Nacionaliniai maldos pusryčiai. Lietuvos Respublikos Prezidentūros kanceliarijos/Roberto Dačkaus nuotrauka

Vilniaus arkivyskupo metropolito kalba, pasakyta Nacionaliniuose maldos pusryčiuose, kurie vyko 2019 metų gruodžio 6 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose. 

Jūsų Ekscelencija Prezidente, ponia Diana,
Jūsų Eminencija, Ekscelencijos, garbūs šių maldos pusryčių svečiai,

koks yra šių maldos pusryčių tikslas? Pasidalinti tikėjimu, kuriuo gyvenama, o ne teorija.

Tokie pusryčiai prasidėjo Amerikoje 1953 metais – krašte, kur tame pačiame dešimtmetyje buvo oficialiai patvirtintas naujas šūkis, nuo to laiko rašytas ant pinigų: „In God we Trust“ („Dievu pasitikime“). Tai nėra nuostabu, nes šis kraštas nuo pat savo pradžios priėmė pabėgėlius, žmones, kurie iš Europos bėgo siekdami religijos laisvės. Ir šiuo pagrindu susikūrė nauja tauta.

Mūsų Lietuva gyvena septintą šimtmetį po krikšto. Esame tauta, paženklinta krikšto žyme. Per tuos ilgus šimtmečius Lietuvai teko ne tik tapti per krikštą Europos tautų šeimos nare, ne tik priimti visus tuos gėrius, kuriuos Europa, tikinčioji Europa mums davė. Teko patirti ir daugybę kančių, sunkumų, juos pakelti. Esame tauta, kuri per vargus ir kančias išnešiojo meilę savo Tėvynei, pagimdė Respubliką, kuri daug kam pasaulyje atrodė tik kaip istorinis reliktas.

Beveik prieš šimtą metų, 1920 metais, Maironis savo eilėse apdainavo meilę Tėvynei. Jo eilėse, kurios persekiojimo metu tapo tarsi antruoju tautos himnu, yra žodžių, kuriuos randame tik eilėraštyje, bet ne giesmėje. Tai žodžiai, kuriuose užslėptas parakas. Toje giesmėje tauta, kuri savo gyvastimi yra rami, nuosaiki, kartais per daug save žeminanti, atranda savo DNR ir, sakyčiau, kiekvieno žmogaus DNR – Dievo alkį ir meilės alkį. (Tiesa, tas mūsų alkis, laiku neatpažintas, gali ir iškraipyti mūsų žvilgsnį į meilę. Tada pradedame ieškoti meilės pakaitalų, kurie dažnai veda į nelaimę.)

Taigi Maironio eilėse noriu priminti tą užtaisą. Visi pradžios eiles žinome: „Lietuva brangi, mano tėvyne…“. Bet toliau Maironis rašo: „Bažnyčios tavo ne tiek gražybe, / Ne dailės turtais, ne auksu žiba; / Bet dega meilės, maldos galybe, / Senųjų amžių gyva tikyba. / Kai ten prieš sumą visi sutarę / Graudžiai užtraukia „Pulkim ant kelių“, / Jausmai bedievio dėl atsidarę / Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Šventajame Rašte Viešpats mums sakė: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25). Tą meilės ir maldos galybę. Psichologai mums primena, kad be meilės žmogus yra pražuvęs. Žmogui reikia patirti meilę, patirti, kad jis yra mylimas. Tą kiekvienas iš mūsų ar dauguma pirmiausia patyrėme šeimoje. Iš savo tėvų, per jų globą patyrėme tą meilės šaltinį – šeimoje, kur tėvai myli ir rūpinasi savo vaikais, ir atskleidžia jiems tą begalinį, nesibaigiantį meilės šaltinį, kuris yra Dievas. Ir kad Dievas mane myli be sąlygų, Jo meilė neišsenkanti. Jei mes pajuntame tą meilę savo gyvenime, išmokstame būti nesavanaudiški. Nes mus myli. Italai turi labai gražų posakį. Jie ne tik tiesiai sako: „Aš tave myliu“ (ti amo), bet sako ir: „Noriu tau gero“ (ti voglio bene). Ir tai yra meilė, nukreipta kito link. Tai, ką Maironis pavadino „meilės galybe“. Bet jis sakė ir „maldos galybe“.

Nacionaliniai maldos pusryčiai. Lietuvos Respublikos Prezidentūros kanceliarijos/Roberto Dačkaus nuotrauka

Malda nėra tuščiažodžiavimas, žodžių kartojimas – mums visiems šiandien gresia šis pavojus. Per naujas komunikavimo priemones – feisbukus, tviterius – žodžių infliacija paveikia mus visus. Malda yra giliausias ryšys su mus besąlygiškai mylinčiu Dievu. Giliausias ir neišsemiamas šaltinis, iš kurio patiriame Dievo meilę. Dažnai mes bandome nutylėti šį ryšį visuomenės diskursuose – savotiška tendencija paslėpti, pasilaikyti sau, privatizuoti tą ryšį. Bet malda yra ne tik individualus santykis.

Anksčiau komunistinė, o šiandien – sekuliari visuomenė dažnai bando ištremti maldą iš viešojo gyvenimo, palikti tik individo ir privataus gyvenimo terpėje. Bet Dievas mus myli ne tik kaip individus. Dievas mus vienija. Mes visi esame Dievo vaikai, ir, jeigu tai atsimename, mūsų gyvenimas ir mūsų tarpusavio santykiai keičiasi. Popiežius Pranciškus, atvykęs čia, į Lietuvą, iš Aušros Vartų koplyčios tą patį norėjo mums priminti, kai apie Mariją  sakė: „Ji mato tai, ko labai dažnai net mes patys nepajėgiame suvokti: Ji įžvelgia savo Sūnaus Jėzaus veidą, įspaustą mūsų širdyse.“

Su kaupu turime pavyzdžių, kaip malda lydėjo mus per visą mūsų tautos istoriją – nuo šv. Kazimiero, kurio malda prie Katedros durų tapo gyva rūpinantis vargšais ir siekiant, kad jo tėvas darytų žmonėms teisingus sprendimus. Malda lydėjo jį ir vedant karius į mūšį.

Mūsų bažnyčių grožis atspindi lūkestį didikų ir fundatorių, kurie per tai išreiškė meilę Dievui. Vyko dvasinė ekonomija – ji vyksta ir šiandien – didikai išlaikė vienuolius savo aukomis, o vienuoliai už juos meldėsi. Bet ne tik pašvęstieji mesldavosi. Prie bažnyčių durų išmaldos laukdavo vargstantieji – jie irgi įsipareigodavo melstis už tuos, kurie jiems darė gera.

Neseniai iškilmingai palaidojome sukilėlius, ir man prieš akis vis iškyla nuotrauka tų sukilėlių, kurie pasistatė altorių ir prieš jį suklupo pasimelsti prieš išeidami į mūšį. Mūsų partizanų meilė ir ryžtas, jų malda irgi lieka mūsų tautos istorijoje. O kiek maldų sukalbėta ir giesmių sugiedota tremtinių vagonuose, Sibire… Prezidentas kaip tik įteikė Popiežiui Adelės Dirsytės maldaknygę, kuri buvo parašyta tuose lageriuose.

Kryžių kalnas – gyvas ženklas ne tik mums, bet ir visam pasauliui. Tą kalną išgarsino šv. Jonas Paulius II kaip liudijimą visų maldų, sudėtų Tėvynės ir mūsų tautos labui, – tiek padėkų, tiek prašymų. Kardinolas Sigitas Tamkevičius jau kalbėjo apie Sausio 13-osios maldas prie laužų prie Aukščiausiosios Tarybos – tai tautos alsavimas.

Ne tik tautos, bet ir asmeninius mūsų gyvenimo momentus ženklina malda: gimimą, krikštą, santuoką ar lydėjimą į amžinybę. Malda, kuri lydi per džiaugsmus ir per nelaimes.

Nacionaliniai maldos pusryčiai. Lietuvos Respublikos Prezidentūros kanceliarijos/Roberto Dačkaus nuotrauka

Šie maldos pusryčiai Advento pradžioje yra kvietimas budėti. Budėti laukiant Viešpaties atėjimo ne tik per Kalėdas. Budėti, kad pastebėtume Jį ateinant šiandien ten, kur mes esam, ten, kur mes gyvenam, tarnaujam. Tai priminimas, kad malda yra ir turi būti mūsų kasdienio gyvenimo dalis, o ne izoliuotas šauksmas, skiriant Dievui vieną valandą sekmadienį, ir ne individuali veikla, bet ta, kuri paliečia mūsų visuomenę. Kaip šeimoje neužtenka sakyti „aš tave myliu“ tik tada, kai šeimos gyvenimas patiria krizę, taip ir tautoje – neužtenka kreiptis į Dievą tik tada, kai išgyvenam nelaimę.

Taigi meilės ir maldos galybė žymi mūsų tautos istorijos kelią. Tai yra mūsų tautos ir kiekvieno žmogaus DNR dalis. Šventasis Raštas sako: „Arti tavęs žodis: jis tavo burnoje ir tavo širdyje“ (Rom 10, 8). Su šiuo Žodžiu mes tikrai galime blogį nugalėti gerumu. Šventasis Raštas mus ragina: „Prašykite ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta“ (Mt 7, 7). Pats Viešpats kviečia mus į maldą: užtarti, pažadinti. Pabudinkime iš naujo savo širdyse laukimo dvasią – su viltimi laukime Jo atėjimo Kalėdų rytą, bet ypač laukime Jo šiandien.

Dieve, atnaujink mumyse tą meilės, maldos galybės versmę – meilės šeimoje, kuri yra pirmoji mūsų visuomenė, pirmoji mokykla, pirmoji Bažnyčia, kurioje patiriame meilę. Kad sugebėtume mylėti vieni kitus, kad iš tikrųjų linkėtume vieni kitiems gero.

Apsaugok ir šiuo keliu vesk mūsų tautą ir kiekvieną jos narį. Mūsų vaikus, jaunimą, sutuoktinius. Vesk sąžiningai dirbančius visose visuomenės srityse – mūsų visuomenę sergstinčius karius ir pareigūnus, mokytojus ir medikus. Vesk kenčiančius, ligonius ir senelius. Vesk Lietuvoje gyvenančius ir po pasaulį pasklidusius lietuvius.

Meldžiame už mūsų Prezidentą, visus, valdančius mūsų tautą ir jai tarnaujančius. Suteik jiems išminties, palaimos ir vidinės ramybės. Iš naujo uždek jų širdyse meilės ir maldos galybę, kad per jų tarnystę tauta patirtų Tavo artumą, Tavo gailestingumą ir Tavo meilės galybę. Ir jie tegu vis labiau patiria savo gyvenime Tavo artumą. Savo meilės galia, Dieve, laimink ir saugok mūsų brangią Tėvynę. Amen.