Albino Stuko draugo Serapino vestuvės. Apie 1930 m. Judelio Friedmano nuotrauka. Lietuvos aviacijos muziejaus archyvas.

Straipsnis perpublikuojamas iš septintojo 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio.

Tarpukario gėda?

1962 m. JAV leistame Metmenų žurnalo Nr. 5 buvo tęsiamos teminės dar nuo 1959 m. pradėtos nepriklausomos Lietuvos gyvenimo apžvalgos, kuriose žymūs išeivijos lietuviai vertino 1918–1940 m. valstybės ir visuomenės raidos aspektus, pasiekimus ir gėdas. Tame Metmenų numeryje išeivijos kultūrininkai buvo kviečiami pasidalinti mintimis ir atsakyti į klausimą apie buvusios Lietuvos pralaimėjimus. „Kokio konkretaus nepriklausomosios Lietuvos gyvenimo aspekto ar įvykio Jūs asmeniškai labiausiai gėdinatės?“ – į taip suformuluotą klausimą buvo pateikta keliolika skirtingų nuomonių. Publikuotų atsakymų kontekste išsiskyrė semiotiko Algirdo Juliaus Greimo nuomonė. Kalbėdamas apie tarpukario valstybės politinį gyvenimą jis pažymėjo, kad jam esą gėda prisipažinti, jog nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo civilinės metrikacijos: „Gėda, kai būni priverstas prisipažinti, kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo civilinės metrikacijos. Lietuvos bažnyčiai čia tenka didelė atsakomybė, betgi Lietuvos nepateisinsi sakydamas, kad mūsų kunigija buvo tamsi. Nes ir kunigija yra lietuviškas produktas“1.

Ginčytis su akivaizdžiu Greimo konstatuotu civilinės metrikacijos nebuvimo faktu Lietuvos respublikoje (žinoma, išskyrus Klaipėdos kraštą) neverta, tačiau derėtų plačiau išskleisti diskusijas, kurios šiuo klausimu vyko visą nepriklausomos valstybės laikotarpį ir pabandyti pasverti minėtas įžvalgas dėl be užuolankų įvardytos gėdos šaltinio. Svarstymų gausa ir įvairumas rodo, kad šis visuomenės, valstybės ir Bažnyčios gyvenimo aspektas nebuvo statiškas ir kurios nors suinteresuotos pusės aklinai užkonservuotas reiškinys. Dėl civilinės metrikacijos įvedimo aplinkybių vyko ne tik teisinis ir teologinis disputas, bet ir konkrečių dokumentų (įstatymų) parengiamasis darbas, kurį, dažnu atveju, galutinėje stadijoje sustabdydavo tik politinės valios stoka, politiniai išskaičiavimai ar interesų grupių įsikišimai.

Ar civilinės metrikacijos (ne)įvedimo problema buvo priklausoma tik nuo Katalikų Bažnyčios ir kunigų pozicijos? Ar pačios metrikacijos problema buvo aktuali tuometinėje visuomenėje? Dažnai panašūs sudėtingi klausimai susiveda į paprastus atsakymus: nuo Greimo minėto teiginio apie Bažnyčios atsakomybę iki sovietinių autorių, kurie civilinės metrikacijos nebuvimo faktą traktavo kaip archajišką ir tik dvasininkams palankią sistemą2. Tačiau veikėjų, interesų ir kintamųjų čia būta daugiau.

