Lietuvos istorijos instituto nuotrauka.

Knygos recenija perpublikuojama iš šeštojo 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio. 

Dangiras Mačiulis, Ēriks Jēkabsons, Lietuviai Latvijos Respublikoje 1918–1940 metais: Monografija, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2018, 320 p., 200 egz. Dailininkas Tomas Rastenis

Lietuvių pasaulyje priskaičiuojama nuo 3,6 iki 4,1 mln., o Lietuvoje gyvena 2,8 mln. Emigrantų tema būtinai kas nors banaliai parašoma kas savaitę, tačiau šalia to gilesnis išmanymas apie lietuvių išeivių situaciją yra stebėtinai menkas ir dažniausiai apsiribojama keliais faktais ir dabartimi. Klaidinga būtų sakyti, kad akademikams lietuvių diasporos nerūpi, štai VDU, pavyzdžiui, turi net atskirą Migracijos ir diasporos tyrimų grupę. Vis dėlto detaliau pažvelgus į disertacijų temas, tampa akivaizdu, kad jų centre – JAV, Jungtinės Karalystės, Norvegijos ar Airi­jos lietuviai ir šiandienės tapatybės kaitos problemos. Kaip rodo čia recenzuojama knyga, visai nepažįstama net pati geografiškai artimiausia Latvijos lietuvių bendruomenė. Su ja štai ir siūlo susipažinti du jau tikrai ne po pirmą knygą rašantys XX a. istorijos specialistai – Lietuvos istorijos instituto darbuotojas Dangiras Mačiulis ir Latvijos universiteto profesorius Ērikas Jēkabsonas.

Ši santykinai visapusiška, gausiai iliustruota knyga pateikiama kaip LMT finansuoto projekto „Lietuviai Latvijoje“ dalis. Kaip projektams ir įprasta, chronologija joje griežta: apima laikotarpį nuo 1918 iki 1940 m. Pačioje teksto pradžioje džiugiai primenama, kad iki karo „Ryga [...] buvo tapęs pačiu lietuviškiausiu pasaulio miestu“ (p. 8). Tačiau jau kitame puslapyje pripažįstama, kad šis Lietuvos istorijai, ko gero, svarbiausias laikotarpis, kai lietuviai nuolat traukdavo į Latviją, o lietuvių gimnazijos suformavo gausų elito būrį, nepatenka į šią monografiją ir XIX a. pabaigos – 1918 m. laikotarpio tyrimas bus pristatytas vėliau.

Taigi turime mažą erdvę – Latvijos Respubliką, ir trumpą, vos daugiau nei 20 metų trukusią epochą. Kuo galėtų sudominti maža ir nelabai reikšminga, prieš daugiau nei 50 metų egzistavusi 25 000 lietuvių grupė? Ką visa tai gali pasakyti apie lietuvių padėtį užsienyje šiandien?

Be jokios abejonės, knyga, kaip ir įprasta, skirta patiems istorikams ir tarpukariu besidomintiesiems, tad visų pirma tai naujų, nežinotų faktų ir pasakojimų rinkinys. Tačiau jau įvadinėje dalyje ir pirmajame skyriuje galima pastebėti kelis veikalą aktualinančius ir sudabartinančius aspektus. Pirma, dauguma aprašomų emigrantų buvo ekonominiai, ieškoję geresnio uždarbio. Jie buvo neturtingi sezoniniai kaimo ar miesto darbininkai. Tai ne kokios nors išskirtinės sėkmės istorijos, o paprasti žmonės, kokie dažniausiai emigruoja ir dabar. Šia prasme skirtumai ir panašumai tarp dabarties ir praeities akivaizdūs (epochas skiria tiek vyraujantis migrantų darbų pobūdis, tiek išsilavinimas, tiek migracijos kryptys, bet nesikeičia migracijos priežastys, kartais ir gyvenimo sąlygos). Ant­ra, Latvijos lietuvių bendruomenė buvo Lietuvos Respublikos prioritetas. Būtent jai valstybė skyrė daugiausia lėšų, stengdamasi suformuoti ir išlaikyti lietuvišką tapatybę. Trečia, kitaip negu kitos diasporos, Lat­vijos lietuvių skaičius tiek tarpukariu, tiek dabar yra daugmaž toks pat, tad čia prasminga kalbėti apie bendruomenės tęstinumą.

