Pas Jėzų atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: 'Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių'. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“
    Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės, taip pat ir mirti jie negalės, nes bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai, būdami prisikėlimo vaikai.
    O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“.
    Tuomet kai kurie Rašto aiškintojai atsiliepė: „Mokytojau, tu gerai išaiškinai!“ Ir daugiau niekas nebedrįso jo klausinėti.

Skaitiniai E1 (468)

1 Mak 6, 1–13: Per piktadarybes, kurias padariau Jeruzalėje, visai nusiminęs mirštu

Ps 9, 2–3. 4. 6. 16. 19. P.: Džiaugiuosi, Viešpatie, tavo pagalba.


Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Jėzaus pateikta citata iš Mozės Penkiaknygės, kurią pripažino sadukiejai, leidžia nujausti, jog mirusiųjų pasaulis yra gyvų asmenų pasaulis: „Aš esu Dievas tavo tėvo, – jis toliau kalbėjo, – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“ (Iš 3, 6). Vadinasi, Abraomas, Izaokas ir Jokūbas gyvena kažkur, net jei tuo metu, kai Dievas kalba Mozei, jie jau yra mirę prieš amžius. Gyvųjų Dievas nėra apsuptas mirusiųjų.

Šventojo Rašto požiūriu žmogus pats iš savęs neturi nemirtingos sielos, kuri nepriklausomai nuo Dievo galėtų egzistuoti per visus amžius. Ne su pačiu žmogumi siejama amžinosios ateities viltis. Biblijos teikiama amžinojo gyvenimo viltis siejama su asmeninio Dievo nemirtingumu.

Gyvybė, kaip aiškina Šventasis Raštas, yra ne virpesiai ar „biofizikinė jėga“, bet santykis. Todėl krikščionys pabrėžtinai skelbia, kad tikėjimas veda į gyvenimą (Jn 11, 25). Šis prisikėlimo gyvenimas yra gyvenimas iš Dievo, dovanotas gyvenimas. Kadangi Dievas kartą jau yra dovanojęs žmogui gyvenimą, gali jį padovanoti ir dar kartą nauju prikeltu kūnu.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai