Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.
    Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“
    Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.
    O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.
    Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“
    Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavo giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“.
    Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.

Skaitiniai Š (244)

Pr 3, 9–15. 20: Sukelsiu nesantaiką tarp tarp tavo atžalos ir moteries palikuonies

Ps 98, 1. 2–3ab. 3c–4. P.: Naują giesmę giedokite Viešpačiui: nuostabius darbus jis daro!

Ef 1, 3–6. 11–12: Dievas išsirinko mus Kristuje prieš pasaulio sutvėrimą


Komentaro autorė – Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

Angelas Gabrielius yra Dievo siunčiamas pas mergelę pranešti jai gerą naujieną – paskelbti apie Dievo artumą, Jo malonės tikrovę. Kartais atrodo, kad Dievo tikrovei, Jo prisilietimui ir atpažinimui reikia ypatingų sąlygų, pasiruošimo. Tačiau Mariją Dievo malonė suranda kasdienybėje, buityje. Kartais laukiama ypatingo Dievo prisilietimo – nes tam, mūsų manymu, reikia tinkamos progos, patogaus laiko. Tačiau Dievas, kaip malonės Dievas, ateina ne ypatingomis progomis, ne dėl nuopelnų, o tikro gyvenimo aplinkoje.

Kas šiandien tampa kasdienybę pašventinančios malonės ženklu: ar kolegos pasisveikinimas, ar netikėtas nepažįstamojo dėmesys, galimybė atkurti nutrūkusius santykius, atokvėpio valandėlė tarp visų darbų – per ką šiandien girdžiu pasveikinimą „Viešpats su Tavimi“? Kaip pasitinku tokį pasveikinimą – ar su nerimu, įtarumu, ar su pasitikėjimu, jog Dievas gali pasirinkti malonės proveržiui itin netinkamomis atrodančias aplinkybes – mano negebėjimą suvaldyti savo ydų, man ne itin patinkantį asmenį, pasikartojančią konfliktinę situaciją, mane skaudinančius įvykius? Ir kur aš tampu kitiems tokiu pasveikinimu, savo atėjimu leidžiu veikti Dievo malonei: mokykloje, darbovietėje, parduotuvėje, šeimoje? Ar mano kasdienybėje, ne išskirtinėmis progomis sutinkami žmonės patiria, kad per mane gauna Dievo palaiminimą: „Sveikas, mokytojau, kolega, tėti, mylimasis, Viešpats su Tavimi“?

Šiandien esame kviečiami priimti ir perduoti Dievo malonės pasveikinimą.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai