Poetas Dainius Gintalas. Evgenios Levin nuotrauka

DAINIUS GINTALAS yra poetas, vertėjas, libretų autorius, literatūros ir meno kritikas... Tiek daug visko, tačiau dabar turime pridurti, kad ir vaikų knygų rašytojas. Visai neseniai pasirodė leidyklos „Žalias kalnas“ leista jo poezijos knyga „Duokit kelią Begemotui!“, kuri su vaikais kalbasi linksmai, pokštaudama, murmėdama greitakalbes, atverdama vaizduotės kosmosą ir keldama lengvo absurdo skersvėjus. Autorius papasakojo, ką, kaip ir kodėl norėjo pasakyti savo naujausia knyga.

Kodėl atėjo laikas ir noras parašyti poezijos knygą vaikams?

Pirmą eilėraštuką ar kažką panašaus, mama sakė, sukūriau būdamas trejų, kai sėdėjau ant puoduko. Kai jį kartais pasakau vaikams, šie pratrūksta juoku. Gal, beje, ne veltui, esu sukūręs visą ciklą eilėraščių-greitakalbių apie nykštukus. Mes juk žinom, ką vadiname nykštukų užeiga.... O kodėl atėjo toks noras parašyti knygą vaikams? Na, gal paprasčiausiai dėl to, kad to vaikiškumo, to vėjo pamušalo savy nepradanginau, turėjau nuostabią, patrakusią vaikystę, galų gale man visada patiko bendrauti su vaikais, su jais rasdavau bendrą kalbą pats būdamas jaunuolis, studentas, nebe studentas ir t. t.

Jie juk visada tokie smagiai kvanktelėję, tokie mieli kosmonautai, netikėti išminčiai... Tas mano vaikiškų eilėraščių radimosi atvejis nėra klasikinis, o klasikinis būna toks, kai vaikiškus eilėraščius imama rašyti į šį pasaulį atsibeldus poeto ar poetės vaikams. Pavyzdžiui, mano pirmoji greitakalbė „Nykštukas nykštukui“ parašyta prieš dvidešimt metų, kai dar apie savo vaikus nė nesvajojau... Dar anksčiau radosi tokia poema apie Majonezą, kuri, anot kultūrininko ir poeto Juozo Žitkausko, stovi kažkur užraugta stiklainyje ir niekaip neišvysta platesnio pasaulio.... Gal ir ateis toks laikas... Nors nežinau, dabar jau labai daug apie virtuvės reikaliukus prirašyta, nebebūtų originalu... Arba tada dar reikėtų palūkėti kokius dvidešimt metų, kai visi tie motyvai pasislėps kažkur užmaršties miglose.

Kuo rašymas vaikams ypatingas? Į vidines jausenas rašydamas neįsiklausysi, reikia dairytis aplinkui, domėtis vaikų pasauliu.

Jis turi būti labai skaidrus ir lengvas... Pilnas saulės zuikių, su kuriais gali žaisti įvairiausius žaidimus: dulkių ragavimą ar nosies krapštynes ieškant kokio nors paslaptingo lobio... Tame rašyme turi būti kažkokio dzenbudizmo, lengvo pakvaišimo, žaismės, nelogiškumo, kuris savaime būtų vaikiškas. Tada greičiausiai į tą vaikišką pasaulį ir įšoki. Gana intuityviai, pro kažkokias netikėtas landas ar sąmonės duris. O paskui tikriniesi, ar tas eilėraštis suskamba vaikams, ar nelabai. Kai sudarinėjau knygą, paprašiau savo vaikų perskaityti visus eilėraščius ir surašyti balus, pagal kuriuos būtų galima nuspręsti, dėti eilėraštį į knygą ar ne. Buvo smagu ir naudinga.

Ar poezija vaikus turi ko nors mokyti?

Tiesmukai, žinoma, ne, tačiau netiesiogiai, aišku, moko. Pirmiausia formos pojūčio, nors nė vienas vaikas to neįvardins, tačiau pasąmoningai, manau, tai jam įsirašo. Juk eilėraštis – tai forma, savotiška smėlio dėžė arba ištisa žaidimų aikštelė, kuri turi savo ribas ir taisykles. Taip pat moko asociacijų, metaforų kalbos, naujų gimtosios kalbos žodžių, moko užuojautos, suteikia universalų ir be galo svarbų grožio pojūtį, įveda ne tik į žaidimų, bet ir sakralumo erdvę... Žodžiu, tai ištisas vaizduotės kosmosas, padedantis bent kažkiek, bent trumpam it kokiai muselei ištrūkti iš visų tų kompiuterinių žaidimų ar filmukų iš anksto pateiktų vaizdų voratinklio. Tad imi sau poezijos skafandrą ir skrendi! Pasijunti šiek tiek vabzdžiu, šiek tiek paukščiu, šiek tiek kosmonautu, o tada jau labas, vaikų planeta...

