienio išvakarėse parinkti šitokius žodžius apie Ireniejų?!“ Visi kalbėjo vien apie tai, kaip juos įskaudino popiežiaus atsakas Vatikane reziduojančiam kroatų žurnalistui Silvije’ui Tomaševićiui. Klausimą apie galimą kardinolo Alojzije’o Stepinaco kanonizaciją jis Pranciškui uždavė lėktuvu grįžtant iš vizito ortodoksiškoje Bulgarijoje ir Šiaurės Makedonijoje gegužės pradžioje.

Palaimintasis kardinolas Alojzije'us Stepinacas.

Wikipedia.org nuotrauka

Kaip ir Lietuvoje, taip ir Kroatijoje peržiūrimos tautos didvyrių istorijos susilaukia prieštaringų vertinimų. Zagrebo arkivyskupas Alojzije’as Stepinacas tautos ir pasaulio atmintyje labiausiai įstrigo kaip komunistinės Jugoslavijos kankinys, atsisakęs Josipo Brozo Tito vilionių susilpninti ryšius su Vatikanu ir orientuotis į labiau nacionalinę Bažnyčią, sekant ortodoksiška tradicija. Tačiau iš istorijos archyvų ir žmonių galvų niekur nedingo ankstesnė Zagrebo arkivyskupo gyvenimo atkarpa, susijusi su Nepriklausomos Kroatijos valstybės atsikūrimu Antrojo pasaulinio karo metais. Mat Stepinacui teko dirbti su vyriausybe, kurią sudarė terorizmu, rasizmu ir ultranacionalizmu kaltinama Ustaše organizacija, ir jos vadovu Ante Pavelićiumi. Nepaisant to, Stepinacas – vienas svarbiausių tautinės mitologijos personažų ir vos ne kiekvienas kroatas svajoja išvysti jį kanonizuotą šventųjų būryje.

Precedentas

Tąkart gegužę lėktuve popiežius viešai pripažino, kad užuot pasirašęs dekretą dėl kanonizacijos, kuriai, teigiama, formaliai kliūčių nemato ir Šventųjų skelbimo kongregacija, nusprendė sukurti bendrą katalikų-ortodoksų istorinę komisiją. Taip Pranciškus kroatų akyse „patvirtino“ savo „nemeilę“ jų tautai. „Stepinacas buvo dorybingas žmogus, dėl to Bažnyčia jį paskelbė palaimintuoju“, – sakė Pranciškus, primindamas, kad jau dabar galima prašyti jo užtarimo. Tačiau kanonizacijos proceso metu išryškėjo ne iki galo išsiaiškintų istorinių klausimų. „Ir Ireniejus, ir aš norime žinoti tiesą, nenorime, kad būtų padaryta klaidų. Kam gi būtų naudingas šventumo pripažinimas, jei prieš tai nebūtų gerai išsiaiškinta tiesa?“ – klausė popiežius.

Gal ir nieko blogo ištirti istorinius faktus, neapeinant ir lig šiol mažiau tyrinėtų Stepinaco gyvenimo epizodų. Sunkiausia kroatams priimti „aukšto Serbijos ortodoksų bažnyčios vadovo, pono Ireniejaus įvertinimą“. Pranciškus jį pavadino „didžiu patriarchu“. „Aš manau priešingai“, – interviu Jutarni list teigė kroatų teologas kun. Antonas Šuljićius.

Kroatams patriarchas Ireniejus – vien neskrupulingas Didžiosios Serbijos idėją puoselėjantis nacionalistas. Šia proga vietos spauda vėl ištraukė kelias skambias Serbijos ortodoksų vadovo citatas: „Kur tik gyvena serbai, ten yra Serbija, – nesvarbu, ar tai būtų pati Serbija, ar Bosnija, Vojvodina, Juodkalnija ar kitos vietos“. Jis vadina tragišku „brolių Romos katalikų elgesį“, kai šie esą iššaukė „didžiausius kentėjimus serbams, tačiau niekada dėl to neapgailestavo ir už juos neatsiprašė“. Didžiausia tragedija, anot patriarcho, yra ta, kad Antrojo pasaulinio karo metais didelis skaičius nacio­nalsocialistinio Ustaše judėjimo narių buvo Katalikų Bažnyčios nariai.