Sąžinės laisvė, konstitucija ir meilė

Akivaizdu, kad esminis tarpukario disputas vyko išimtinai dėl požiūrio į santuoką – kiti galimi metrikacijos klausimai didesnių aistrų nekėlė. Žvelgiant iš dabar – santuokos teisinis reglamentavimas anuomet buvo daugiasluoksnis ir painus. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šalyje metrikacijos srityje galiojo Rusijos imperijos įstatymai – įvairūs civiliniai teisės aktai bei dar nuo 1838 m. veikusios Santuokos įstatymo nuostatos. Todėl santuokos aktas buvo pripažįstamas pagal atskirų Bažnyčių kanonus, nustatytus papročius ir taisykles. Pavyzdžiui, buvo draudžiama krikščionims tuoktis su nekrikščionimis, protestantams su pagonimis, o katalikų santuoka, kaip žinia, laikyta sąjunga, nutrūkstančia tik po vieno arba abiejų sutuoktinių mirties. Su krikščioniškomis santuokomis iškilusias prob­lemas turėjo spręsti atitinkamos konfesijos dvasiniai teismai3. Nepaisant to, kad daugelis santuokos aspektų buvo apibrėžti pagal bažnytinius kanonus, valstybė taip pat taikė keletą cenzų, kurie galiojo visų (nepriklausomai nuo Bažnyčios) sudaromų santuokų atveju. Lietuvoje valstybiniu mastu buvo apibrėžtas santuokos amžius, santuokinis veiksnumas, sutikimo ir/ar leidimo sudaryti santuoką principai.

Jono Šliūpo laiškas Vincentui Vaitiekūnui dėl straipsnio apie civilinę metrikaciją. Palanga. 1938 m. gruodžio 1 d. Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvas

Pirmosios platesnės diskusijos politinėje šalies arenoje dėl civilinės metrikacijos įvedimo prasidėjo jau Steigiamojo seimo salėje, 1922 m. svarstant nuolatinės konstitucijos projektą. Diskusijose išryškėjo dvi esminės pozicijos – socialdemokratiška ir krikdemiška. Pirmoji skelbė, kad „gimimo, jungtuvių ir mirties aktų registravimas ir paliūdimas yra išimtinai vietų savivaldybių organų dalykas“, o antroji (suformuluota Mykolo Krupavičiaus), kad „gimimo, mirimo ir jungtuvių aktai daromi tikinčiųjų pas dvasininkus“4. Pastarasis principas galiausiai ir buvo patvirtintas. Vėliau seime kilo idėja konstitucijoje atskiru punktu taip pat įtvirtinti galimybę visiems piliečiams, kurie nenori metrikacijos aktų sudaryti pas dvasininkus, suteikti teisinę galimybę tai padaryti civilinėje įstaigoje. Šioms pataisoms nebuvo lemta nugulti į įstatymus, nes seime pasigirdo argumentų, jog tokių laisvių užtikrinimas yra savaime suprantamas dalykas ir kad tokių atvejų specialiai įrašyti į pagrindinį įstatymą nėra reikalinga, nes konstitucija ir taip garantuosianti sąžinės laisvę.

Iš esmės, tiek 1922 m., tiek 1928 m. pagrindiniame šalies įstatyme buvo skelbiama, kad „gimimo, jungtuvių ar mirimo aktai, daromi tikinčiųjų pas jų dvasininkus, jei jie atatinka įstatyme nurodytai formai, turi Lietuvoje juridinės galios, ir piliečiai nėra verčiami tų aktų kartoti kitoje įstaigoje“, bet tuo pačiu konstitucija valstybės piliečiams garantavo ir tikėjimo bei sąžinės laisves, – tai kėlė pagrįstų teisinių klausimų dėl civilinės metrikacijos įvedimo ir jaunavedžių teisės nesituokti Bažnyčioje.

Apskritai, nepaisant vykusių aštresnių ar pasyvesnių diskusijų dėl metrikacijos, tarpukario Lietuvoje buvo stabiliai registruojama po 18–19 000 santuokų per metus. Vienintelis pokytis, įvykęs anuomet, kurį galėtume užčiuopti dabar – jog vis dažniau besituokiantieji vestuvių priežastimi laikė (ir) meilę, o ne tik ekonominį sandorį. O tai rodė didėjantį socialinį visuomenės mobilumą bei gausėjančius užsienio (Vakarų) kultūros impulsus, dėl kurių didėjo ir nekonvencinių santuokos sudarymo ar nutraukimo atvejų. Tokie atvejai gimdė precedentus, kurie pirmiausia ir nuguldavo teisiniuose ar kultūriniuose ginčuose. Atsakyti, kiek būta tokių nekonvencinių atvejų, galima tik apytiksliai. Pagal 1936 m. duomenis Lietuvoje tik 2,9% moterų ištekėjo už kito tikėjimo vyrų, 0,7% besituokusių asmenų buvo išsiskyrę5. 1929 m. laisvamanių patriarchas Jonas Šliūpas įvardino, kad civilinės metrikacijos įstatymo Lietuvoje laukia apie 50 000 piliečių6. Kokiais duomenimis rėmėsi autorius, nėra žinoma, tačiau panašius skaičius yra paminėjęs ir Kazys Pakštas. Anot jo, laisvamanių, bedievių ir savos metrikacijos nevedančių tikybų atstovų galėjo būti iki kelių dešimčių tūkstančių.

