Darius Indrišionis. Aivaro Žydelio nuotrauka

Antraštė skambi – aišku, perspausta, tačiau tebūnie ji pragmatiška priemonė atkreipti skaitytojų dėmesį. Dabar aktualu, dabar kaip niekad svarbu vėl apie tai kalbėti. Vėl kalbėti apie menkus, juokingai menkus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGRTC) darbuotojų atlyginimus. Pastarųjų savaičių (Juozapas Streikus-Stumbras), pastarųjų mėnesių (Antanas Kraujelis-Siaubūnas), pastarųjų metų (Adolfas Ramanauskas-Vanagas) atradimai, prie kurių labai prisidėjo ilgametė, nuosekli ir kryptinga LGGRTC darbuotojų veikla, įpareigoja pabandyti dar sykį prabilti apie tragišką Genocido centro padėtį.

„O kam dabar lengva?“, – ironiškai nusišypso skaitytojas. Taip, nebijokim to pripažinti: ugniagesiai, medikai, mokytojai – visų šių menkai apmokamų profesijų atstovai yra nepalyginamai svarbesni sklandžiai funkcionuoti valstybei nei LGGRTC istorikai. Tačiau ugniagesiai, medikai ir mokytojai kartu turi ir nepalyginamai didesnį visuomeninį svorį: užtektų, kad kelias valandas į gaisrus neišvažiuotų raudonos autocisternos, geram pusdieniui užsivertų gydytojų kabinetų durys, kelioms dienoms ištuštėtų klasės ir valdžios atstovai jau trimituotų apie ekstremalią situaciją valstybėje.

Tuo tarpu Genocido centras galėtų nepastebimai išnykti ir kažin ar kas greitai jo pasigestų: na taip, užsidarytų vienas populiariausių šalies muziejų (Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, liaudiškai žinomas KGB muziejaus vardu), smarkiai sumažėtų lietuvių kalba leidžiamos istorinės literatūros, rečiau vyktų įvairūs istoriniai minėjimai, tačiau iš principo LGGRTC dingimo visuomenė stipriai nepajustų.

Taigi Genocido centro darbuotojų streikas sunkiai įsivaizduojamas – visuomenė nepastebėtų. Maža to, ne visi vienodai žvelgia į tą patį LGGRTC egzistavimo faktą – juk nesunkiai rastume dėdę Juozą, kuriam „prie sovietų“ buvo visai gerai gyventi, ir jokio genocido, žinoma, nebuvo. Nepaisant viso to, kalbėti šia tema reikia. Reikia užtarti tuos, kurie dirba atsakingą – ir atsakingą ilgalaikėje perspektyvoje – darbą, bet gauna centus. Na, gerai – eurus. Nedaug eurų. Kiek? Genocido centras – didelė institucija, daug įvairių padalinių ir skyrių, taigi, konkretūs atlyginimai gali skirtis. Tačiau per daug nenutolsiu nuo tiesos, jei pasakysiu, kad vidutiniškai LGGRTC darbuotojas (dažniausiai „vyriausiasis“ istorikas, specialistas ar muziejininkas) „į rankas“ be priedų gauna iki 500 eurų. Žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą. Kartais – ir mokslų daktaro laipsnį. Vilniuje. Seimui pavaldžioje institucijoje.

Ir Genocido centras nėra vienintelė tokia institucija. Pasižvalgę rastume ne vieną visų pamirštą valstybinę įstaigą, skęstančią liūdesy ir skurde. Genocido centras yra geriausias tokios institucijos pavyzdys, nes pastaraisiais metais pasiekė didelių laimėjimų – kalbu apie jungtinės LGGRTC darbuotojų ir VU mokslininkų komandos padarytus Našlaičių kapinių atradimus, kuriais labai garsiai džiaugėsi aukšti valstybės pareigūnai. Mėgavosi, šmėžavo prieš kameras ir mikrofonus, sakė vaizdžias kalbas valstybinėse laidotuvėse, kukliai apeidami temą, kaip čia taip atsitiko, kad istorikams iš Genocido centro tenka ieškotis arba antro darbo, arba išvis išeiti kitur. Viskas suprantama – džiaugtis visada lengviau nei spręsti įsisenėjusias problemas.