Nors ir korektiškai, tačiau nuoskaudos neslėpė ir premjeras, prisimindamas, kad apie kanonizaciją buvo kalbėta jam lankantis Vatikane ir tuomet tikslas atrodė ranka pasiekiamas: „Tai, ko kardinolas Stepinacas nusipelnė, jis gaus, o kada – to nesprendžia nei valdžia, nei politinės partijos. Mes to labai norime.“

Vyskupai šįkart balansavo ant ribos. „Tai išties precedentas. Dar nesu girdėjęs, kad kuri nors Bažnyčia atsiklaustų kitos (kanonizacijos procese) ir kad popiežius į tai atsižvelgtų“, – emocijų žurnalistams neslėpė Kroatijos vyskupų konferencijos pirmininkas, Zadaro arkivyskupas Želimiras Puljićius. Jo manymu, šiuo precedentu Serbijos ortodoksai siekia užblokuoti kanonizaciją: „O tai jau – politika, kuri man nebepatinka.“ „Šventųjų skelbimo kongregacija pripažino Stepinaco šventumą. Be to, yra ir stebuklas. Kas gali kalbėti prieš Dangų? Tačiau politika įžiebta vienu sakiniu: „Stepinacas padarė ne viską, galėjo daugiau“.“

Popiežius Pranciškus su tautiniais kostiumais apsirengusia jaunimo grupe iš Kroatijos.

EPA nuotrauka

Išties Katalikų Bažnyčia Kroatijoje visada pabrėžė Stepinaco nuopelnus. Kad padarė viską, kas tuo metu buvo įmanoma, ir dėl to nukentėjo. „Jis buvo tinkamas ganytojas tinkamu laiku“, – sakė Puljićius. Tiesa, Vyskupų konferencijos vadovas pripažino, kad Pranciškui rūpi ir ekumenizmo pažanga. Vienybės siekis buvo brangus Stepinacui, jis brangus ir monsinjorui Puljićiui. Tad šis ragino katalikus kant­riai laukti toliau ir šią situaciją priimti kaip auką ekumeniniame kelyje.

Šaltasis karas

Pro stebėtojų akis neprasprūdo faktas, kad popiežiaus pareiškimas apie Stepinacą nuskambėjo gegužės 7 d., Stepinaco gimtadienio išvakarėse. Panašiai pasielgė ir Kroatijos vyskupai, paviešinę savo laišką patriarchui Ireniejui Stepinaco liturginio minėjimo išvakarėse, t. y. vasario 9 d.

Laiške kroatų vyskupai teigė, kad Ireniejaus pareiškimai „žadina nepasitikėjimą juo ir Serbijos ortodoksų Bažnyčia, gilina karo metų padarytas ir dar neužgijusias žaizdas ir skatina neapykantą“. Jo poelgiuose nejaučiama „užuojautos aukoms, nukentėjusioms nuo serbų“, kad tokia komunikacija, kai atskirų žmonių nusikaltimai priskiriami visai tautai ar Bažnyčiai, „negali vesti prie jokių problemų sprendimo“.

Laiškas buvo išsiųstas serbų agresijos simboliu tapusio Vukovaro miesto užėmimo (1991) dieną, t. y. gruodžio 18 d. Teigiama, kad su jo turiniu buvo supažindintas Pranciškus vyskupų Ad limina metu, gruodžio 12–17 d. Deja, negalime žinoti, ar tai tiesa.

