Poetas Czesławas Miłoszas. V. Naujiko nuotrauka

Šįmet švenčiame atkurto Stepono Batoro universiteto (SBU) šimtmetį. SBU – vienintelio mūsų Nobelio premijos laureato poeto Czesławo Miłoszo alma mater. Jis universitetą minėjo net savo laureato kalboje, o SBU uždarymą 1939 m. laikė istorine klaida. Kaip atsakyti į Cz. Miłoszo klausimą, ką Lietuva padarė, kad integruotų į savo kultūrą jo alma mater? Šiai temai skirtoje VU bibliotekos surengtoje diskusijoje Č. Milošo skaitykloje dalyvavo prof. ALFREDAS BUMBLAUSKAS, dr. LORETA SKURVYDAITĖ, dr. INGA LEONAVIČIŪTĖ.

Didžiuojamės, kad Cz. Miłoszas yra Stepono Batoro universiteto absolventas, bet šį istorinį universiteto veiklos periodą vis tiek daugelis laikome lenkišku, svetimu. Kodėl?

Profesorius Alfredas Bumblauskas. Marijos Šaboršinaitės nuotrauka

Profesorius Alfredas Bumblauskas patvirtino, kad šis laikotarpis mums – lenkiškas, svetimas, bet mūsų požiūris į jį labai savitas. Iš šio laikotarpio išskiriame, mylime ir vertiname Cz. Miłoszą: bibliotekos skaitykla, kurioje susirinkome, pavadinta jo vardu. Vilniuje yra Miłoszo laiptai. „1992 metais Miłoszas priėmė Vytauto Didžiojo universiteto regalijas – to paties universiteto, kuris uždarė jo alma mater. Tai buvo paradoksas, nes visame pasaulyje dominuoja tezė, kad Vilniuje Stepono Batoro universitetas įkurtas 1578-aisiais, o uždarytas 1939-ųjų gruodį ir daugiau nebuvo atkurtas“, – tvirtino profesorius.

Jo manymu, mums tai buvo svetimas universitetas, tik dabar pradedame tai apmąstyti, o į visus Stepono Batoro universiteto atminties aspektus reikia žiūrėti Lietuvos atminties kultūros ir istorinės politikos kontekste.

„1994 metais, tarsi atsakydami į Kauno akibrokštą, parengėme Czesławui Miłoszui visus garbės daktaro vardui suteikti reikalingus popierius. O birželį Vygriuose, Lenkijoje, vyko konferencija, kurios metu Lietuvos mylėtojų klubo pirmininkas Brodovskis paskelbė, kad Miłoszui bus suteiktas VU garbės daktaro vardas. Vakare turėjo vykti Miłoszo poezijos skaitymai. Jis mane pasivedė į šalį ir pasakė, kad negali priimti šio vardo, nes nenori prarasti ryšininko tarp Lietuvos ir Lenkijos kultūrų vaidmens“, – kalbėjo A. Bumblauskas ir pripažino, kad nelabai galėjo ginčytis, bet suprato, jog Vilniaus universitetas nespėjo, tinkamai nepasirengė.

Profesoriaus nuomone, mums reikėtų kalbėti apie tai, kas Vilniuje, VU, yra SBU atminties fenomenai, kuriais dažnai naudojamės nesusimąstydami, kad jie iš tų laikų. 1994 m. kuriant paminklinę lentą Steponui Batorui, rektorius Jonas Kubilius buvo nusiteikęs prieš. Tai atspindėjo bendrą tautininkišką nuotaiką, kultūros politiką, kai dominuoja lietuviška versija, kur kitoms tautybėms, kultūroms nėra vietos.

Cz. Miłoszas yra sakęs, kad SBU uždarymas buvo istorinė klaida. Taip mano ir profesorius A. Bumblauskas. O ar galėjo tuo metu būti kitaip?

Stepono Batoro universiteto 100-mečiui skirtos diskusijos dalyviai. Marijos Šaboršinaitės nuotrauka

Dr. Loretos Skurvydaitės nuomone, tuo metu susiklosčiusioje situacijoje negalėjo būti kitaip. Jei SBU likimas būtų buvęs sprendžiamas 1918–1919 metais, tada galbūt galėjo būti kitokių sprendimų, būta bandymų susitarti: „O jau 1939 metais tokios galimybės nebuvo. Tada jau negalėjome taikytis, nes lietuviai atėjo su šūkiu „sustabdyti pragaištingą lenkišką širdį, plakusią pačiame Lietuvos viduryje“, sulietuvinti universitetą, grąžinti jam Gedimino dvasią. Tai vienas iš XX amžiaus paradoksų. Universitetas veik pirmą kartą istorijoje tampa toks lokalus, nors ir lenkiškasis jau nepasižymėjo jėzuitų laikų atvirumu ar Apšvietos amžiaus universalumu, noru matyti visą pasaulį universitete.“ Tada prasidėjo sovietmetis, ir negailestinga istorijos ranka mus nurašė į europinių ir pasaulio universitetų užribį.

