Arkivysk. Lionginas Virbalas SJ. Marijos Stanulytės nuotrauka

Aurelijaus Augustino „Išpažinimų“ naujojo leidimo (Vilnius: „Hubris“, 2019) proga „Bernardinai.lt“ skelbia publikacijų ciklą, kuriame įvairių sričių specialistai aptaria šio Vakarų literatūros ir filosofijos šedevro reikšmę ir svarbą šiandien.

Kauno arkivyskupas emeritas LIOGINAS VIRBALAS SJ yra išvertęs ir parengęs keletą knygų, bendradarbiauja katalikiškoje žiniasklaidoje, lydi piligrimus kelionėse į Šventąją Žemę. Šiais metais drauge su „Magnificat leidiniais“ parengė ir išleido pirmąjį lietuvišką keliautojams skirtą dvasinį vadovą „Šventoji Žemė. Dvasinis vadovas piligrimams“.

Neprisimenu, kaip ir kada į rankas pateko šv. Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“ – dar senasis M. Vaitkaus vertimas. Tikrai prieš daugelį metų. Knyga padarė didžiulį įspūdį. Būna knygų, kurios daugiau ar mažiau įdomios, perskaičius pasilieka praeityje ar kažkaip išorėje. Augustinas iš karto pagavo savo rašymo būdu – dialogu, kuris įtraukia, verčia pačiam tęsti jo pradėtą pokalbį su savimi, o svarbiausia – su Dievu. „Išpažinimuose“ jis įsileidžia į savo svarstymus, o per juos ir į nuopuolio tamsą, ieškojimo skausmą, atvirų ir neatsakytų, bet kankinančių klausimų erdvę. Prisimenu, kad, paskaičius skyrelį ir užvertus knygą, mintyse ir širdyje panašiu būdu veržėsi žodžiai, maldos kreipiniai į Dievą. Knyga tarsi užvedė kažkokį „vidinį variklį“, kuris toliau veikė, net ją padėjus į šalį, išjudino ir „užkrėtė“ su visa savo gyvenimo tikrove taip pat kreiptis į Tą, kuriam nieko nėra slapta. Ji buvo vidinio pokalbio su Dievu katalizatoriumi, padėjo kurti širdyje skambančias, iš savo gyvenimo patirties kylančias „išpažinimų“ nuotrupas.

Gal keista, kad skaitant knygą kitus kartus buvo sunkiau, reikėjo daugiau pastangų įsigilinti, suprasti. Matyt, labiau dėmesys užkliuvo jau į kitus Augustino keliamus klausimus, į jo skausmingą ir vargingą Dievo, savęs pažinimo ir tiesos paiešką, kuri neatskiriama nuo ėjimo per suklupimus ir net nuo baimės atrasti. Augustinas rašė su jau patyrusio žmogaus, nemažą tikėjimo kelionę nuėjusio krikščionio žvilgsniu į visą savo praeitį. Radikalus ir griežtas pasaulio tikrovės vertinimas jam buvo kaip atsvara praeities panirimui į „tuštybę“ ir „nuodėmę“. Nutolimo nuo Dievo laikas toks skausmingas, kad į viską, ką tuomet darė, žvelgė labai kritiškai. Šiandien gal kitaip vertintume kai kuriuos kultūros reiškinius, kurie Augustinui po atsivertimo atrodė ne tik tušti, bet net kenksmingi, tačiau negali paneigti siekio viską be jokių išimčių kreipti į Dievą.

Knygos viršelis. Leidyklos „Hubris“ nuotrauka

„Išpažinimai“ lieka ir kaip senojo pasaulio aplinkos liudijimas. Visada įdomu ir smalsu: kaip žmonės gyveno, kokia buvo jų buitis, kurioje jie kėlė taip pat mums artimus klausimus. Net mažos užuominos apie vidinį sodą, langą, pro kurį žiūri, įveda į tų laikų – vėlyvojo Romos imperijos periodo – amžių ir taip jį priartina, kad ne tiek skaitai tekstą, kiek klausaisi Augustino aistringo pasakojimo.

Aišku, „Išpažinimai“ parodo tik dalį Augustino gyvenimo. Jis konfrontuos ne tik su manichėjais, bet su krikščionimis donatistais bei Pelagijaus sekėjais, jaus didžiulę atsakomybę už jam patikėtus žmones, ieškos bažnytinių problemų sprendimo būdų, kurie šiandien būtų sunkiai suprantami, pvz., neatmetant net ir valstybės galios įsikišimo. Vis dėlto Augustinas visada buvo ir liko tikėjimo vyras, ieškantis atsakymų, ieškantis tiesos ir į ją vedančių kelių. Jam labai aišku, kad vienintelė ir nesikeičianti Tiesa – pats Dievas. Todėl tiesa – kas suartina ir suvienija su Juo, o melas ir klaida – kas atitolina.

Skaitančiam „Išpažinimus“ atsiskleidžia begaliniai įvairiapusis Dievas, į kurį Augustinas kreipiasi. Net skirtingiausi Dievo vardai parodo, kad Jis apima viską, nes yra ir „mano saldybė“, ir „gailestingumo šaltinis“, ir „ėdrioji ugnis“, ir „keršto Dievas“. Augustinas be baimės ar svyravimo kreipiasi į Jį, nes Jis yra vienas ir tas pats, o svarbiausia – įvairiausius Dievo įvaizdžius į vieną, nedalomą paveikslą suvienija Jo meilė savo kūriniui. Tai leidžia Augustinui – jau žvelgiant retrospektyviai – eiti pas Dievą tuo labiau, kuo toliau nuo Jo nuklydęs pasijunta ir mato save esant. Jis nebijo kalbėti su tokiu atvirumu, kokio mažai kas norėtų parodyti. Tai nuoga išpažintis, kylanti iš nepadalytos širdies meilės ir vedanti į neiškreipiamą būties tikslą, iš Dievo kylanti ir į Jį grąžinanti. Šv. Augustino „Išpažinimai“, nors visiškai skirtingu būdu, bet panašiai kaip šv. Ignaco Lojolos „Dvasinės pratybos“ ir jose pristatyti maldos būdai veda į tai, kad Dievas taptų ne tolimu garbinimo objektu, o artimu dialogo partneriu, mylinčiu ir rūpestingu žvilgsniu stebinčiu viską, ką darau ir dalyvaujančiu tame, kas vyksta mano gyvenime.

Šv. Augustino poveikis nebūtų toks didelis be ypatingo jo kalbos ir minties grakštumo, frazių, kurios sužavi, įstringa į protą ir atmintį. Tai puikus žodžiais nutapytas meno kūrinys, žavintis savo forma ir skambesiu. Tiesa, lotynų kalbos sąskambių ir žodžių žaismą kita kalba vargiai gali perduoti: O aeterna veritas et vera caritas et cara aeternitas (lot. „O amžinoji tiesa, teisinga meile ir meilingoji amžinybe“).

Šv. Augustinas skaitytoją išveda į didžiąją būties erdvę, kurioje kūrinys stovi prieš Kūrėją vis ieškodamas, žavėdamasis ir garbindamas bei skatina su visišku atvirumu melstis mąstant ir mąstyti meldžiantis.