O! Jeigu mano eilėraščiuose įžvelgėte absurdo stilistikos, nuostabu! Apskritai norėčiau sukurti alternatyvaus, pankiško stiliaus eilėraščių, kurie ugdytų kitokį vaikų skonį, atsitolintų nuo įprastinės pasaulėžiūros, padėtų susidaryti truputėlį kitokioms kūrybinės neuronų jungtims. Kažkiek viso to, manau, esama ir knygoje „Duokit kelią Begemotui!“

„Duokit kelią Begemotui!“ – linksma, žaisminga, gyva knyga. Kas padiktavo tokį kalbėjimosi su skaitytojais toną? Kodėl norėjosi juokauti ir linksmintis?

Gyvybingumas ir žaismė – bene svarbiausi vaikiško būvio elementai. Kaip gera rašant linksmintis, tarsi šokinėtum šokdyne, spardytum kamuolį, žaistum klases. Kurti šventę sau ir kitiems, pūsti vaikystės vėją, rašyti pasišokinėjant lyg kokiam varliui visai kas kita, nei rašant eilėraščius suaugusiesiems, kuriuose tiek daug niūros, savigraužos, staugsmo. Užtenka, šiuose prisinardau po visokias klampynes, po tamsesnius sąmonės skersgatvius, o vaikiškuose tekstuose lyg ieškant visam tam atsvaros norėjosi tiesiog smagiai pasiausti, pabūti nepiktybiniu padauža. Tokiu, kokiam teko būti vaikystėje. Na, gal ne tik...

Ar turime kokią nors vidinę prasmę surasti skaitydami absurdo stilistikos, keistus eilėraščius? Kam jie skirti?

O! Jeigu mano eilėraščiuose įžvelgėte absurdo stilistikos, nuostabu! Apskritai norėčiau sukurti alternatyvaus, pankiško stiliaus eilėraščių, kurie ugdytų kitokį vaikų skonį, atsitolintų nuo įprastinės pasaulėžiūros, padėtų susidaryti truputėlį kitokioms kūrybinės neuronų jungtims. Kažkiek viso to, manau, esama ir knygoje „Duokit kelią Begemotui!“ Va, vienas bičiulis paskaitęs knygą su vaikais pasakė, kad tai panašu į poetinį slemą. Matyt, sąsajų su tuo irgi yra. Juo labiau kad tuose eilėraščiuose vartoju ir kasdienės kalbos, slengo elementų.

Tuose absurdo stilistikos eilėraščiuose, toje jų skleidžiamoje nuotaikoje, ypač cikle apie Begemotą, turėtų vertis vidinės laisvės, džiaugsmo esama akimirka, gyvenimo čia ir dabar, meilės gyvenimo smulkmenoms, kasdienybei filosofija. Lengvas absurdas atveria duris į kitoniškumą, savitą pasaulį, savitą drąsą... Galų gale vaikai ateity susidurs su tikru gyvenimo absurdu – tegu ruošiasi... Bus lengviau su juo susitvarkyti... Na, o toji jau minėta greitakalbė „Nykštukas nykštukui“ iš pirmo žvilgsnio, tarkim, gali pasirodyti tiesiog kaip lingvistinis žaidimas, laviruojantis ant beprotybės ribos, tačiau drauge tai eilėraštis apie... tarpusavio pasitikėjimą, vadinasi, draugystę.

Ar ryškus Begemoto personažas turi prototipą žmonių, gyvūnų pasaulyje? O gal tai įvairių asmenų, gyvenimų rinkinys?

Ir taip, ir taip. Kai buvau mažiukas berniukas, turėjau geltoną žaislinį begemotuką, kurį baisiai mylėjau, bučiuodavau jį, šnekėjausi su juo... ir pats buvau toks storuliukas, tikras begemotukas, tad tėvai mane patį praminė Begemotu. Dar prieš keliolika metų, trisdešimt trečiojo mano gimtadienio proga, tėvai padovanojo įrėmintą nuotrauką, kurioje aš pūstažandis berniukas su jaunais tėvais, o šalia dailiai iškirptas ir priklijuotas hipopotamas. Dar ir dabar kartais tėvai ar sesės mane pavadina Begemotu.