Tad tikroji kroatų problema – kaip popiežius gali tikėtis rasti tiesą kartu su patriarchu, kurio pasisakymai persunkti netiesa? „Žinoma, kad norime tiesos, – tvirtina teologas kun. Šuljićius. – Popiežius tikrai nenori, kad skelbiant šventuoju, vieni verktų iš džiaugsmo, o kiti – iš neapykantos ir nusivylimo.“

Ivo Pilar instituto religijos sociologas Ivanas Markešićius gina popiežiaus sprendimą neužmerkti akių prieš neapibrėžtas istorines skyles. Beje, apie jas Pranciškus sužinojo ne iš katalikų dvasininkų, o iš Serbijos ortodoksų Bažnyčios. Pasak sociologo, popiežiaus požiūris į Stepinaco atvejį yra nuosek­lus, matant jo krikščionių suartėjimo siekį Rusijoje, Serbijoje, Bulgarijoje ir Makedonijoje. Kalbama ne apie kanonizacijos bylos nutraukimą, o apie žingsnius bažnyčių susitaikymo link. „Popiežius elgiasi atsakingai ir nuosek­liai, siekdamas susitaikymo“, – mano Markešićius.

Tuo tarpu kroatų vyskupų laiškas, anot sociologo, niekaip neprisideda prie suartėjimo. Markešićiaus manymu, Stepinacas išties gali tapti bažnyčias jungiančiu asmeniu, tačiau pirmiausia dera pripažinti, kad jis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, galėjo klysti.

Neseniai į eilinę sesiją susirinkę Kroatijos vyskupai kalbėjo apie keletą popiežiaus Ad limina susitikime jiems įvardintų temų: nepilnamečių apsaugą ir būtinybę apvalyti atmintį. Ta proga monsinjoras Puljićius sakė, kad negalima pasilikti „blogio kalėjime“, nuolat su neapykanta prisimenant patirtą blogį: „Aukų orumas reikalauja, kad apvalytume atmintį atleisdami ir atsiprašydami“.

Ką prisimena istorija

„Mano sąžinė rami“ – šie Zagrebo arkivyskupo žodžiai dažniausiai cituojami pamoksluose, sakomuose minint palaimintojo Alojzije’o liturginę šventę (vasario 10 d.). Iš tiesų negalima abejoti Stepinaco pastangomis ištikimai vadovautis savo sąžine ir dominuojančia ano meto katalikybės ideologija. Bet vėliau istoriniai faktai vertinami pasitelkiant bendražmogiškų vertybių kriterijus.

Arkivyskupas Alojzije'us Stepinacas susitinka su Ustaše lyderiu Ante Pavelićiumi.

Wikipedia.org nuotrauka

Anksti karjeros laiptais iškilęs talentingas jaunas vyras pateko į patį stipriausią praėjusio amžiaus geopolitinį verpetą ir subrendo ne iš karto. Įsikurdamas Zagrebo kurijoje, jis iš arti matė Nepriklausomos Kroatijos valstybės kūrimosi žingsnius. Pats aktyviai prisidėjo prie valstybingumo įtvirtinimo. Siekė kuo greitesnio savo mylimos tėvynės tarptautinio pripažinimo, kuris ateiti neskubėjo. Vatikanas taip pat nenorėjo apsimesti nematąs, kad Nepriklausoma Kroatija – vien marionetinis fašistinės Vokietijos kūrinys.

Kai valdžią galutinai įgijo nacionalinė fašistinė kroatų organizacija Ustaše, šalyje prasidėjo masinis teroras, įsigalėjo rasistiniai įstatymai, nukreipti ne vien prieš žydus ir romus, bet ir prieš serbus. Sužinojęs apie smurtą, persekiojimus ir deportavimus į Vokietijos koncentracijos stovyklas, arkivyskupas privačiais laiškais kreipėsi į Ustaše vadovą Pavelićių protestuodamas ir prašydamas bent „sušvelninti nežmoniškas deportavimo sąlygas“. Ne mažiau žymus XX a. kroatas skulptorius Ivanas Meštrovićius yra pasakojęs, kad Stepinacas (bent kurį laiką) naiviai manė, jog genocidas ir rasiniai nusikaltimai buvo paskirų piktavalių asmenų darbas. Laiškuose Pavelićiui arkivyskupas laikė savo pareiga jam apie tai pranešti…

Stepinacas (dešinėje) su dar dviem kunigais dalyvauja Kroatijos parlamento pirmininko Marko Došeno laidotuvėse 1944-ųjų rugsėjį.