Praėjusią vasarą man, buvusiam Genocido centro darbuotojui, parašė pažįstama jauna istorikė. Perspektyvi ir atsidavusi savo tyrimų sričiai – sovietmečiui. Ką tik baigusi Istorijos fakultetą, ką tik atsiėmusi apdovanojimą už geriausią bakalauro darbą. Parašė labai gyvenimišku klausimu: gal aš žinau kokį nors darbą istorikui? Mergina norėjo tęsti studijas magistrantūroje, tačiau nebesėdėti tėvų kišenėje – sveikintina ir suprantama. Papasakojau jai apie Genocido centrą. Ir apie atlyginimus – kažkada pats buvau Genocido Aukų muziejaus vyresnysis specialistas, nuo trečiadienio iki sekmadienio uždirbdavau fantastišką 360 eurų „į rankas“ atlyginimą. Kadangi priklausiau privilegijuotai kastai, nusipelniau teisę į maksimalų (30 proc.) priedą – laisvais nuo pagrindinio darbo pirmadieniais ir antradieniais eidavau į archyvus – už tai dar 120 eurų. Eldorado. Klondaikas.

Taigi, jauna kolegė pasiklausė mano ironiškų pasakojimų apie fantastiškas LGGRTC algas ir... nuėjo į privatų sektorių. Kitąkart klausimo sulaukiau iš kurso draugo – vaikinas po studijų įsidarbino pagalbiniu darbuotoju knygyne: nešioti ir dėlioti knygas, prižiūrėti tvarką. Paklausė, kokie Genocido centre atlyginimai. Sulaukė atsakymo. Liko dirbti knygyne. Pagalbiniu. Diplomuotas, perspektyvus istorikas.

Ir tai tik du pavyzdžiai, sakantys, kad jauni, perspektyvūs istorikai nenori eiti dirbti už minimumui artimą atlyginimą. Kur ši situacija nuves? Nieko nedarant, LGGRTC po kokio dešimtmečio įvyks natūrali reorganizacija: dalis etatų, šiuo metu užimamų pensinio amžiaus darbuotojų, atsilaisvins dėl natūralių priežasčių (darbuotojų senatvės). Likusios laisvos vietos vakuos. Metai iš metų. Nes jauni istorikai ten tikrai neis, o jei ir nueis – labai trumpam. Iki pirmo algalapio. Tuomet Genocido centro vadovybė bus priversta neužimamų postų pareigas (o gal net ir pinigus!) perskirstyti kitiems, likusiems, darbuotojams. Jei tokių ten dar liks. Kai kvalifikuotų, atsakingą darbą dirbančių specialistų algos kyla tik tada, kai valstybėje kyla minimalūs atlyginimai, klausimas aktualus. Lietuviai žmonės kantrūs. Bet ribas turi. Išeis kitur.

„Ką daryti? Ką daryti?“ – šaukia sutrikęs žmogelis iš Vlado Šimkaus eilėraščio. Didinti atlyginimus? Bet iš kur? Juk pinigų reikia ir ugniagesiams, medikams, mokytojams. Žinoma. Pinigų gauti iš šalies vargu ar pavyks. Gal bent įmanoma optimaliau panaudoti resursus paties Genocido centro ribose? Susilaikyti nuo komandiruočių į tolimus kontinentus? Panaikinti vienas kitą dubliuojančius etatus ir likusius pinigus perskirstyti kitiems darbuotojams? Genocido centre jau senai žinoma, kad nesunku sukurti naują papildomą etatą (su menku atlyginimu), bet sunku padidinti atlyginimus esamiems darbuotojams. O gal visgi reikėtų pasistengti? Pakovoti už savo darbuotojus?

Arba išvis – uždaryti Genocido centrą, o darbuotojus paleisti. Tegul plaukia patys. Kai kurie padaliniai tikrai išplauks – neabejoju, kad KGB muziejų lengva ranka priglaustų Kultūros ministerija, o geriausius istorikus bei specialistus priimtų tokios institucijos kaip Kultūros paveldo departamentas ar Istorijos institutas. Tokia – staigi ir žostka – Genocido centro baigtis juk padarytų įspūdį visuomenei: užvakar Genocido centras rado partizanų vadų palaikus, vakar tie palaikai buvo iškilmingai palaidoti, o šiandien centras užsidaro. Viskas – atradimų daugiau nebebus, Lukšos nebeieškosim ir nerasim.

Būtų įspūdinga, ar ne?