Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Knygos recenija perpublikuojama iš šeštojo 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio.

Rasa Antanavičiūtė, Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse: 20 a. pirma pusė, Vilnius: Lapas, 2019, 438 p., 1000 egz. Dizainerės Jonė Miškinytė ir Laura Varžgalytė

Kasmet pasirodo naujos knygos apie Vilnių, kolekcionuoti leidinius, atvirukus, ženkliukus ir kitus mažmožius, susijusius su Lietuvos sostine, darosi vis labiau madinga. Vis dėlto nepanašu, kad nuo to miesto istorija tampa geriau suvokiama: vyrauja įsitikinimas, kad čia zawsze Litwa była, tik pastarųjų dviejų šimtų metų istorija kažkaip nepatogiai įsiterpia. Pernai lapkričio 1 d. Rasų kapinėse teko nugirsti, kaip tėvas sūneliui pasakojo, kad Piłsudskis atėmęs Vilnių iš lietuvių, nes „buvo blogas žmogus“. Tokiuose pasakojimuose Vilnius jau seniai yra praradęs autonomiją, savo istoriją – jis suvokiamas tik kaip tautinio pasakojimo dalis. Pakankamai nedidelė dalis tekstų, parašytų lietuvių kalba, iš tiesų kalba apie Vilnių.

Pažvelgus į tai, kas pastaruoju metu dedasi sostinės viešosiose erdvėse, sunku įsivaizduoti aktualesnę knygą nei šis Rasos Antanavičiūtės bandymas atsigręžti į praėjusio amžiaus Vilniaus viešųjų erdvių istoriją. Auto­rės tikslas ambicingas, ji nagrinėja daugiau negu pusę amžiaus apimančius įvykius (1895–1953). Jį dar labiau apsunkina pati miesto istorija – per šį laikotarpį Vilniuje pasikeitė net devyni politiniai režimai. Kiekvieno jų veikimą, savęs įprasminimą ir Vilniaus viešosios erd­vės pasisavinimą tyrinėja knygos autorė (p. 19).

Leidyklos „Lapas“ nuotrauka

Bjaurūs recenzentai knygų analizes dažnai mėgsta pradėti (ir netgi baigti) įvadu: identifikuoti pagrindines tyrimo metodologines problemas, parodyti, kaip jos virsta visos knygos problemomis, savotiškai užprogramuoja tam tikras interpretacijas. Taip būtų galima mėginti „nulaužti“ ir Antanavičiūtės knygą, kurios įvadas, manding, yra silpniausia vieta. Nagrinėjant tokį didelį objektą, idealiu atveju mokslininkas turėtų puikiai išmanyti ne tik regiono istoriją, bet ir gerai orientuotis meno istorijoje, paskirti ne vieną mėnesį darbui archyvuose. Jam taip pat praverstų atminties ir politikos teorijų, ypač nacionalizmo ir totalitarizmo tyrimų išmanymas, galbūt įdirbis sociologijoje ar netgi komunikacijos moksluose. Taip pat būtų pravartu mokėti ir visas kalbas, kuriomis Vilniuje buvo kalbama ar kurias mėginta vilniečiams primesti – lenkų, rusų, vokiečių, lietuvių, jidiš. Kalbant mokslo biurokratų terminais – reiktų interdiscipliniškumo. Iškėlus tokius reikalavimus, tektų pripažinti, kad autorei įdirbio kai kur pristigo, o tai atsiskleidžia ir įvadiniame skyrelyje. Įvado problemas galima vertinti ir platesniame kontekste, nes daugelis jų būdingos ne tik šiai knygai, bet ir atsikartoja daugelio humanitarų tekstuose. Pavyzdžiui – amžinas bandymas į lokalų ir specifinį fenomeną, šiuo atveju į Vilniaus (kaip autorė tiksliai identifikuoja, Europos paribio miesto, esančio ties politinių tektoninių plokščių sandūra (p. 353)) istoriją – įvelti teorijas ir įžvalgas mokslininkų, nagrinėjusių Vakarus. Taip įvade atsiranda nuorodos į tekstus, kuriuose tyrinėjama Prancūzijos po didžiosios revoliucijos arba JAV po nepriklausomybės karo atminties politika, savęs įprasminimas. Žinoma, to nebūtina vengti, tačiau kartais tokie sprendimai tik apsunkina darbą, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos partizaninio karo suvokimą apsunkina tarptautinės teisės, sutarčių ir konvencijų, kurios aktualios buvo tik Vakaruose, pasitelkimas. Antanavičiūtė turėjo „importines“ tezes įvertinti ne tik Vilniaus, bet ir Rusijos imperijos, nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos istorijos kontekste. Dėl to autorė priversta žongliruoti terminais, kontekstais ir bandyti įtikinti skaitytoją, kad demokratinio pasaulio tyrimai pritaikomi tiek autoritarizmo, tiek totalitarizmo atveju. Pavyzdžiui, autorė tai bando pagrįsti teiginiu, kad „Rusijos imperija ar Sovietų Sąjunga nesukūrė unikalių, išorinei įtakai ir globaliai raidai nepavaldžių visuomenės valdymo modelių“ (p. 25), kuriuo esu linkęs suabejoti.