Įvadinėje dalyje teigiama, kad knygoje daugiausia dėmesio skirta ne visiems šiems aspektams, o tik tautinės tapatybės bendruomenės saugojimo strategijoms (p. 11). Tiesa, ši centrinė tema pateikiama kaip komp­leksinė, o jai aprašyti būtina neblogai pažinti ir tuometines lietuvių grupes, todėl vidutinės apimties knygoje (+300 p.) galima aptikti net 13 skirtingų dėstymo temų skyrių, kurie aprėpia bendriausius statistikos duomenis, kariuomenės, draugijų, politikos, mokyklų, santykio su Lietuvos valstybe ir skirtingų visuomenės klasių – inteligentų, dvasininkų, darbininkų – apžvalgas. Ne visos temos yra vienodai įdomios ar stipriai parašytos, tačiau džiugu, kad išlaikytas vientisas stilius, ir atskirti, ką kuris autorius rašė, yra pakankamai sudėtinga.

Įprastos istoriografijos ir šaltinių apžvalgos knygoje yra itin lakoniškos, tesudaro vieną puslapį. Istorinių tyrimų panašia tema, panašu, kad beveik nebūta, o Lat­vijos lietuviai, be monografijos autorių, terūpėjo tik dar keliems istorikams. Šaltiniai naudojami kaip įprasta – archyviniai, daugiausia Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ir Latvijos valstybiniame archyve saugomi dokumentai. Taigi tyrimas analizuoja lietuvius „iš viršaus“ per valstybių, institucijų prizmę ir retai kada pateikiamas kitoks žvilgsnis. Net ir daugelyje vietų aptinkama personalizuota informacija apie konkrečius daugiau ar mažiau nusipelniusius asmenis apsiriboja tik biogramomis su darbovietėmis ir studijų vietomis. Tad akivaizdu, kad nepaisant kelių charakteringesnių protokolų ir kartais panaudotų Latvijos lietuvių spaudos citatų, knygoje skaitytojas nėra kviečiamas susitapatinti su tautiečiu, o daugiau – abstrakčiai pažvelgti į tuometinę politinę, kultūrinę ir ekonominę situaciją iš šalies.

Pastebėtina, kad įprastą dėstymą kartais papildo koks nors netikėtas faktas, išduodantis, pavyzdžiui, stebėtinai sunkią pokario lietuvių situaciją, kai vaikų prieglaudai buvo prašoma „gauti šiek tiek maišelių, kad iš jų padaryti vaikams drabužėlius“ (p. 138). Vis dėlto tokie emociniai epizodai reti ir veikia tik kaip iliustracijos. Kitaip funkcionuoja gana didelis kiekis fotografijų – beveik visos jos fiksuoja lietuvių bend­ruomenės (draugijų, klasės ar partijos) faktą. Kartais net atrodo, kad būtent statiškos nuotraukos, o ne tekstas sėkmingiau atspindi įvade pristatomą tą lyg idealųjį bendruomenės tipą, labiausiai suinteresuotą kurti ir saugoti aiškiai apibrėžiamą lietuvišką tapatybę.

Dėstymo dalis, be abejo, atsako į pradžioje keltus klausimus, o pateikiamas lietuvių vaizdas nėra visai banalus, ir perskaičius nesunku pastebėti įvairių prieštarų. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybė parodyta kaip itin suinteresuota tautiškumo išsaugojimu Latvijoje, todėl tautinė tapatybė, kuri apėmė kalbą (mokykla), kultūrą (lietuviška aplinka, literatūra ar teatras) ir katalikybę (rinkimai ir draugijos, manipuliuojančios religijos dėmeniu), buvo labiau išsikristalizavusi, konservatyvesnė, nacionalistiškesnė ir konkretesnė nei pačioje Lietuvoje, be to, panašu, kad buvo glaudžiai persipynusi su tautininkų tautos vizija. Nepaisant to, kaip parodyta skyriuje apie kaimo darbininkus, lietuviai buvo viena iš greičiausiai latvišką tapatybę perėmusių tautinių mažumų. Rašant apie mokyklą atskleista, kad būta ne tik nesutarimų su vietos ar centrine valdžia, tarp diasporos ir kitų tautinių mažumų, bet ir bendruomenėje egzistavo aiški takoskyra tarp krikdemų ir tautininkų, o su jais visai nebendravo nemenka socialdemokratų grupė. Bendruomenės vienybės stoką dar geriau parodo skyrius apie savivaldos ir parlamento rinkimus ir pastebėjimas, kad juose nemažai lietuvių balsavo už tuomet oficialiai mirtinais priešais laikytus lenkus.