Todėl rašydamas pirmiausia, žinoma, galvojau apie save. Juk pats gyvenu Vilniuje ir bute, tiesa, skirtingai nei mano personažas, ne vienas. Tačiau rašydamas tą ciklą, šį personažą iš dalies tapatinau ir su pora draugų, kurie savo kūno sudėjimu ir mase labiau panašūs į šį gyvūną nei aš. Ypač kai rašydamas regėjau jį, užsėdantį ant dviračio ir važiuojantį parku. Beje, kai rašiau, tiksliai įsivaizdavau, kokiu keliuku jis lekia – tas keliukas veda pro „Labas“ parką, įsikūrusį prie Antakalnio troleibuso žiedo, netoli mano namų. O į Nerį, nuspirtas su dviračiu susinervinusios drebulės, Begemotas, aiškiai mačiau, nuskrenda visai šalia Valakampių tilto, prie kurio kartais pats išlekiu pasivažinėti dviračiu. Kartais taip ir įsivaizduoju iš dangaus į Nerį atlekiantį didžiulį begemotą, iš rankų niekaip nepaleidžiantį dviračio – ne veltui, juk jam teks dar pasivažinėti ir upės dugnu.

Džiugu, kad randasi nuostabių mokslo populiarinimo knygų apie medžius, gyvūnus su pateikiamais naujausiais tyrimais, aiškiai liudijančiais viso to pasaulio unikalumą, ištisą kosmosą, kurį turime branginti... Per jas auga galimybės bristi iš tų viduramžių. Gal netyčia tokia knyga pateks ir į kurio „naikintuvo“ rankas ir bent iš dalies pakeis jo suvokimą apie gyvybės pasaulį?

Begemotas gyvena dabartiniame Vilniuje, susiduria su mums įprastomis realijomis. Kas jums pačiam šiandien teikia džiaugsmą ir kas kelia nerimą?

Džiaugsmų ir nerimų yra labai daug, visų neišvardinsi. Kadangi esu Vilniaus gyventojas, tai džiaugiuosi, kad Vilnius vis dar toks žalias miestas, turintis daugybę parkų, po kuriuos gali sau važinėtis, vaikštinėti visokie begemotai, ir ne tik. Bet kai pradeda kirsti medžius pavasarį dar perint paukščiams, nesuprantu, kur žmogaus širdis... Gal nebeliko? Apkerpėjo? Gavo per daug miesto dujų? Gal aplink mus mikroschemų valdomos lėlės, robotai, driežiažmogiai, o ne žmonės? Nekalbu jau apie masinius miškų kirtimus, ištisas iškirstas medžių alėjas kituose miestuose, kažkokias siaubingas nustatomas kvotas lyg kokioms prekėms, kai kalba eina apie vilkų šaudymą, jų šeimų ardymą, gamtinės pusiausvyros naikinimą... kažkokie naujieji viduramžiai... grobuoniškas trofėjų vaikymasis...

Džiugu, kad randasi nuostabių mokslo populiarinimo knygų apie medžius, gyvūnus su pateikiamais naujausiais tyrimais, aiškiai liudijančiais viso to pasaulio unikalumą, ištisą kosmosą, kurį turime branginti... Per jas auga galimybės bristi iš tų viduramžių. Gal netyčia tokia knyga pateks ir į kurio „naikintuvo“ rankas ir bent iš dalies pakeis jo suvokimą apie gyvybės pasaulį?

Galgi neprieisim to liepto galo, kurį nusako žinomas Šiaurės Amerikos indėnų posakis: „Tik tada, kai bus nukirstas paskutinis medis, bus užnuodyta paskutinė upė, žmogus pagaliau supras, kad pinigų negalima valgyti.“ Tiek daug kalbu apie gamtą, nes man dėl jos skauda, mes patys esam persmelkti gamtos, miestai, kuriuose gyvename, jos apsuptyje, gamtai pasišiaušus ir parodžius chaoso nasrus tiesiog iškrisim kaip muselės... O kol neiškritom, švilpaukim ir šokim, sodinkim medžius, kabarokimės į juos, į pačius aukščiausius, ir dairykimės, kad dar kartą įsitikintume: štai čia mūsų nuostabusis kosmosas, ir mums nereikia jokių kitų planetų.