Šarūno Mažeikos / BFL nuotrauka

Miesto gynybinė siena

Šv.Teresės bažnyčia su vienuolynu ir Aušros Vartų koplyčia sudaro kadaise Vilniaus miestą juosusios gynybinės sienos dalį. Sienos, supusios Senamiestį iš visų pusių, jau seniai nebėra, išliko tik keli jos fragmentai. Vienas geriausiai išlikusių senosios Vilniaus gynybinės sienos fragmentų yra Aušros Vartai ir dalis sienos ties basųjų karmelitų vienuolynu.

1503 m. rugsėjo 6 d. karalius Aleksandras Jogailaitis paskelbė vilniečiams privilegiją, atleisdamas juos nuo karinės prievolės, kad jie galėtų statyti miesto gynybinę sieną. Sienos ribas turėjo nužymėti Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila. Šia statyba labai rūpinosi Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras (1492–1507).

Vilniaus gynybinė siena juosė visą dabartinį senamiestį. Jos ilgis buvo apie 3 km, vietomis ji siekė iki 2 m storio, jos ribose atsidūrė apie 100 ha miesto ploto. 1648-aisiais sudarytas karaliaus fortifikatoriaus Fridricho Getkanto planas liudija, kad miesto sienoje buvo dešimt vartų: Pilies, Bernardinų, Išganytojo, Subačiaus, Aušros (Medininkų), Rūdininkų, Trakų, Vilniaus (Vilijos), Totorių ir Marijos Magdalenos (Šlapieji). Be jų, dar buvo du gynybiniai bokštai: Apskritasis (Rūdininkų) ir Išganytojo.

Aušros Vartai

Patys svarbiausi Vilniaus miesto gynybinės sienos vartai buvo Rūdininkų (dar vadinami Karališkaisiais). Pro juos į Lietuvą atvykdavo valdovai, vyskupai, kilmingi svečiai. Už šių vartų prasidėjo kelias į Krokuvą, tai yra į Vakarus.

Antrieji pagal svarbą buvo Aušros, arba Medininkų, Vartai. Jie jungė miestą su svarbiausiu traktu į Rytus. Aušros Vartai buvo pastatyti pietinėje Vilniaus senamiesčio dalyje, vadinamoje Aštriuoju Galu (Ostry Koniec). Iš čia kilo slaviškas pavadinimas Ostra brama, XVI amžiuje jau minimas Lietuvos Metrikoje.

1610-aisiais didelis gaisras smarkiai apnaikino Vilniaus miesto pastatus. Rekonstruojant daugelis pastatų įgavo vėlyvojo renesanso bruožų: buvo nutinkuoti, jų išorėje atsirado renesanso stiliui būdingų dekoratyvinių elementų. Nuo to laiko Aušros Vartus vainikuoja puošnus atikas, sudarytas iš Nyderlandų manierizmo dailei būdingų architektūrinių elementų, apkaustinių motyvų ir Lietuvos herbus prilaikančių grifonų.

Viduramžiais miestų vartai buvo puošiami paveikslais ir freskomis. Per 1932-ųjų remontą išorinėje vartų pusėje rasti freskų likučiai. Jokie tyrimai tuomet nebuvo atlikti, vartų sienos iš naujo nutinkuotos, didžiojon nišon įstatytas 1923 metais B. Balzukevičiaus sukurtas reljefinis Lenkijos herbas – Erelis. Tik 1976-aisiais restauratorius Lešekas Kžeminskis, tyrinėdamas išorinę vartų sieną, didžiojoje nišoje aptiko nutapytą Kristaus Išganytojo atvaizdą, galimai XVI a. Tačiau freska nebuvo restauruota, ją uždengė specialiai pagaminta plokšte, prie kurios pritvirtino ir dabar čia esantį dekoratyvų metalinį kryžių.

