Ewelina Knutowicz/zw.lt nuotrauka

Lenkų diskusijų klube gruodžio 3 d. įvyko itin reikšmingas Vilniaus lenkų bendruomenei susitikimas su lietuvių poetu, eseistu ir literatūros kritiku Tomu Venclova. Diskusijos vedėjai, be kitų klausimų, siūlė pasidalini mintimis apie Vilniaus poliglotiškumą šiandien, taip pat pakomentuoti lietuvių ir lenkų santykius bei stereotipinį požiūrį į lenkus. Kaip ir tikėtasi, T. Venclova atskleidė platesnę perspektyvą ir pasidalino gilesnėmis problemų įžvalgomis.

Pasak poeto, patriotiškumas ir kosmopolitiškumas yra ne tik tarpusavyje suderinami, bet ir glaudžiai susiję, mat kosmopolitas, jo nuomone, yra išmintingas patriotas, kuris sugeba matyti savo bendruomenę kitų bendruomenių fone. Kvailoji patriotizmo atmaina yra šovinizmas. Garsiausi kosmopolitizmo priešininkai buvo Hitleris ir Stalinas, juos ir šiandien kartais mėginama mėgdžioti, nors to ir nepripažįstant. Savo daugiakultūriškumu Vilnius tampa prilyginamas kultūriškai žymiausioms metropolijoms, tokioms kaip Niujorkas. T. Venclova teigė, jog visi reikšmingiausi kultūrai pasaulio miestai yra tautiškai ir kultūriškai nevienalyčiai. Nors atsiranda idėjų Vilnių paversti homogenišku, toks pokytis nebūtų miestui naudingas, Vilnius nuo to taptų nuobodus. Šis miestas išsaugo savo tapatybę tol, kol jame sutinkami žmonės supranta tris istorines miesto kalbas – lietuvių, lenkų, rusų. Galima būtų pridėti – ir jidiš, tačiau žydų kalbos Vilniuje neliko. Kaip daugiakalbės miesto praeities atžvilgiu reikšmingą įvykį poetas prisiminė neseniai vykusių 1863 m. sukilėlių laidotuvių metu Vilniaus katedroje išimties tvarka skaitytus pamokslus lenkų ir baltarusių kalbomis.

Ewelina Knutowicz/zw.lt nuotrauka

Profesorius pabrėžė, jog Vilniaus ir Vilnijos istorija ir tapatybė dėl savo komplikuotumo reikalauja platesnio ir gilesnio žvilgsnio. Pavyzdžiui, nėra taip, jog lenkai tarpukario konflikte dėl Vilniaus buvo šimtu procentu neteisūs, o lietuviai visiškai teisūs. Sąvoką „okupacija“ būtina tikslinti, nes reikalas buvo daug labiau komplikuotas. Ginčas dėl Vilniaus įvyko tarp senlietuvių ir naujalietuvių – visuomenė vis dar neskiria šių dviejų sampratų. Senlietuviai jautėsi lietuviais, bet kalbėjo lenkiškai. Lietuvos ateitį jie matė glaudžiai susietą su Lenkija. „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas buvo senlietuvis. Seinuose pirma nenorėta statyti jo paminklo priešais miesto katedrą, bet dabar paminklas stovi ir puošia miestą. T. Venclova prisiminė ten nugirstą vienos gidės pasakojimą, neva tai vyskupas Baranauskas siekė silpninti lenkiškumą, nors iš tikrųjų jis siekė tik to, kad paprastas žmogus galėtų melstis savo kalba. Pasak profesoriaus, išmintingiausiu senlietuviu reikėtų laikyti Mykolą Römerį. Laiške savo draugui, kitam senlietuviui Józefui Piłsudskiui jis  išsakė griežtą nepritarimą Vilniaus užėmimui. Römeris, didžiai nusipelnęs Lietuvai, niekad neišsižadėjo savo lenkiškumo. Nuo XIX a. vidurio atsiradę naujalietuviai buvo visiškai kitokių pažiūrų. Būti lietuviu jiems reiškė kalbėti lietuviškai.

Ewelina Knutowicz/zw.lt nuotrauka

Jei šiandien kartais būtų mėginama teigti, kad Lietuvos lenkai tėra sulenkinti lietuviai, su tuo negalima visiškai sutikti, – teigė Venclova. Cituojant vieną iš jo tekstų: „Nebe pirmoji šių žmonių karta kalba lenkiškai, laiko save lenkais ir turi neginčijamą teisę taip elgtis.“ Pasak Venclovos, ne visi Vilnijos lenkai yra lietuvių kilmės. Eseistas pabrėžė, kad negalima žmonių versti keisti savo tautybę. Pilietybės požiūriu visi Lietuvos piliečiai vadinami lietuviais. Tačiau kalbos ir kultūros atžvilgiu jie ima jau tarpusavyje įvairuoti, o kultūrinis gyvenimas tampa nuo to tik įdomesnis. 

Paminėtinas T. Venclovos atsakymas klausytojui iš salės dėl lenkiškų vardų ir pavardžių lietuvinimo viešame diskurse, pridedant lietuviškas galūnes, pvz. –us ar - as. Pasak poeto, lietuvių kalboje, kuria didžiuojamasi dėl jos archajiškumo, pavardžių vartojimas be lietuviškų galūnių tiesiog prieštarautų pačios kalbos principams. Tačiau T. Venclova pritaria idėjai įteisinti pavardžių rašymą originaliais rašmenimis, o taip pat dvigubus vietovių užrašus lietuvių ir lenkų kalbomis – Seinuose jis matė aštuonias gyvenvietes su dvigubais pavadinimais. Šis požiūris kol kas išskiria su daugumos nuomone, tačiau susitikimą Lenkų diskusijų klube svečias užbaigė sentencija, jog „lašas po lašo ir akmenį pratašo“ arba „kropla drąży kamień“.

Lenkų diskusijų klubo informacija