Nepaisant aštrėjančių diskusijų dėl civilinės metrikacijos, pačiai meilei didesnį pavojų kėlė socioekonominė padėtis provincijoje. Ypač ketvirto dešimtmečio pabaigoje agrarininkų lūpomis imta kelti provincijos darbininkų ir darbininkių socialinė problema. Pabrėžta, kad jauni darbininkai neturi galimybės pagerinti savo materialinės padėties, neišgali įsigyti ar išsinuomoti sau atskiro būsto, dėl to nesiryžta kurti šeimų, o ir sukūrę negali išlaikyti. Todėl daugelis įsisuka į uždarą nepritekliaus, apatijos ir moralinio nuopuolio ratą. Sprendžiant provincijos darbininkų (jų šeimų) būklę, vis labiau kelta pigaus būsto programos reikiamybė.

Kas ves vestuvių metrikaciją?

Bene dažniausiai civilinės metrikacijos nebuvimo prob­lemą tarpukariu kėlė 1923 m. susikūrusi Laisvamanių etinė draugija. Žvelgiant į draugijos leistą laikraštį Laisvoji mintis (1931–1941) matyti, kad šis klausimas leidinyje buvo bene labiausiai krintantis į akis, tačiau taip pat justi, kad laisvamaniams didžioji problema buvo ne konkreti spręstina civilinės metrikacijos problema, o Bažnyčios autoritetas kaip reiškinys savaime. Tik susikūrusi draugija dar 1923 m. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją (VRM) prašydama išspręsti asmenų, kurie savęs nepriskirdami jokiai konfesijai nenorėjo ar negalėjo naudotis bažnyčių patarnavimais, pageidavimus registruoti gimimus, santuokas ar mirtis. VRM ministras Kazimieras Oleka leido minėtos draugijos pirmininkui laikinai vesti gimimų metrikų užrašus, susijusius su organizacijos nariais ar jų artimaisiais. Kiek tokių užrašų galėjo būti atlikta – nėra žinoma. Vėliau iškylančios problemos dėl civilinės metrikacijos poreikio bandytos išspręsti VRM ministro Karolio Žalkausko 1924 m. balandžio 8 d. aplinkraščiu, kuriuo atskirais atvejais pavesta minėtas paslaugas suteikti valsčių ar miestų valdybose. Minėtame dokumente ministras skelbė, kad „ligi įstatymų leidžiamuoju keliu bus išrištas bendras metrikų knygų vedimo klausimas, asmenims, kurie nepadaro gimimo, jungtuvių ar mirimo aktų pas dvasininkus, kalbamų aktų vedimo laikinai nustatoma ši tvarka“7. Įgyvendinant įsakymą, į savivaldybes netgi buvo išsiuntinėtos specialios civilinės metrikacijos knygos ir instrukcijos, kaip jas pildyti8. Praėjus keletui mėnesių po šio įsako paskelbimo, ministerija ėmė gauti nusiskundimų iš Katalikų Bažnyčios hierarchų, kad minėtas aplinkraštis kelia nesusipratimus Lietuvos katalikų daugumos tarpe, prieštarauja Bažnyčios kanonų teisei, nes pagal ją krikščionys negali savo nuožiūra daryti ar nedaryti mirimo ar jungtuvių aktų ne pas dvasininkus9. 1925 m. sausio 14 d. šis VRM aplinkraštis buvo atšauktas, aiškinant tuo, kad tokius valstybei ir visuomenei svarbius reikalus reikėtų spręsti ne paskirais administraciniais aktais, o konkrečiais įstatymais.