Lietuvos dailės muziejuje saugomas XVIII amžiuje ant medinių lentų nutapytas Išganytojo paveikslas, iki 1844-ųjų laikytas karmelitų vienuolyne ir, kaip manoma, kadaise sudaręs porą su garsiuoju Švč. Mergelės Marijos paveikslu. Gali būti, kad šis Išganytojo atvaizdas yra ankstesnio, ant vartų buvusio, panašaus paveikslo kopija.

Koplyčia

Iki 1626 metų, dar basiesiems karmelitams neatsikėlus į Vilnių, Aušros Vartuose jokios koplyčios nebuvo. Seniausios karmelitų kronikos mini, kad Dievo Motinos paveikslas kabėjo šiaurinėje vartų pusėje, specialioje nišoje, apsaugotas medinėmis langinių tipo durelėmis. Pamaldūs žmonės prie paveikslo galėjo užlipti mediniais laipteliais. Tik 1671-aisiais arba 1672 metais tėvas Šventosios Dvasios Karolis pasirūpino, kad miesto pusėje prie vartų būtų pristatyta medinė koplyčia, išpuošta paveikslais ir įrašais.

Šiai koplyčiai sudegus, 1711–1715 metais pastatyta nauja neoklasicizmo stiliaus mūrinė koplyčia. Antikinę koplyčios fasado kompoziciją pabrėžia įrašų įkomponavimas: frontono trikampyje – Marijos titulas (Mater Misericordiae – Gailestingumo Motina), kilęs, matyt, iš invokacijos (kreipinio); žemiau, virš šoninių langų, abipus centrinės arkos, įkomponuota likusi įrašo dalis (sub Tuum praesidium confugimus – Tavo apgynimo šaukiamės). Lotyniškas įrašas koplyčios fasade atsirado po 1864-ųjų. 1933 metais jis buvo pakeistas lenkišku, po Antrojo pasaulinio karo vėl sugrąžintas daugiataučiam miestui priimtinesnis lotyniškasis tikinčiųjų kreipimosi į Dievo Motiną variantas.

Jano Borowskio Aušros Vartų koplyčios interjero projekto eskizas, 1931 m. Iš „dingusio“ Jano Borowskio asmeninio archyvo, publikuota Januszo Ciemnołońskio ir Jerzy Stenkiewiczo straipsnyje „Architekt Jan Borowski (1890–1966)“ leidinyje „Kwartalnik Architektury i Urbanistyki, teoria i historia“.

Naujos mūrinės koplyčios interjeras daugelį metų nebuvo tinkamai sutvarkytas stokojant lėšų. Visą XVIII amžių Lietuvą ir Vilnių persekiojo įvairios nelaimės, nepritekliai, gaisrai. Tik 1785–1787 metais dekoruotas koplyčios vidus, pastatytas mūrinis altorius. Skliautuose vaizduojamas Loreto Marijos namelis, kurį angelai pernešė iš Palestinos, Sandoros skrynia – pagal Loreto litanijoje kartojamus Marijos apibūdinimus: „Aukso namas“, „Sandoros skrynia“. Aušros Vartų koplyčios altoriuje, abipus paveikslo, pastatytos Marijos tėvų – šv.Onos ir šv. Joakimo skulptūros.

1799-aisiais Vilniaus auksakalys Ignotas Skendzierskis padarė altoriui sidabruotą antepediumą, kuriame vaizduojami du angelai, adoruojantys Marijos monogramą. Šis antepediumas vėliau buvo pakeistas kitu, taip pat metaliniu.

1849 metais prie paveikslo buvo pritvirtintas sidabrinis auksuotas pusmėnulis. 1931-1932 metais pagal architekto Jano Borovskio projektą stalius Mykolas Ošurka (Micha? Oszurko) pagamino medines buazerijas koplyčios sienoms, ant kurių buvo sukabinti sidabriniai votai, anksčiau prikalti prie altoriaus kolonų bei visur aplinkui ir jau nebetilpę savo senesnėse vietose. Kunigas Tadas Siečka tada suskaičiavo buvusius koplyčioje votus ir juos patyrinėjo. Jo duomenimis, koplyčioje yra apie 14 tūkst. votų, seniausias iš jų datuotas 1802-aisiais, bet galbūt nedatuotų yra buvę ir senesnių.

Paveikslas

Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslas – vienas garsiausių Lietuvoje, susilaukęs daugelio legendų ir įvairiausių vertinimų. Tik 1993 metais, prieš Šventojo Tėvo vizitą Lietuvoje, atlikti visapusiški tyrimai atskleidė tikrus duomenis apie Aušros Vartų Mariją. Paveikslas nutapytas ant ąžuolinių lentų ir savo technika bei tapybos maniera tikrai negali būti ikona, kaip buvo manoma XIX – XX a. pradžioje. Paveikslas gali būti atvežtas iš Nyderlandų arba nutapytas Vilniuje iš Šiaurės Europos atvykusio tapytojo, kuris naudojosi Nyderlandų meistrų graviūromis, sukurtomis XVI a. pabaigoje.

Nuolankiai nuleidusi galvą ir sukryžiavusi rankas Dievo Motina kadaise sudarė porą su Kristaus Išganytojo paveikslu, kabojusiu kitoje vartų pusėje. Abu šie paveikslai atitiko bizantiškojoje dailėje plėtojamą Deesis (graikiškas žodis „deesis“ reiškia malda) temą, tai yra, tarpininkaujančios maldos vaizdavimą, kuriame Marija ir šv. Jonas Krikštytojas užstoja žmoniją prieš Pasaulio Išganytoją (Salvator Mundi). Deesis atvaizduose Kristus vaizduojamas frontaliai, o Marija ir šv. Jonas Krikštytojas – abipus pasisukę kreipiasi į jį.

Vakarų Europos dailėje ši tema smarkiai pakito. XVI a. pabaigos Nyderlandų grafikoje imta vaizduoti tik Mariją, besikreipiančią į Viešpatį – Kristų Visagalį. Figūros vaizduojamos dažniausiai iki pusės, Kristus laiko ant kelių Pasaulį, o Marija, pamaldžiai sudėjusi rankas arba sukryžiavusi jas ant krūtinės, kukliai nuleidusi akis.

Vakarų baroko dailėje XVI–XVII amžiuje atsirado daug šios temos atvaizdų, juos kūrė tapytojai ir grafikai. Kristus vaizduojamas visa savo didybe, o Marija – susirūpinusi, kiek liūdna. Reformuotoji Katalikų Bažnyčia diegė nuostatą, kad Marija dalyvauja ne tik savo sūnaus kančioje, bet ir jo, kaip žmonijos atpirkėjo, vaidmenyje (corredemptio). Sustiprėjo Marijos reikšmė ieškant Viešpaties malonės, tikintis nuodėmių atleidimo. Šia prasme Marija dalyvauja žmonijos atpirkime jau ne tik kaip kenčiančioji („Mater Dolorosa“), bet ir kaip visų pasigailinti („Mater Misericordiae“).

Taip naujas, potridentinės epochos Dievo Motinos kultas atsispindi Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveiksle. Tai paaiškina ir gan vėlyvą Aušros Vartų paveikslo stebuklų istoriją, prasidėjusią tik XVII a. pabaigoje, nes nė vienas ankstesnis, iki 1682-ųjų išleistas, leidinys apie stebuklingus Dievo Motinos atvaizdus Lietuvoje šio paveikslo nemini.

www.zw.lt nuotrauka

Rankraštinė karmelitų vienuolyno 1624–1780 metais rašyta kronika pirmąjį paveikslo paminėjimą datuoja 1671-aisiais, kai, pastačius medinę koplyčią, jis labai iškilmingai, visų miestiečių akivaizdoje buvo čia pakabintas ir pagerbtas. Matyt, neilgai trukus nežinomas Vilniaus auksakalys nukalė sidabrinį aptaisą, kurio tik viršutinė dalis, gaubianti Marijos galvą, tėra išlikusi. Dėl nežinomų priežasčių vėliau teko aptaisą perdirbinėti arba papildyti, taip atsirado vėlesnės, jau kitų meistrų XVIII a. pirmoje pusėje kalstytos skardos.

