L. Liaudanskaitės nuotrauka.

Vilniaus Bernardinų vienuolyne (Maironio g. 10) iki lapkričio pabaigos eksponuojama dailininkės, Lietuvos dailininkų sąjungos narės, Kretingos pranciškonų gimnazijos dailės ir dizaino mokytojos metodininkės LIUDOS LIAUDANSKAITĖS akvarelių paroda „Samaninės šviesos rate“.

Gruodį paroda bus eksponuojama Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje.

L. Liaudanskaitės nuotrauka.

Kūriniai gimė vasarą, dailininkei mėnesį viešint rezidencijoje Brekkoje, Islandijoje. Viešnagę iš dalies parėmė Lietuvos kultūros taryba.

„Kelionei nesiruošiau, ne toks aš žmogus. Tiesiog, buvau „įmesta“ į nerealų, net nesapnuotą, landšaftą, ir dar tas stulbinamas gamtos reiškinys vasaros metu, kai visą parą tvyro šviesa! Ten buvau laiminga absoliučiai, nuo pat nusileidimo Kehlaviko oro uoste iki pakilimo namo. Nuostaba, vaikiškas džiaugsmas, juokingi nuotykiai ir stebuklai lydėjo mane nuo pat kelionės pradžios iki pabaigos. Ir tebelydi lig šiol“, – sako parodos autorė.

L. Liaudanskaitės nuotrauka.

Klaipėdietė rašytoja Sondra Simana apie L. Liaudanskaitės parodą

Vienu metu esi ir tabula rasa, ir axis mundi.

Ir nieko apie esmes nenutuokianti žiopla avis ir kosminės išminties stulpas.

Šios dvi priešybės žmoguje ypač sužaižaruoja jam atsidūrus nepažįstamoje, keistoje, lig tol nebūtoje vietoje. Reikia susitapatinti, priglusti kaip kerpei prie gruoblėto akmens paviršiaus ir pailsėjus kilti stačiu šlaitu aukštyn kaip tai aviai. Aukštyn šiaurės kryptimi.

Liudos akvarelėje svarbi riba, linija, kuri apgobia judančius, keliaujančius kūnus. Judėjimas egzistuoja dialogo su Kitu forma arba judėjimas aukštyn, kaip prigimtinės teisės idėja.

Liudos konceptualumas atsiskleidžia ne per atpažįstamą vaizdą, bet per to vaizdo sklaidą, permąstymą, pritaikymą. Lyg čiuožtų paviršiumi, savimi nurinkdama samanų pūką ir jį išliedama balto lapo plote.

Kai tik atvyko į rezidenciją Brekkoje (Islandija), ji tenkinosi keliais nedideliais akvareliniais lapeliais, jaukinosi aplinką, visos gėlės jai buvo pažįstamos, tik smulkesnės nei Lietuvoje.

Bet greitai popieriaus lakštai pradėjo didėti, plyšti skersai, nes žvilgsnis fiksavo, kaip samanų ir akmenų paviršių perkerta kalnų upelių srovenimai, kaip ryškiai ir tvirtai dangus atskyla nuo žemės. Ir nebeužtenka tik nubrėžti liniją, reikia perplėšti ir atidalinti tai, kas jau seniai atskilę.

O kai jau žvilgsnis užfiksavo atskirus tūrius, – tuomet nuglostyti akmenis, samanų galvutes, avies kailiuką, debesis, rūko lašelius.   

Pasigrožėti šviesa, kuri garuoja nuo landšafto, vandens, augalų, moliuskų, gyvūnų, vietinių žmonių ir daiktų. Ypač daug sugerti rytinės šviesos, ateinančios iš tų nugrimzdusių ankstyvų rytų, kai dar miega vaikai, o Liuda šokčioja teptuku ir siurbčioja arbatą bundančios dienos akivaizdoje.

O vienas darbas – žolynų laukas – iš pradžių suplazdėjo kaip labai lengvas ir efemeriškas, bet, kuo artyn vakaro, tuo labiau sunko, kol tapo murzinas, sausas ir veik nepakeliamas. Lyg būtų sugėręs nelaimės žinią, atskriejusią į Liudos akvarelę iš Lietuvos – tą dieną žuvo kapitonas Romualdas Adomavičius, jos draugės dailininkės Audronės vyras.

Arklys vėjyje, akmenys, samanos, jūriniai paukščiai, vandens pėdsakai, dar Žodis ir ta avis, linksmai ir nerūpestingai pasimetusi samaninės šviesos rate, ta Liuda.

L. Liaudanskaitės nuotrauka.

L. Liaudanskaitės nuotrauka.

L. Liaudanskaitės nuotrauka.