Rašytoja Kathleen Witkowska Tarr. Aleksandros Wiechos / Asmeninio archyvo nuotrauka

„Thomas Mertonas mane išmokė, kad pati svarbiausia gyvenimo kelionė yra vidinė. Ne į Berlyną ar Niujorką, ne siekiant pamatyti kuo daugiau šalių, miestų, objektų. Kelionėje į savo vidų susimąsčiau ir apie Dievą. Kol nepradėjau gilintis į jo kūrybą, visai neskyriau laiko dvasiniams reikalams“, – pasakoja KATHLEEN WITKOWSKA TARR, amerikietė rašytoja, turinti lenkiškų ir galimai lietuviškų šaknų. Jai viešint Vilniuje spalio pabaigoje susitikome pasikalbėti apie šį išskirtinį vienuolį, padariusį didelę įtaką jos gyvenimui. Vaikystėje pakrikštyta katalike, moteris nebuvo auklėjama katalikiškai ir niekada nelaikė savęs Bažnyčios dalimi. Tačiau prieš kelerius metus ji pradėjo lankyti katekizmo pamokas ir priėmė Sutvirtinimo sakramentą Ankoridžo, didžiausio miesto Aliaskos valstijoje, Šventosios šeimos katedroje, kur 1968 metais lankėsi ir žymusis trapistas.

Tai nebuvo paprastas sprendimas, turint minty, kad šiandien JAV daugiau žmonių palieka Katalikų Bažnyčią, nei prie jos prisijungia, ypač dėl seksualinio išnaudojimo krizės Bažnyčioje. „Tapdama Katalikų Bažnyčios dalimi tokiu metu atrodžiau kaip beprotė. Tačiau man pavyko padaryti skirtį tarp Bažnyčios kaip institucijos, padariusios daugybę klaidų per istoriją, ir Kristaus žinios apie meilę, bendrystę, atjautą toleranciją“, – paaiškina pašnekovė.

Merton Legacy Trust nuotrauka

Aliaskoje, kur gyvena nuo 1978-ųjų, Kathleen įkūrė ir vadovauja Mertono draugijai, kurios paplitusios visame pasaulyje. Kodėl ir kuo šis XX a. vienuolis ir rašytojas aktualus šių laikų žmogui? Pasak rašytojos, jo kūryba rezonuoja su XXI a. chaosu: „Manau, kad šiandienos pasaulyje daug dvasinės sumaišties, susvetimėjimo, nerimo, net tuštumos jausmo. Amerikos visuomenė pritvinkusi problemų, kylančių iš vartotojiškumo, materializmo, poliarizuojančios ir sumaištį keliančios politikos. Nebežinome, kokios mūsų vertybės, kas iš tiesų svarbu.“ Patikinu pašnekovę, kad panašios ligos kamuoja ir žmones šiapus Atlanto. „Žmonės nesupranta vidinio gyvenimo svarbos, bijo likti vieni, todėl puola prie televizoriaus, kompiuterio ar telefono. Bet tik vienatvėje ir tyloje, ypač gamtoje, galime nusiraminti, susigrąžinti savo tikrąją būtį ir gal net iškelti Dievo klausimą. Nuolat bėgdami negalime kontempliuoti didžiųjų gyvenimo klausimų.“

Rašytoja Kathleen Witkowska Tarr / Asmeninio archyvo nuotrauka

Kathleen pažintis su Mertonu paženklinta to, kas vadinama lemtingais atsitiktinumais. Prieš keliolika metų, išgyvendama sunkų gyvenimo laikotarpį – mama buvo bemirštanti nuo vėžio, septyniolikmetę dukterėčią kankino smegenų auglys, brolis susirgo paranoidine šizofrenija, jos pačios santuoka byrėjo į šipulius, o po neseniai įvykusio Rugsėjo 11-osios išpuolio žiniasklaida buvo pilna istorijų apie fundamentalizmą – moteris nusprendė išvykti iš Aliaskos ir gimtojo Pitsburgo miesto universitete studijuoti literatūrą. Studijų metais ji dažnai girdėjo minimą Thomaso Mertono vardą, o jo knygos „Septynaukštis kalnas“ pavadinimas mirgėjo tokiuose sąrašuose kaip „Svarbiausios dvasinės XX a. knygos“, „Geriausios XX a. autobiografijos“ ir pan.