Apie 1834-uosius vykusių neramumų, susijusių su rusų kariuomenės įsiveržimu į miestą, aptaiso skardoje atsirado ieties arba rapyros pramušta skylė. Apatinė Marijos galvą vainikuojanti karūna, pagaminta apie 1700-uosius, viršutinė – apie 1750 metus. Apatinė, senesnioji karūna yra vadinamosios karališkos karūnos tipo, viršutinė – vėlesnė – primena kunigaikščio mitrą.

Dvi paveikslo karūnos vėliau leido kai kuriems interpretuotojams teigti, kad Aušros Vartų Marija buvo garbinama kaip Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštė. Tokie visiškai antiistoriniai, iš piršto laužti teiginiai ypač padažnėjo po 1927 m. liepos 2 d. įvykusios paveikslo karūnacijos, kurią lydėjo labai didelės patriotinės lenkų manifestacijos. Tuometinis Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžykovskis prašė popiežių leidimo vainikuoti Aušros Vartų Mariją „Lenkijos Karalienės“ titulu, tačiau Šventasis Tėvas nesutiko.

Karūnacijos iškilmių proga Vilniaus lenkų visuomenė garbino Aušros Vartų Dievo Motiną kaip Lenkijos karalienę, kūrė įvairiausią militaristinę simboliką, o Nepriklausomos Lietuvos tikintieji ir įvairios organizacijos bei Bažnyčia išreiškė didelį susirūpinimą tokiu nacionalšovinizmo protrūkiu. Juk iš tikrųjų Aušros Vartai visais laikais buvo visų katalikų šventovė, nepriklausomai nuo jų tautybės, taip pat ir Lietuvos stačiatikių bei unitų labai gerbiama vieta. Vėliau net lenkų tyrinėtojai pabrėžė, kad paveikslo karūnacijos metu būta pernelyg daug politinių demonstracijų, kurios iš tikrųjų įžeidė patriotinius ir religinius lietuvių jausmus.

1927-aisiais, gavus popiežiaus Pijaus XI leidimą vainikuoti paveikslą, pirmą kartą buvo atlikti moksliniai paveikslo tyrimai. Tačiau prof. Jano Rutkovskio, atlikusio konservavimo darbus, dienoraštis dingo be pėdsakų. Antrą kartą išsamūs tyrimai ir restauracija, 1993 metų vasarą daryti Vilniaus P. Gudyno restauravimo centro specialistų, atskleidė daug naujų duomenų apie Aušros Vartų Marijos paveikslą.

Jis 200 x 163 cm dydžio, tapytas aliejiniais dažais ant aštuonių ąžuolinių lentų, datuojamas ne anksčiau kaip XVII a. pirmu ketvirčiu. Tai neabejotinai labai talentingo meistro darbas, matyt, sukurtas kaip tik šiems vartams. Vidiniu susikaupimu ir savitvarda dvelkianti Švč. Mergelė Marija Gailestingumo Motina Aušros Vartuose atsirado kartu su basųjų karmelitų ordino vienuolynu. Karmelitų veikla ir rūpestis išgarsino paveikslą. Šiandien jų čia jau nebėra, bet bažnyčia ir vienuolynas tebestovi, atspindėdami basųjų karmelitų vienuolijos dvasingumą.

Pagal Rūtos VITKAUSKIENĖS publikaciją „XXI amžiuje“ - 2001 m. lapkričio 9 d.


––