Vis dėlto ilgai kabinėtis prie įvado atrodo nesąžininga, nes ne jame atsiskleidžia knygos vertė. Antanavičiūtė yra puiki pasakotoja, teksto neapkrauna perteklinėmis sąvokomis ir detalėmis, knygą lengva skaityti. Nors knygos apimtis viršija 400 puslapių, tingesnis skaitytojas neturėtų išsigąsti, nes didelę jos dalį sudaro iliustracijos. Internetų laikais, kai keliais paspaudimais gali aptikti milžiniškas Vilniaus nuotraukų kolekcijas, Antanavičiūtė nenueina lengviausiu keliu ir nededa į knygą visiems gerai atpažįstamų vaizdų, o ieško naujų kadrų, kurie puikiai iliustruoja ir papildo jos tekstą. Pagyrų nusipelno ir knygos dizainerių Jonės Miškinytės bei Lauros Varžgalytės darbas. Tiesa, leidėjų sprendimas išnašas ištremti į knygos galą ir surašyti gerokai smulkesniu šriftu tikrai erzino, kaip ir kažkodėl arabiškais, o ne romėniškais skaitmenimis rašomi amžiai. Hipsteriškumas, kaip gyvenime, taip ir knygų leidyboje, turi turėti ribas.

Leidyklos „Lapas“ nuotrauka

Autorės atrasta formulė, kaip išlaikyti knygos vientisumą, visiškai pasiteisino. Kiekvienas Vilniaus istorijos etapas (kurio ribas nustato santvarkų pokyčiai) pateikiamas tais pačiais pjūviais: 1) užsakovų ir vykdytojų (dažniausiai tai reiškia politinės piramidės, formavusios Vilniaus viešąją erdvę, pristatymą, pagrindinių santvarkos identiteto bruožų aprašymą); 2) urbanistikos ir architektūros; 3) paminklų; 4) simbolinių ženklų ir ritualų. Kiekvienam pjūviui pristatyti pasirenkami svarbiausi pavyzdžiai – nuo Muravjovo paminklo iki Piłsudskio ir Mickiewicziaus įamžinimo projektų ar sovietinių Vilniaus pertvarkymo planų. Apie mažesnės svarbos pokyčius arba užsimenama tik kontekstui sukurti, arba išvis nutylima. Tai dar viena priežastis, kodėl knygą tikrai lengva skaityti. Kita vertus, kartais pristinga gelmės – Vilniaus istoriją neblogai išmanančiam skaitytojui, ko gero, didoka dalis pristatomos informacijos bus žinoma ar bent girdėta.

Bene didžiausias knygos privalumas – ji iš tiesų yra parašyta apie Vilnių, o ne miesto istoriją kuriame nors iš didžiųjų naratyvų. Tai geriausiai iliustruoja autorės sprendimas 1939–1944 m. miesto istoriją integruoti į bendrą skyrių, skirtą Antrojo pasaulinio karo istorijai ir negadinti popieriaus ilgais pasažais apie tai, kaip Lietuva džiaugėsi atgavusi Vilnių. Antanavičiūtė rašo ne tik kaip mokslininkė, tyrinėjanti užsibaigusią praeitį, bet ir kaip vilnietė, kuriai rūpi miesto dabartis ir ateitis.

Kalbant apie tai, ko knygoje pritrūko, labiausiai pasigedau visuomenės: vilniečių, įsiterpiančių tarp meno ir politikos. Manau, kad autorė galėjo vilniečiams skirti daugiau dėmesio, nes tokioje heterogeniškoje XIX–XX a. visuomenėje tikrai yra apie ką rašyti. Tarp rusiško, lenkiško, vokiško ir žydiško Vilniaus pasakojimų pasigedau gudiškojo. Kita vertus, autorė įtikinamai įrodo, kad miestiečių balsas Vilniuje beveik per visą aptariamą laikotarpį buvo labai tylus ir negirdimas. Kartu tai reiškė, kad Vilniaus viešąsias erdves formavo menkai su miestu susiję svetimšaliai.