Dr. Inga Leonavičiūtė priminė, kad 1939 metais porą savaičių bandyta eiti kitu keliu. Pradžia nebuvo tokia drastiška kaip pačioje gruodžio pabaigoje–sausio pradžioje, kai SBU profesoriai buvo išvaryti iš butų (kuriuos užimti turėjo iš Kauno atvykusi profesūra), o studentai išvežti į Žagarę labai šaltą žiemą. Pradžioje siunčiant Kauno profesorius į Vilnių, į SBU apsižvalgyti, buvo sakoma, kad nė vienas profesorius, studentas ar sargas nebus išvarytas.

M. Biržiška spalio pabaigoje apsilankęs rašė ataskaitą LR švietimo ministerijos įgaliotiniui Vilniaus krašte Antanui Juškai ir siūlė pajungti bei pritaikyti SBU Lietuvos interesams, jo neuždaryti: „Aišku, nei klinikų, nei laboratorijų, nei seminarinių, nei kitokių SBU įstaigų ardyti nenorime, nei profesorių, nei studentų skriausti nenorime, bet gausime visa tai spręsti anose ribose, stengdamiesi kiek galėdami palengvinti SBU pereiti ir prisitaikyti prie naujų sąlygų.“ Taigi iš pradžių dialogas vyko, iki atvykstant Ignui Končiui. L. Skurvydaitė priminė ir I. Končiaus bandymus derėtis su SBU studentais, nes studentija labai jautriai reagavo, bet kelio atgal jau nebuvo.

Prof. A. Bumblausko nuomone, istorinė klaida gali būti nesusijusi su galimybe ką nors pakeisti. Suklysti gali visa karta, net visa epocha. Tos klaidos kartojasi.

„Nuo vieno žmogaus ar nuo grupės niekas nebepriklauso, – teigė jis. – O šiuo atveju galima įžvelgti galimybių. 1919 m. Biržiška ieškojo variantų, kad SBU būtų įsteigtos bent trys lituanistinės katedros. Lenkai nesutiko, todėl daugelis vėliau pateisino lietuvių atsaką 1939-aisiais: „Jei lenkų okupacija, tai universiteto ir nėra.“

Profesorius mano, kad būtų įdomu sužinoti, kokią vietą SBU užėmė tarp kitų Lenkijos universitetų. Dr. L. Skurvydaitė priminė, kiek žmonių iš SBU nulėmė sėkmingą kitų Lenkijos universitetų veiklą. Jos manymu, čia turėtume matyti tęstinumą. 1939 metais universitetą perėmė administratoriai biurokratai. Mąstytojų, politinių figūrų tarp jų nebuvo, o rektorius Mykolas Biržiška buvo jau išsisėmęs, pavargęs, nebeturėjo jėgų derėtis.

Reziumuodami diskusiją ir bandydami atsakyti į klausimą, kaip priartinti SBU periodą, įtraukti jį į universiteto istoriją, istorikai apibendrina, kad mes daug ko dar neišnaudojome. Pavyzdžiui, Cz. Miłoszui filomatai – sąsaja tarp senojo universiteto ir SBU, kur veikė filomatų dvasiai artima „Žagarų“ draugija. Siekiant atkurti universitetą, 1919 metais jo atmintis išplinta į plačiąją visuomenę, SBU įkūrimo sveikinimuose dažnai prisimenami filomatai ir filaretai. Mes taip pat turėtume labiau didžiuotis turimu vieninteliu Nobelio premijos laureatu. Turime labiau atsiverti, nebijoti kalbėti. Taip keisime tikrovę. Jei matysime tęstinumą, bus lengviau suprasti tai, ką turime, kuo galime didžiuotis.

Kokius universiteto simbolius mes dabar turime, kurio universiteto periodo?