Wikipedia.org nuotrauka

O etninio valymo mastai buvo didžiuliai. Represijos palietė 80% žydų (30 000 aukų), beveik visus romus (25 000 aukų) ir apie penktadalį serbų (340 000 aukų). Arkivyskupas Stepinacas viešai niekada to nepasmerkė.

„Ką aš galėjau padaryti? – interviu švedų žurnalistui vėliau sakys namų arešte iki mirties prabuvęs hierarchas. – Tačiau stengiausi išgelbėti ir išgelbėjau tūkstančius gyvybių.“ Iš tiesų Stepinacas dalyvavo ir prisidėjo gelbstint žydus.

Tačiau serbai nepamiršo, kad Ustaše nužudė 157 ortodoksų kunigus, 3 vyskupus, įkalino ir kankino Zagrebo ortodoksų vyskupą, daugiau nei 300 dvasininkų išvarė iš šalies tikėdamiesi, kad likę be savo dvasinių vadovų, serbų ortodoksai lengviau įsijungs į naujai kuriamą nacionalinę kroatų ortodoksų Bažnyčią. Joks katalikų kunigas tam viešai nepasipriešino. Gal ir dėl anuomet vyravusio aštraus dviejų konfesijų priešiškumo. Vatikano legatas Giuseppe Marcone savo ataskaitoje rašė: „Mūsų Kroatijos vyskupai neturi jokio specialaus motyvo viešai protestuoti prieš vyriausybės veiksmus, užstodami schizmatikus.“

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Stepinacas, kaip ir Vatikanas, labiau už viską bijojo komunizmo. Alternatyva? Štai tau ir Te Deum bažnyčiose per Pavelićiaus gimtadienį, štai tau ir parama vyriausybės taikomoms priemonėms. 1943 m. spalio 31 d. pamoksle Stepinacas mėgino ginti Bažnyčią, kritikuojamą dėl neadekvačios reakcijos į valdančiųjų smurtą: „Bažnyčia negali priversti kitus elgtis pagal Dievo įsakymus“ ir „negali būti atsakinga už karštakošius tarp savo kunigų“.

Jugoslavijos vyriausybė egzilyje kreipėsi į Vatikaną prikišdama, kad Kroatijos Katalikų Bažnyčia neapgynė savo šalies ortodoksų, o priešingai – prisidėjo prie prievartinių atsivertimų. Pavyzdžiui, Glynos kaime 240 serbų buvo gyvi sudeginti vien todėl, kad buvo serbai ir ortodoksai. Po to prasidėjo masiniai „atsivertimai“ į katalikybę, siekiant išsaugoti gyvybę. Kartais susirinkę „perkrikštijimui“ serbai būdavo vietoje ir nužudomi.

Atsakydamas į tai, Stepinacas Va­ti­kanui rašė, kad nors ir smerkia prie­vartą prieš serbus, bet taip pat sup­ranta, kad tai yra atsakas į šios tautybės žmonių elgesį tarpukariu, kai serbai buvo pamynę visas kroatų teises. Tuo tarpu vyriausybė padarė daugybę teigiamų žingsnių: uždraudė abortus, įvedė karių sielovadą, remia religinį ugdymą mokyklose, bažnyčių statymą ir išlaikymą, padidino algas dvasininkams ir prisideda prie Bažnyčios vykdomos labdaros.

1944 m. arkivyskupas priėmė iš Pavelićiaus ordiną už tai, kad padėjo demaskuoti Nepriklausomos Kroatijos priešus šalies viduje ir už jos ribų.

Istorikai pastebi, kad gana greitai Stepinacas pradėjo atsiriboti nuo Ustaše, tačiau vien privačioje plotmėje. Viešumoje jis ir visa katalikų bendruomenė palaikė nacionalinę vyriausybę iki jos žlugimo. Jo negebėjimą viešai pasmerkti Ustaše represijų istorikai vertina kaip paramą Pavelićiaus politikai.

