Rašytoja Chimamanda Ngozi Adichie. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos archyvo nuotrauka

Trečias šiuolaikinės Nigerijos rašytojos CHIMAMANDOS NGOZI ADICHIE romanas „Amerikana“ (vertė Marija Bogušytė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) mus supažindina su Ifemelu – jauna nigeriete, kuri persikelia gyventi į JAV ir ten išgarsėja kaip tinklaraštininkė, atvirai rašanti apie rasės ir tautybės problemas.

Jos mylimasis – ramus, mąslus Obinzė, po Rugsėjo 11-osios neįsileistas į JAV, gyvena kupiną pavojų imigranto be dokumentų gyvenimą Londone. Po ilgų penkiolikos metų juodu susitinka jau pasikeitusioje Nigerijoje, vedami aistros vienas kitam ir paliktai tėvynei.

Chimamanda Ngozi Adichie – ir viena skaitomiausių Afrikos autorių pasaulyje. Jos knygose daug dėmesio skiriama moterims ir jų patirtims. Romanas „Amerikana“ (anglų k. pasirodęs 2013 m.) tapo tarptautiniu bestseleriu, išverstas į daugiau kaip 30 kalbų. Lietuviškai išleistos dvi rašytojos knygos: „Kinrožės žiedas“ (2005) ir „Pusė geltonos saulės“ (2012).

Su Johnu Williamsu („The New York Times“) Chimamanda Ngozi Adichie kalbasi apie dabartinę amerikiečių grožinės literatūros padėtį, literatūros klišes, kurių pati stengiasi išvengti rašydama apie rasę, apie stiliaus triukus ir ironišką nieką. 

Pirmųjų jūsų romanų veiksmas vyksta Nigerijoje, o šioje knygoje persikeliame tai į Nigeriją, tai į Ameriką. Ar turėjote kurį laiką čia pagyventi, kad perkeltumėte Ameriką į grožinę literatūrą?

Netikiu, kad įmanoma rašyti apie tai, ko neišmanai. Todėl jaučiu, kad kelerius metus su pertraukomis pagyvenusi JAV galiu šį tą papasakoti. Kita vertus, romano lokacija man nėra svarbiausias dalykas. Pirmiausia – veikėjai ir pasakojimas.

Ifemelu, viena iš dviejų „Amerikanos“ protagonistų, – Nigerijoje gimusi rašytoja, kuri persikelia gyventi į JAV ir galiausiai įstoja į Prinstoną. Ar, atmetus detales, tarp judviejų yra ir gilesnis autobiografinis ryšys?

Ifemelu, prieš sugrįždama į Nigeriją, JAV pragyvena 13 metų. Aš Amerikoje gyvenau tik ketverius metus, paskui grįžau namo ir nuo to laiko gyvenu abiejose šalyse. Tai svarbus skirtumas, nes Ifemelu charakterį formuoja jos atotrūkis nuo namų. Man patinka, kad ji yra moteris, kurią nelengva pamėgti, kad ji ir stipri, ir silpna, ir dygliuota, ir pažeidžiama.

Štai ką sakau savo studentams: skaitykite, kas jums patinka, skaitykite tai, kas nepatinka, ir sąmoningai stenkitės taip nerašyti. Rašymas turi būti iš tikrųjų svarbus. Turite skirti jam laiko. Tai lyg ir akivaizdu, bet dažnai girdžiu iš žmonių, kad rašyti jie norėtų, bet neturi tam laiko. Galiausiai patariu rašant negalvoti apie šeimą, gimines ir draugus, antraip nė nesuvokdami patys save cenzūruosite.

Obinzė, kitas pagrindinis knygos veikėjas, mano, kad šiuolaikiniuose amerikietiškuose romanuose „nėra nieko niūraus, nieko rimto, nieko neatidėliotino, ir beveik viskas ištirpsta ironiškame nieke“. Ar pritariate tokiai nuomonei?

Skaitau naujus Elizabeth Strout, Elliott Holt ir Claire Messud romanus – ir jos antrina Obinzės nuomonei. Sutinku, kad amerikietiškoje grožinėje literatūroje akivaizdi tendencija rašyti ir leisti knygas, kurios iš esmės padeda žmonėms jaustis patogiai. Taip pat egzistuoja „originalumo“ vardan originalumo manija, o originalumas neretai būna susijęs su tam tikra dalimi ironijos ir triukų.

JAV šiuo metu vyksta intensyvus vidinis ideologinis karas, tačiau vargu ar apie tai sužinotumėte paskaitę amerikiečių literatūrą. Žinoma, aš esu šališka. Man patinka grožinė literatūra, kuri turi ką pasakyti ir nesislepia už meno, romanai, kurie atrodo tikri, o ne šiaip savitiksliai eksperimentai.