Dr. Loretos Skurvydaitės nuomone, simboliška, kad mus pasiekė rektoriaus skeptras, nors ir pasikeitęs. Tai rodo istorinės atminties tęstinumą, nes pagrindinė, iš jėzuitų laikų atėjusi, regalija buvo naudojama ir SBU laikais, pirmąjį dešimtmetį. Vytis simboliškai lydi universitetą nuo pat jėzuitų laikų iki 1929-ųjų. Kadangi uždarius universitetą skeptro netekome, SBU laikais F. Ruščicas atkūrė senąjį skeptrą. Pinigų nebuvo, skeptras atkurtas iš medžio. Nereikėjo pompastikos, svarbu buvo simbolis.

„Antroji simbolių visuma, sukurta 1919–1929 metais, tai, ko universitetas niekad neturėjo, buvo dekanų grandinės. F. Ruščicas, būdamas puikus dailininkas, nenustygo ir kūrė viską. Nors tai lenkiškas universitetas, Vytis nedingsta iš rektoriaus grandinės, iš antspaudų“, – reziumavo istorikė. Tik periodo pabaigoje Vytis išnyko, liko tik erelis. O 1929 metais atsirado naujas rektoriaus skeptras, įtvirtinantis Stepono Batoro vardą ir pasukantis universitetą į Lenkijos pusę.

Visos tos insignijos stebuklingai išliko ir neseniai svečiavosi Torunėje. L. Skurvydaitės nuomone, niekad nesusimąstėme apie tuos simbolius kaip apie akademinės kultūros labiausiai matomą išraišką. J. Piłsudskis aktu grąžino universitetui visus pastatus, ir universitetas išplito po visą miestą, tarsi sugrįžo. Lenkų restauratorių dėka universiteto ansamblis pirmą kartą įtraukiamas į saugomų objektų sąrašą. Išlikusių kilnojamųjų objektų neturime gausiai, bet galime girtis savo pastatais. Nesusimąstome, kad ir kiemelių pavadinimai iš SBU laikų, juos parinko F. Ruščicas. Daug ką atsinešame iš lenkiško laikotarpio.

Kitas vardas iš praeities, siejamas su SBU – tai istorikas J. Lelevelis ir jo dovanota kartografijos kolekcija. Kuo jis mums reikšmingas?

Dr. Inga Leonavičiūtė mano, kad apibendrinant galima išskirti tris temas, susijusias su SBU palikimu: tai Cz. Miłoszas, universiteto pastatai, restauruotos salės, o trečias svarbus dalykas – tai J. Lelevelio kolekcija, viena didžiausių Europos kartografijos kolekcijų. Ji atkeliauja į SBU 1925–1926 metų sandūroje.

„J. Lelevelis tampa pagrindine senojo universiteto jungties dalimi. Iki tol SBU tai buvo Adomas Mickevičius, su jo vardu atkuriamas universitetas 1919 metais, siekiant atgaivinti A. Mickevičiaus dvasią. Dabar jau renkami įvairūs su Leleveliu susiję daiktai, papildoma kolekcija. Lenkai sukuria J. Lelevelio dokumentikos centrą, o 1938 m., bendradarbiaujant su Varšuva, gimsta Lelevelio instituto idėja. Tuo metu buvo kalbama, kad tai didžiausia Lenkijoje kartografijos kolekcija, unikalus rinkinys“, – pasakoja I. Leonavičiūtė. 1929 metais universiteto 350 metų jubiliejaus paroda turėjo tris dalis per tris bibliotekos erdves, o J. Leleveliui buvo skirta dabartinės Č. Milošo skaityklos erdvė. Iš Paryžiaus parsivežami ir jo palaikai, perlaidojami Rasose. J. Levelis padarė perversmą atminties dalykuose, tarsi nugalėjo Adomą Mickevičių.

Reziumuodami diskusiją ir bandydami atsakyti į klausimą, kaip priartinti SBU periodą, įtraukti jį į universiteto istoriją, istorikai apibendrina, kad mes daug ko dar neišnaudojome. Pavyzdžiui, Cz. Miłoszui filomatai – sąsaja tarp senojo universiteto ir SBU, kur veikė filomatų dvasiai artima „Žagarų“ draugija. Siekiant atkurti universitetą, 1919 metais jo atmintis išplinta į plačiąją visuomenę, SBU įkūrimo sveikinimuose dažnai prisimenami filomatai ir filaretai. Mes taip pat turėtume labiau didžiuotis turimu vieninteliu Nobelio premijos laureatu. Turime labiau atsiverti, nebijoti kalbėti. Taip keisime tikrovę. Jei matysime tęstinumą, bus lengviau suprasti tai, ką turime, kuo galime didžiuotis.

logo