Pamokslai, kuriuose Zagrebo arkivyskupas smerkė persekiojimą rasiniu pagrindu, buvo pasakyti jau praūžus didžiajam viesului, kai buvo aišku, kad naciai pralaimės. Jis kalbėjo palyginti nedidelei auditorijai – grupei į mišias susirinkusių tikinčiųjų. Tiesa, parašė keletą dešimčių privačių laiškų, tačiau jie taip ir liko privatūs. Ar kas nors būtų pasikeitę juos paviešinus?

Istoriko Ivo Goldsteino teigimu, „santykinai daugiau persekiojamų žydų buvo išgelbėta tais atvejais, kai aukšti Bažnyčios pareigūnai atvirai, energingai ir principingai pasisakė prieš persekiojimus. Taip darė Prancūzijos (ypač Tulūzos ir Liono), Nyderlandų, Italijos ir Danijos, o vienu metu – net Vokietijos arkivyskupai. Katalikų vyskupai Slovakijoje stipriai pasipriešino nacių reikalavimams deportuoti žydus ir taip išgelbėjo daug jų gyvybių. Ortodoksų metropolitas Stefanas Sofijoje, nenuilstamai gindamas žydus, suvaidino lemiamą vaidmenį užkertant kelią žydų išvežimui į nacių lagerius iš Bulgarijos. Beveik visais atvejais didesnis procentas žydų populiacijos išgyveno, palyginus su 80% žydų išnaikinimu Nepriklausomos Kroatijos valstybėje kartu su romų ir serbų aukomis.

EPA nuotrauka

Komunistinis Stepinaco laikotarpis – kur kas šlovingesnis. Pačiame Šaltojo karo įkarštyje JAV senatoriai reikalavo arkivyskupą išlaisvinti iš namų arešto, kuriam šis buvo pasmerktas po ilgai atidėlioto teismo proceso. Jugoslavijos vadovas Josipas Broz-Tito nenorėjo konfliktuoti su Katalikų Bažnyčia. Matydamas, kaip patogu bend­radarbiauti su ortodoksų hierarchais Serbijoje, panašaus modelio tikėjosi ir Kroatijoje. Tačiau Stepinacas atsisakė atsiriboti nuo Vatikano ir formuoti labiau nuo Romos nepriklausomą bažnytinę struktūrą. Tai laikoma didžiausiu jo nuopelnu. Jis ne kartą viešai kritikavo naująją vyriausybę, jo laiškai buvo skaitomi visose Jugoslavijos bažnyčiose.

Nepavykus geruoju, Tito ėmėsi griež­tesnių priemonių: areštas, teismas, bausmė – 16 metų kalėjimo. Kalėjime (kur buvo paisoma jo, kaip dignitoriaus, statuso, todėl turėjo dvi asmenines celes ir trečiąją – koplyčiai) jis praleido penkerius metus, o tada pasirinko namų areštą savo gimtajame Krašičo miestelyje, atsisakęs siūlymo visam laikui išvykti į Romą.

Palaimintojo Alojzije'aus Stepinaco sarkofagas Zagrebo katedroje.

Wikipedia.org nuotrauka

Jonas Paulius II jį pripažino kankiniu, tad paskelbimas palaimintuoju galėjo įvykti nedelsiant, nelaukiant paprastai tam reikalingo ypatingo ženk­lo – stebuklo. Kroatai trokšta matyti jį šventuoju, tarsi taip tikėtųsi savo pakirstai tapatybei suteikti dieviško stabilumo. Alojzije’as Stepinacas pačių žydų keletą kartų buvo nominuotas Pasaulio teisuolio vardui, tačiau Yad Vashem muziejus atsakė, kad asmuo, kuris privačiai gelbėjo žmones, bet viešai bendradarbiavo su smurtą sėjusia valdžia, į tokį titulą pretenduoti negali.

Jei esmė ne titulas, o teisingumas, tai Dievas juo tikrai pasirūpins.

Naujasis židinys