Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras skambėjo per LRT „Mažąją studiją“

Kišti trigrašį į diskusijas apie klimato ir aplinkosaugos krizę nedrąsu – tos diskusijos turbūt vienos agresyviausių, ir kaip paprastai tokiais atvejais, agresyviai jose elgiasi visi, nesvarbu, už kurią pusę pasisako. Tačiau kartu juk negalime rimtai nežiūrėti į pačią problemą. O pati diskusijų agresija ir rodo, jog problema yra ne gamtinė ar mokslinė, o kultūrinė: tai, kas įprastai vadinama „vartotojiška kultūra“, ėda ne tik žmonių laiką, sveikatą ir santykius, bet pačius mūsų bendrus namus.

Mėginimai reflektuoti vartotojišką kultūrą taip pat kartais nukrypsta į kraštutinumus. Du iš jų man atrodo ypač grėsmingi. Pirmasis – tam tikras milenarizmas, tai yra, iš esmės religinis reiškinys, kai žmonės ar žmonija suvokiami kaip baisiai ir, svarbiausia, nepataisomai nusidėję (šiuo atveju – gamtai, o kartais net gamtos ar planetos dievybei) ir todėl verti sunaikinimo, kuris jų laukiąs artimiausiu metu. Antrasis – senas geras egocentrizmas, kai išrankumas maistui, pirkiniams, veiklai yra ne pastangos atsakingai vartoti, rūpinantis savo sveikata ir aplinka, o užgaidos, varginančios kitus žmones ir nustelbiančios kitas gyvenimo sritis.

Galiausiai, rimčiau apie vartojimo kultūrą ir aplinkosaugą susimąsčiusiems žmonėms dažnai svyra rankos ir darosi pikta. Ką nors iš esmės pakeisti atrodo labai sunku, turint galvoje, kad didžiausi teršėjai ir žmonių išnaudotojai yra tokie dideli, galingi ir sunkiai pasiekiami – dažnai ir kitais atžvilgiais nedoros ir grobuoniškos valstybės ir ne mažiau už jas godžios ir ciniškos stambiosios tarptautinės korporacijos. Tai kodėl tuomet labiausiai kaltas turi jaustis paprastas žmogelis su savo vienkartiniu puoduku?

Ką daryti, kad vartojimas teiktų laimę? Jeigu savo santykį su daiktais ir prekėmis grįsime visų pirma tokiu klausimu, gana nesunkiai išlaikysime sveiką protą ir pusiausvyrą. 

Aš nežinau jokios stebuklingos išeities ir neturiu genialios įžvalgos. Bet man apie visa tai paprasčiau galvoti atvirkščiai (atsitiktinai perfrazuojant drausmingąją Marie Kondo): ką daryti, kad vartojimas teiktų laimę? Jeigu savo santykį su daiktais ir prekėmis grįsime visų pirma tokiu klausimu, gana nesunkiai išlaikysime sveiką protą ir pusiausvyrą. Apskritai esame laimingesni, jeigu rūpinamės savo sveikata ir maitinamės tvarkingai, bet kartais niekas neteikia tiek laimės, kiek dešrainis iš degalinės. Mano vaikystėje, kai plastikiniai šiaudeliai buvo naudojami ypatingomis progomis ir ypatingiems gėrimams, o paskui dar išplaunami ir padedami į spintelę, jie teikė daug daugiau laimės negu šiandien, kai pro juos siurbi viską nė nesusimąstydama ir nepastebi, kaip išmeti.

O tada būtina pridėti ir kitą pusę: ar šitas daiktas nešė laimę visiems žmonėms pakeliui pas mane? Ar žmonės, kurie jį gamino, augino, pakavo, gabeno, sandėliavo, pardavė – ar visi tie žmonės savo darbe laimingi? Ar jie neišnaudojami? Ar nedirba kenksmingomis ar nežmoniškomis sąlygomis? Ar jų darbas prasmingas ir įdomus? Ar jie uždirba pakankamai sau ir savo šeimai? Dauguma žmonių mažiau pratę apie tai susimąstyti, bet jeigu pradedi, negali sustoti. Kartais susimąsčius prireikia ir kai kuo pasidomėti, o tada sąžinė nebeleidžia apsimesti, kad neišmanai. Tai ypač galioja, kalbant apie egzotiškas prekes, auginamas ar gaminamas kraštuose, apie kurių žmones ir gyvenimą neturime daug progų sužinoti. Pavyzdžiui, kavą visada pirkite užaugintą ekologiškuose ūkiuose. Jie mažesni, mažiau pelningi, jų ūkininkavimo metodai ne tokie produktyvūs, todėl daug labiau tikėtina, kad jie nepriklauso mafijai. Jau nekalbant apie bet ką, kas pagaminta Kinijoje. Tačiau ir netoliese – ar žinot, kokią dalį iš tų poros eurų, kuriuos sumokate už litrą pieno, gauna žmonės, kurie augina ir melžia karves?

Apskritai paprasčiausias vartojimo principas, kokį esu atradusi, yra žiūrėti, kad žmonių grandinė nuo prekės atsiradimo iki galutinio vartotojo būtų kuo trumpesnė. Toks principas taip pat padeda užtikrinti ir kuo mažesnę žalą aplinkai, nes dažnai tai reiškia, kad prekės bus daug mažiau transportuojamos, o be to, smulkesni gamintojai tiesiog nėra pajėgūs taip paveikti gamtos ir aplinkos kaip stambiausieji ir grobuoniškiausieji. Ir labai smagu pasižiūrėti savo suknelių siuvėjai ar daržovių augintojai į akis.

Ir, aišku, kai sieki laimės, tai negali terorizuoti nei savęs, nei kitų. Tokių principų neįmanoma laikytis visada – paprasčiausiai todėl, kad vis tiek gyvename vartotojiškoje kultūroje ir negalime visiškai jos išsižadėti, nepuldami į minėtąjį milenarizmą. O taip pat negaliu pažadėti, kad tokie principai išgelbės pasaulį, perauklės blogiečius ir išspręs visas globalias problemas. Ne, tiesiog taip vartojant, truputis žmonių pasidarys truputį laimingesni. Man atrodo, kad tai savaime vertingas tikslas.