Leidyklos „Lapas“ nuotrauka

Galiausiai didžiulis pliusas yra tai, kad knygos aktualumo nereikia įrodinėti – skaitant kyla daugybė minčių, kurios susišaukia su pastarųjų dešimtmečių ginčais dėl Vilniaus viešųjų erdvių. Kalvelė, Vytis, Noreika, Škirpa, Cvirka, Žaliasis tiltas, Kudirka, Reformatų skveras – pasirodo, kad vilniečiai jau daugiau nei šimtmetį ginčijasi dėl tų pačių dalykų, dažnai – netgi dėl tų pačių vietų. Autorė puikiai parodo, kad Vilniaus miesto viešoji erdvė vystėsi labai nenatūraliai ir nenuosekliai, nes po kiekvienos politinės santvarkos pasikeitimo naujoji valdžia šluodavo senuosius atminties ženklus. Didžiosios dalies paminklų, apie kuriuos rašo Antanavičiūtė, šiandien Vilniuje jau nebėra, retas jų stovėjo ilgiau nei du dešimtmečius. Laimei, dažnai pristigdavo lėšų ar valios imtis visų sugalvotų permainų, tad tam tikrų senųjų artefaktų dar galime aptikti, tačiau miesto centras vis pasikeisdavo radikaliai. Aleksandro Neviškio koplyčią pakeisti turėjo Marxo paminklas, tačiau pakeitė Orzesz­kowos aikštė ir fontanas, tada – Černiachovskis, o dabar ten stovi į Leniną panašus, „neonkėm“ apšviestas Kudirka. Jekateriną II Katedros aikštėje pakeisti galėjo ne Gediminas prie arklio, o į šv. Jurgį panašus Piłsudskis ant žirgo. Bene juokingiausia tai, kad diskusijų ir ginčų retorika per pastarąjį šimtmetį praktiškai nepasikeitė. Kuo skiriasi, tarkime, kurio nors iš partizanų sūnų ir dukrų komiteto reikalavimas pastatyti Lukiškėse Vytį, nuo lenkų generolo Leono Berbeckio 1924 m. pareiškimo, kad „lenkų kareivis nebegalėjo daugiau kentėti be Mickiewicziaus paminklo Vilniuje“ (p. 204)? Ar 1921 m. į Gazeta Krajowa parašiusio piliečio teksto: „Skeptikai ir kietaširdžiai priekaištauja mums už didelę aistrą šventėms. Tačiau reikia suprasti tautą, kuri tiek metų negalėjo išreikšti savo jausmų tuo populiariu visose šalyse būdu“ (p. 227–228)? Kuo piktinimasis Krantinės arka, Kudirka, Gediminu skiriasi nuo pasipiktinimo Zbigniewo Pronaszko pastatytu Mickiewi­cziaus pamink­lo maketu, kuris „metų metus gąsdino vilniečius savo dydžiu ir bjaurumu“ (p. 205)?

Antanavičiūtės knyga atskleidžia tai, kiek daug Vilniaus istorijos esame praradę per pakankamai neilgą laiko tarpą. Makabriškiausia tai, kad netekčių mastas toks didelis, jog mes net nesusimąstome, nepastebime, nejaučiame, kad mums kažko Vilniuje trūksta. Po kiekvieno didesnį šaršalą sukeliančio pokyčio Vilniaus viešojoje erdvėje girdime raginimus kalbėtis, formuoti komisijas, kurios permąstytų ir prieitų galutinių išvadų – palikti ar nugriauti vieną arba kitą paminklą. Manding, metas susimąstyti apie naujus pokalbius ir komisijas, kurios svarstytų, ar nevertėtų atkurti kai kurių, seniau Vilniuje stovėjusių atminimo ženklų? Pavyzdžiui, kad ant Gedimino pr. 40, buvusių KGB rūmų, kur dabar iškaltos pokario metais nukankintų žmonių pavardės, atsirastų ir senoji, 1929 m. pritvirtinta atminimo lenta 1863–1864 m. sukilėliams atminti? Gal kur nors atsirastų vietos Elizos Orzeszkowos fontanui? Gal mums trūksta miesto istorijos, o ne tik valstybės ženklų?

Naujasis židinys