Skaitau daug šiuolaikinės amerikiečių literatūros ir manau, kad tas rašymas yra žavus, tačiau romanuose dažniausiai kalbama apie asmenis, kurie jaučiasi įkalinti savo individualybėje. Jie nieko nepasako apie realų amerikiečių gyvenimą, juose svarbiau stilius, o ne turinys (stilius irgi svarbu, tačiau man nepavyksta užbaigti romanų, kurie yra stilingi, bet neturi ką pasakyti). Pavyzdžiui, Fitzgeraldo „Didysis Getsbis“ iš tikrųjų kalba apie amerikiečių gyvenimą, bet daugeliui šiuolaikinių romanų iki jo toli.

Knygos veikėjas pastebi, kad kai juodaodžiai Amerikos rašytojai apie rasę turi rašyti „taip lyriškai ir subtiliai, kad skaitytojas, neskaitantis tarp eilučių, nė nesuprastų, jog kalbama apie rasę“. Ar jūsų knyga – savotiškas atsakas į šią kritiką, nes rasė iki pat pabaigos lieka labai aiški „Amerikanos“ tema?

Tas veikėjas kalba apie afroamerikiečius, o ne apie afrikiečius ar afrikiečių kilmės Amerikos rašytojus, ir ši skirtis – taip pat svarbi romano tema. „Amerikaną“ galima vertinti kaip savotišką atsaką, bet tai keblu, nes aš nesu afroamerikietė. Būčiau galėjusi parašyti „Amerikaną“ kitaip, saugiau. Žinau visas klišes. Žinau, kaip neva reikėtų kalbėti apie rasę grožinėje literatūroje (galima parašyti „idėjų romaną“ apie beisbolą, bet ne apie rasę, nes kitaip jis bus „valdingas“), tačiau norėjau parašyti tokį romaną apie rasę, kurį pati norėčiau perskaityti.

Vis dėlto mano, kaip ne amerikietės, privilegija – stebėti iš šalies. Kai atvykau į JAV, susižavėjau daugybe rasės tapatybės permutacijų, ypač juodosios rasės, kuri man buvo priskirta Amerikoje. Ir vis dar žaviuosi.

Nigerijoje iš pradžių studijavote mediciną. Kaip ir kodėl nusprendėte rašyti knygas?

Rašyti visada mėgau, bet nemaniau, kad galėsiu iš to pragyventi. Nutariau tapti psichiatre, gauti normalų atlyginimą ir panaudoti literatūrai savo pacientų istorijas. Bet vėliau mečiau medicinos mokyklą, nes man pasidarė nuobodu. Pamėginau įsidarbinti žiniasklaidoje. O dabar veikiu tai, kas man patinka labiausiai, ir iš to užsidirbu – žinau, kad man pasiutusiai pasisekė.

Ar pastebite skirtumą tarp to, kaip jūsų kūryba vertinama JAV ir Nigerijoje?

Labai džiaugiuosi, kad kur kas daugiau amerikiečių, nei maniau, skaito mano romaną taip, kaip ir tikėjausi, kad jis bus skaitomas. Vis dėlto atrodo, kad amerikiečių skaitytojų nesuvokia, jog „Amerikana“ juokinga. Rašydama ištisai prunkščiau (nors gal ir nereikėtų girtis, kad mane linksmina nuosavas humoro jausmas). Bet įtariu, kad stačiokiškas rašymas apie rasę nesiderina su visiems žinomu nuostabiu amerikietišku nuoširdumu.

Savo šalyje mokote kūrybinio rašymo. Kokius du ar tris svarbiausius principus stengiatės įdiegti jauniesiems rašytojams?

Štai ką sakau savo studentams: skaitykite, kas jums patinka, skaitykite tai, kas nepatinka, ir sąmoningai stenkitės taip nerašyti. Rašymas turi būti iš tikrųjų svarbus. Turite skirti jam laiko. Tai lyg ir akivaizdu, bet dažnai girdžiu iš žmonių, kad rašyti jie norėtų, bet neturi tam laiko. Galiausiai patariu rašant negalvoti apie šeimą, gimines ir draugus, antraip nė nesuvokdami patys save cenzūruosite. 

Ar galėtumėte parašyti romaną, kurio veiksmas vyktų vien tik Amerikoje? Galbūt pradėjote naują projektą ir galite apie jį papasakoti?

Niekada nesakau „niekada“. Kita mano knyga bus idėjų romanas apie beisbolą. O jei rimtai, turiu daug sumanymų. Daug skaitau, stebiu ir siurbiu į save. Be to, širdyje esu prietaringa igbų genties moteris, kuri nemėgsta kalbėti apie ateities darbus, kitaip apleis įkvėpimas. 

Pagal artsbeat.blogs.nytimes.com parengė Emilija Ferdmanaitė