Kvietimas į Matildos Kregždaitės ir Jono Bružo vestuves. 1924 m. Biržų krašto muziejaus „Siela“ archyvas

Parengti tokį įstatymą buvo pavesta Tikybų departamentui. Klausimas ypač įgavo pagreitį po 1926 m. rinkimų. Pristatydamas seime naują ministrų kabinetą, jo vadovas Mykolas Sleževičius deklaravo, kad atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas dėl sąžinės laisvės, planuojamas įvesti „fakultatyvinis civilinių aktų registravimas“10. Yra žinoma, kad toks teisės aktas („Metrikų įstatymas“), reglamentuojantis gimimų, jungtuvių ir mirties metrikaciją bei apibrėžiantis jungtuvių kliūtis, jų paskelbimą ar pačias jungtuves bei perskyrimus, išties kairiosios koalicijos buvo 1926 m. atneštas į parlamentą. Tačiau svarstymams jis taip ir nebuvo pateiktas, seimo nariai daugiau dėmesio skyrė dvasininkų algų klausimams, ne pačiai metrikacijai, o netrukus nebeliko ir paties seimo.

Apskritai, žvelgiant į tuometines seimo diskusijas dėl civilinės metrikacijos, gana aiškiai matyti, kad vyko aštrūs ideologiniai ir politiniai ginčai, kurių metu buvo svarbu užsibrėžti aiškias pasaulėžiūrines ribas, o ne rasti kompromisą ar vertinti realias santuokos reglamentavimo problemas ir jų galimus sprendinius. Kitaip tariant, viskas priklausė ne nuo aktualijų, o nuo ideologinio angažuotumo, kuris valstybės kūrimosi stadijoje buvo nemenkai atitrūkęs nuo šalies socialinių realijų.

Poperversminiu laikotarpiu metrikacijos klausimas į darbotvarkę nebuvo įtrauktas, matyt, tam įtakos turėjo ir laikina perversmininkų koalicija su krikščioniškomis politinėmis jėgomis bei užsienio politikos realijos. 1927 m. rudenį Lietuvos Respublika pasirašė konkordatą su Vatikanu, kuriame, be visa ko, buvo pabrėžta, kad „Lietuvos Dvasiškija įgaliota vesti gimimo ir krikšto, jungtuvių ir mirimo užrašus, turinčius, einant šio krašto Konstitucija, privalomos galios valstybės teisme ir viešajame gyvenime“11. Nors sutartyje buvo aiškiai nusakyta, kad metrikacijos reikalai turėjo būti tvarkomi vadovaujantis valstybės konstitucija, tačiau ši, kaip minėta, šiuos klausimus apibrėžė gana dviprasmiškai. Konstitucinių nuostatų prieštaringumas ėmė ryškėti ketvirto dešimtmečio pabaigoje atsinaujinus teisinėms diskusijoms dėl civilinės metrikacijos įvedimo. Konstitucinės prieštaros ir klausimas, ką daryti netikintiems asmenims, 1930 m. galiausiai atsidūrė Vyriausiajame tribunole. Teismas nustatė, kad tokių piliečių, kurie nepriklausytų jokiai tikybai, „veikiantieji Lietuvos įstatymai nežino“, ir kad tokiems piliečiams specia­li vedybų tvarka šalyje nustatyta nebuvo. Aptardamas konstitucijos nuostatą dėl piliečių tikėjimo ir sąžinės laisvių Vyriausiasis tribunolas konstatavo, kad ši konstitucinė nuostata garantuoja Lietuvos piliečiams laisvai pasirinkti religiją12, kitaip tariant, buvo garantuota laisva konfesinė vedybų forma. Nepaisant šio išaiškinimo, Lietuvos valstybė, anot žymaus teisininko Jokūbo Robinzono, faktiškai toleravo ir civilines vedybas, nes pripažino Klaipėdos krašte ar užsienyje sudarytas santuokas. Todėl, anot Robinzono, valstybė ir tokioms poroms turėjo sudaryti galimybes registruoti vaikus ar pradėti skyrybų procesą13.

Vestuvės Pasmodų kaime. XX a. ketvirtas dešimtmetis. Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus archyvas.