„Paskutinę 1915 m. sausio dieną, po Vandenio ženklu, didžiojo kro metais Ispanijos pasienyje stūksančių Prancūzijos kalnų papėdėje aš atėjau į šį pasaulį“, – tai pirmasis, modernia klasika tapęs Mertono dvasinės autobiografijos, pradėtos rašyti atkeliavus į trapistų vienuolyną Kentukyje, sakinys. 1948 m. išleista knyga netruko tapti bestseleriu, yra išversta į daugiau nei dvi dešimtis kalbų. Tiesa, pirminis rankraštis vienuolyno vyresnybės buvo cenzūruotas. Pavyzdžiui, pašalinta dalis apie tai, kaip Mertonas, mokydamasis Kembridže, tapo nesantuokinio vaiko tėvu, dėl to buvo pašalintas ir universiteto ir atvyko studijuoti į JAV. Kartais „Septynaukštis kalnas“ skambiai pavadinamas Augustino „Išpažinimais“ XX amžiui.

Vieną dieną knygyne ji pastebėjo šią knygą, apie kurią buvo daug girdėjusi, ir nusprendė perskaityti. Pašnekovė pasakoja buvusi tiesiog pakerėta: „Nebuvau skaičiusi nieko panašaus. Tai autentiška ir nuoširdi jauno žmogaus, kuris atsisakė visko, kad taptų vienuoliu, istorija. Ji mane sužavėjo – dvidešimt kelerių metų vyras, pabaigęs Kolumbijos universitetą, iš Niujorko išvažiuoja į Kentukį, atsisako karjeros ir nuosavybės, galimybės tapti sutuoktiniu. Kas taip galėjo padaryti XX a. vidury? Kas taip darytų šiandien? Kaip rašytoja žavėjausi ir jo proza, kupina lyriškumo, humoro, savo laikmečio refleksijos.“ Mertono autobiografiją Kathleen perskaitė 2005-aisiais, o pernai, praėjus trylikai metų nuo pažinties, ji parašė knygą „We Are All Poets Here“ (liet. Mes visi čia poetai), kurios didele dalimi tapo ir žymiausias XX a. trapistas.

Merton Legacy Trust nuotrauka

Čia svarbus dar vienas vadinamasis atsitiktinumas. Pabaigusi magistro studijas, moteris grįžo į Aliaską, pradėjo dėstyti universitete ir netikėtai aptiko T. Mertono dienoraščio ištraukas apie šią valstiją. Pasirodo, kad 1968 m., pirmojo Ankoridžo katalikų vyskupo kvietimu, jis atvyko susitikti su kunigais ir vienuolėmis. Kathleen apstulbino tai, kad Mertonas viešėjo Aliaskoje, kurią anuomet retai lankydavo turistai, maža to – aprašė Šv. Elijo kalną, kurio papėdėje rašytoja kurį laiką gyveno. Šis kalnas – trečias pagal dydį Šiaurės Amerikoje – puošia K. W. Tarr knygos „We are all poets here“ viršelį. Autorė pasakojo, kad kalnų grandinę atrado rusų pasamdytas danas 1741 metais, ji buvo pavadinta pagal tą dieną ortodoksų liturginiame kalendoriuje minėtą šventąjį pranašą. Degančiame vežime į dangų imamo Elijo ikona puošė T. Mertono kambario Kentukyje sieną – dar vienas atsitiktinumas.

Merton Legacy Trust nuotrauka

„Žmonėmis mus padaro kūrybiškumas ir bendrystė su kitais šiame kūrybiniame procese, o ne politika ar verslas. Visi turime instinktą kurti. Nebūtinai poeziją ar kitą meną, gal baldus ar maistą. Knygos pavadinimu norėjau priminti mums visiems, kad nesame tik sraigteliai mechanizme, nesame politikos ar verslo belaisviai“, – sako K. W. Tarr. Rašytoja planavo Mertonui paskirti vieną skyrių, tačiau jis tapo knygos dalis jungiančia gija. Pradėjusi skaityti kitas vienuolio knygas – „Naujosios kontempliacijos sėklos“, „Jonos ženklas“, „Kopimas į tiesą“ ir kitas – pašnekovė suprato, kad jų autorius tapo jos dvasiniu vadovu. „Nelaikiau savęs katalike, įsivaizduokite, kaip tai skandalinga – miręs vienuolis tampa mano dvasniu mokytoju. Kuo daugiau jo kūrybos skaičiau, tuo labiau atrodė, kad jis mane visur lydi.“

Rašytoja Kathleen Witkowska Tarr / Asmeninio archyvo nuotrauka

Aliaskoje Mertonas praleido 17 dienų 1968-aisiais, tai buvo tarpinė stotelė, vykstant į Rytų–Vakarų vienuolių konferenciją Tailande. Iš šios kelionės vienuolis nebegrįžo, netikėtai mirė metų pabaigoje netoli Bankoko. Retai apgyvendintoje Aliaskoje – mažiau nei milijonas gyventojų penktadalį JAV ploto užimančioje valstijoje – jis ieškojo tylos ir vienatvės. Atrodo paradoksalu, turint omeny, kad pastaruosius trejus metus jam buvo leista gyventi vienuolyno teritorijoje kaip atsiskyrėliui. Visgi jis buvo išsekęs nuo taip mėgstamo ir pašaukimu laikyto rašymo, persidirbęs, nes pelnas, gaunamas iš jo knygų, buvo svarbus vienuolyno pragyvenimui. Jis intensyviai susirašinėjo su daugybe žmonių – tiek skaitytojais, tiek garsiais rašytojais, teologais, aktyvistais, pavyzdžiui, Evelynu Waugh, Jacquesu Maritainu, Czeslawu Miloszu, D. T. Suzuki, Borisu Pasternaku. Į Kentukį nuolat plūdo žmonės su juo susitikti: Mertonas buvo garsus visame pasaulyje. Be to, tuo metu jis bandė atsigauti po nutraukto romano su kur kas jaunesne medicinos seserimi, kurią pažino Louisvilio ligoninėje, kai gydėsi nugarą. 1988 m. išleistas jo dienoraštis ir laiškai, rašyti Aliaskoje, kartu su aštuoniomis kalbomis, pasakytomis vietiniams katalikams.

Knygos „Mes visi čia poetai“ viršelis, kuriame matyti šv. Elijo kalnų grandinė.

Mertonas nebuvo šventas ar herojiškas, tačiau sunku juo nesižavėti. Kuo patraukia šis rašytojas, kunigas, vienuolis? Antrąsyk užduodu pašnekovei tą patį klausimą. Ji pabrėžia, kad Mertono asmenybė paradoksali, smalsi, nenurimstanti, iki pat mirties nenustojusi ieškoti ir klausinėti. „Jis buvo vienuolis visiems žmonėms. Žodis „katalikiškas“ reiškia universalus. Jo pasaulėžiūra buvo labai plati: domėjosi islamu, budizmu, judaizmu, Rytų krikščionybe. Jis buvo ekumeniškas – jam rūpėjo, ką skirtingos religinės grupės turi bendro. Anuomet vienuolyno vyresnybei tai nepatiko: jiems atrodė, kad reikia skaityti katalikų rašytojus ir mąstytotus, o jis buvo tiltų statytojas. Mertonas gėrė alų ir vyną, klausė Bobo Dylano ir Joanos Baez įrašų – jis buvo kietas vyrukas, su kuriuo ir dabartinis jaunimas galėtų tapatintis.“

Perfrazuojant paskutinį Mertono autobiografijos „Septynaukštis kalnas“ sakinį „Sit finis libri, non finis quaerendi“, tebūnie tai straipsnio, bet ne ieškojimų pabaiga.