Tačiau didžiausias tapatybės įtampas atspindi latvių ir lietuvių kova dėl tautinių mokyklų. Šių kovų aukščiausią tašką rodo viena Kārlio Ulmanio citata apie tautinių mažumų politiką: „[G]eriau bus, jei kiekviena valstybė užsiėminės savo piliečiais ir elgsis kaip ji ras reikalingu ar sulietuvinti latvius ar sulatvinti lietuvius“ (p. 204). Nors taip neatsitiko, itin skeptiškas broliškų tautų tarpusavio požiūris knygoje itin ryškus, o visi Baltijos Antantės reikalai parodyti tik kaip politinis fasadas, slepiantis anaiptol ne draugiškus ryšius.

Nepaisant tokio įvairiapusiško bendruomenės paveikslo, monografija nėra nepriekaištinga. Štai, vos pažvelgus į turinį, į akis krinta tai, kad net trys skyriai sietini su lietuvių mokyklomis, nors įvairios draugijos yra sujungtos į vieną skyrių. Be to, galima pasigesti ir skyriaus apie miesto darbininkus, kurie dažnai buvo politiškai aktyvesni ir nelabai atitiko lietuvio-kataliko tapatybės idealą. Taip pat galima atkreipti dėmesį į tirštai surašytą, dažnai smulkmenišką ir perteklinę informaciją. Tai ryškiausia antrajame knygos skyriuje apie lietuvius Latvijos nepriklausomybės kovose – jame neišvengta monotoniškų eilinių lietuvių biografijų, primenančių enciklopedinius straipsnius, o visuma sunkiai susiveda į vientisą pasakojimą. Tiesa, smulk­menos ir detalės kartais yra ir rimtas knygos privalumas. Pavyzdžiui, išsamiai pateiktos valstybės skirtos pinigų sumos (ir kam jos buvo išleistos) atskleidžia bendruomenės finansinę situaciją ir prioritetus, o lietuvių bend­ruomenės lyginimas su lenkų, vokiečių, rusų ar žydų leidžia geriau suprasti lietuvių galimybes ir bendrą tautinių mažumų politiką Latvijoje.

Galima knygoje aptikti ir paminėjimo vertų vietų. Štai išties pavyzdinis yra skyrius apie rinkimus į savivaldą ir parlamentą, kuris, nepaisant lietuvių nesėk­mių, pateikiamas su intriga ir dramatiškai. Politiniai žaidimai, visai nevieningi rinkėjai ir bent du ryškiausi konkurentai, laikraščių konfliktai ir pastangos politizuoti diasporą paverčia šį įprastą rinkimų aprašymą savotišku trileriu. Kartu džiugu, kad buvo nepamiršti ir visuomenėje dažniausiai nutylimi politiniai emigrantai bei jų bandymai nuversti Antaną Smetoną. Tiesa, kairiųjų grupė Latvijoje, besistengusi nuversti autoritarinį režimą, matoma visų pirma kaip lenkų manipuliacijų objektas. Emigrantų buitį charakteringiausiai parodo skyrius apie kaimo darbininkus. Čia ekonominė emigracija rodoma ne tik kaip individualistinė ir nutraukianti ryšius su buvusia bendruomene, bet ir atviriausia kitai tapatybei, besąlygiškai tampant ne tik didžiųjų tautų dalimi, bet dažnai ir latviais („lietuvaitės, pagyvenusios metus kitus Latvijoje, tuoj apsiriša galvas latvių tautine skarele“, p. 276). Tai nemažai pasako ir apie lietuvių įvaizdį, kai net mažesnėje kaimyninėje šalyje būti lietuviu buvo gėda, o kuo greitesnis atsisakymas visko, kas lietuviška, buvo suvokiamas kaip didelis privalumas.

Lietuviai Latvijos respublikoje 1918–1940 metais yra viena tų tipinių istorinių knygų, pasirodžiusių LMT projektų dėka. Tai jau tradicija tampantis visokių tarptautiškumų ir daugiaperspektyvumų perteikimas, lakoniškai apžvelgiantis kiek įmanoma platesnį temų spektrą. Nepaisant tokio nuspėjamumo ir sausumo, tai pavykusi monografija: jai daug vertės suteikia naujumas. Nors autoriai vengia platesnių apibendrinimų ir sąsajų su kitais lietuvių emigrantais, piešiamas portretas išsamus ir padeda geriau pažinti tarpukario Lietuvos visuomenės ryškiausias problemas, kurias matome ir šiandien.

Naujasis židinys