Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 21)

Nepažįstu to kunigo, net vardo nežinau. Man jis – lyg prisikėlęs iš Bernanoso romanų. Toks, kuris miršta darbo vietoje, kone beprasmiškai kentėdamas. Nežinia dėl ko. Šventai įsitikinęs, jog viskas gyvenime yra malonė.

Nuotrauka vis gulėjo ant rašomojo stalo, kol vieną dieną ėmėme palengva kalbėtis. Gal buvo Vėlinės ar Visi šventieji, kada sužiūra į tave milijonai akių. Šio kunigo žvilgsnis traukia. Daug visko matęs, nepaslėpsi. Laikas, kuris jam teko, nebuvo dvasinio atgimimo, Bažnyčios šlovės metai. Grumtynių su demonais atšvaitai akyse. Pagavęs tokį žvilgsnį prie altoriaus, antrąkart pasirinktum kunigystę.

Nuotrauka kokybiška, dar ant vokiško „Agfa“ firmos popieriaus. Daug metų išbuvo šeimos albume. Kampuose pasilikusios albumo žymės. Numirė paskutinis šeimininkas, ir pasklido viskas po internetą. Keli eurai – ir tavo. Anais laikais nuotrauka iš kunigo rankų buvo tikro prielankumo ir draugystės įrodymas. Vyskupas Teofilius Matulionis giminėms ir geradariams vietoj velykinio atviruko siuntinėjo savo portretą iš Butyrkų kalėjimo. Kad kunigai mėgdavo dovanoti savo nuotraukas, žinau iš mamos albumo. Ten bent du jų gimnazijos kapeliono portretai. Suaugęs, intelektualus kunigas rašo jausmingas dedikacijas dešimtmetei mergaitei. Dar jis vesdavosi mokines prie Nemuno ir deklamuodavo Brazdžionį. Šis tas iš to išėjo. Tos mergaitės geriau negu mūsų kariūnai atlaikė karus ir okupacijas.

„Kas tu esi, kunige? Tu esi niekas ir viskas“, – kažkada paauglystėje perskaičiau ant sienos pas linksmą provincijos kleboną.

Kitoje nuotraukos pusėje kunigas užrašė: „Gerajai p. Žakevičių Šeimai. 1942.I.8–1945.IV.3 gyvenau Pakruojyje.“ Ir parašas, deja, neįskaitomas. Sutanos sagutės prasagstytos. Prakutusių kunigų mada dar nuo carinių laikų. Turbūt galėtum susirasti archyve, kas karo metais kunigavo Pakruojo bažnyčioje. Bet verčiau tebūnie anonimas. Tik – kunigas. Katalikiškoje kunigystės teologijoje ir net mišių kanone minimas Senojo Testamento kunigas Melchizedekas. Labai keista, mįslinga figūra. Pagonis šventikas, aukojęs „tyrąsias duonos ir vyno atnašas“. Nei kas jis, nei iš kur – nežinia. Sakoma: sine patria, sine natione. Dėl to pavyzdys Kristaus kunigijai.

Kuo šiam kunigui nusipelno geroji Žakevičių šeima, irgi nesužinosime. Parapijos geradariai? Kvietėsi kunigą pietų, suteikė pastogę, aukojo bažnyčios remontams? O gal nešė duoną belaisviams, slapstė Pakruojo žydų vaikus? Lietuviai vyskupai ir kunigai, kitaip negu lenkai, stengėsi neužkliūti vokiečių valdžiai. Bet dėl nekaltų vaikelių ir jie surizikuodavo. Prieš porą metų hospise lankiau savo buvusį fizikos mokytoją, žydą. Per karą jį, mažą berniuką, priglaudė ir augino vienas Žemaitijos klebonas. Davė kitą vardą ir pavardę, pakrikštijo, vesdavosi patarnauti mišioms. Visa berniuko šeima buvo iššaudyta. Gal dabar hospise, prie mirties patalo, turėjau jam priminti aną kleboniją ir jo gelbėtoją? Aišku, buvo kunigų, savo artimą skundusių ir klampinusių.

„Kas tu esi, kunige? Tu esi niekas ir viskas“, – kažkada paauglystėje perskaičiau ant sienos pas linksmą provincijos kleboną. Parapija buvo didelė, klebonas dosnus ir svetingas. Pasikvietė mus su draugu perklijuoti kambariuose tapetus ir išmėžti milžinišką varpinę. Šeimininkė kasdien kepdavo kiaušinienę. Klebonas rašė eilėraščius. Turėjo silpnybę berniukams. Kad jis yra niekas, išaiškėjo tik po daugybės metų, kai jis mirė, žiauriai sumuštas plėšikų.

Panašiai turbūt ir su kunigišku pašaukimu. Jis irgi dažniausiai – iš nieko. Štai dar graži istorija. Senas kunigas pasakojo, kad nuėjo į seminariją dėl ežiuko. Netyčia, žaisdamas, prigirdė jį baloje, kai ganė vaikystėje bandą. Reikėjo pasisakyti per išpažintį, bet išsigando rūstaus nuodėmklausio. Šventvagystė. Prasidėjo sąžinės kovos, intensyvus dvasinis gyvenimas. Ryžosi pasišvęsti kunigystei ir atgailauti. Ir nieko, išėjo visai neblogai. Jei kas dabar, paklaustas apie kunigo pašaukimą, ima linksniuoti tarnystę ir bendrystę, netikiu nė vienu žodžiu.

Arba susipažįsta žmogus iš arčiau su kunigu ir ima aikčioti: „Jūs toks savas, kaip visi žmonės!“ Ne, sakau, mes – ne kaip visi. Neapsigaukite. Mes tik funkcija, ženklas iš kito pasaulio. Kunigo Melchizedeko palikuonys. Be savo tautos ir tėviškės. Ką nori, tą ir padaro iš mūsų Dievo planas. Jei reikia, net veidus, visą kūną ir sielą pakeičia. Dėl jūsų išganymo, ne dėl katalikiškos bendrystės.

Ženklai lieka ir pasibaigus gyvenimui. Pabyra iš šeimos albumų, stalčių, kišenių. Lyg atsisveikinti, gal prieš Sibirą, skirta ši nuotrauka. Bet užteko kelių eurų, ir kunigas sugrįžta į savo Pakruojį. Esame liudininkų debesies apsupti, sako Laiškas žydams. Ką jie liudija, taip lengvai nesužinosi. Reikia klausytis.

Šiaurės Atėnai