Apskritai trečio ir ketvirto dešimtmečio sandūra buvo bene palankiausias metas ginčams dėl vedybinės metrikacijos spręsti. Išsikristalizavo teisinė problema, atsirado daugiau viešų refleksijų, kiek apsigludino ideologiniai suinteresuotų pusių kampai, o režimo ir katalikiškosios stovyklos tarpusavio santykiai dar nebuvo pasiekę atviros konfrontacijos.

Sveiki sutuoktiniai – sveika tauta

Civilinę santuoką šiandien suvokiame kaip savaime suprantamą sekuliarios ir pažangios visuomenės atributą, tačiau ketvirto dešimtmečio civilinės metrikacijos realijos nebūtinai turėjo atitikti šiandieninį mūsų įsivaizdavimą.

Dar 1928 m. ministras pirmininkas Juozas Tūbelis pavedė naujai įsteigtai Valstybės tarybai parengti Civilinės metrikacijos įstatymo projektą. Šiam klausimui buvo suburta speciali komisija, kurią sudarė iškilūs to meto teisininkai, o pirmininkavo pats Mykolas Römeris. Iki 1933 m. sušaukusi daugiau kaip 200 posėdžių, Valstybės taryba baigė rengti šio įstatymo rengimą ir pateikė du atskirus projektus – Civilinės asmenų būk­lės aktų (metrikacijos) ir Santuokos (civilinių jungtuvių) įstatymus. Santuokos įstatymo bendruosiuose nuostatuose buvo nusakyta, kad santuoka yra „vyro ir moters sąjunga, sudaryta sutuoktuvėmis visam jų amžiui“. Taip pat buvo nurodyta, kad susituokti buvo įmanoma pas apylinkės teisėją arba pas valstybės pripažintų religijų dvasininką. Įstatyme išskirti katalikų ir stačiatikių klebonai, evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų parapijų dvasininkai bei Vidaus reikalų ministerijos paskirti žydų metrikacijos punktų rabinai. Tačiau ir šį kartą įstatymas buvo kuriam laikui padėtas į stalčių.

1933 m. rengiamame įstatyme, be visa ko, buvo apibrėžti santuokos reikalavimai ir kliūtys, sužadėtuvės, užsakai, santuokos sudarymas ir skyrybos. Taip pat atnaujintoje įstatymo redakcijoje atsirado trys „absoliutinės“ kliūtys, dėl kurių turėjo būti draudžiama susituokti – tai lietė sergančius nepagydomomis psichinėmis ligomis, silpnaprotyste ar chroniškomis užkrečiamomis ligomis. Šios nuostatos į įstatymo projektą pateko po to, kai į komisijos posėdžius buvo pakviesta tuometė Lietuvos psichiatrijos žvaigždė – Juozas Blažys, kuris ir detalizavo minėtas kliūtis14. Blažio dalyvavimas rengiant santuokos įstatymą nebuvo atsitiktinis. Tuo metu psichiatras aktyviai domėjosi eugenikos reikalais ir dar 1931 m. buvo išleidęs knygelę Sveikatos patikrinimas prieš jungtuves, kurioje plėtojo idėjas apie sveikesnės tautos ugdymą ir „dauginimosi (veisimosi) sutvarkymą, kuris užtikrintų sveiką prieaugį“, ir teigė, kad „Lietuvai reikia susirūpinti geromis prigimtinėmis žmonių prieauglio savybėmis“15.

Todėl tikriausiai neatsitiktinai Europoje plintančios eugenikos idėjos santuokos kontekste atsidūrė ir Lietuvos Bažnyčios hierarchų akiratyje. 1931 m. Židinyje pasirodė vyskupo Mečislovo Reinio tekstas, kuriame dar kartą akcentuota, kad santuoka yra Dievo, o ne žmonių įsteigtas monogamiškas ir nesuardomas ryšys, įtvirtintas Šv. Rašte ir Bažnyčios tradicijoje. Kartu vyskupas stengėsi ne tik paneigti dažniausiai kylančius gandus apie santuoką, bet tikriausiai neatsitiktinai užsiminė ir apie kitas santuokos fone šmėžuojančias aktualijas – abortų klausimą, sparčiai plintančias eugenikos ir sterilizacijos idėjas16. Teigti, kad Lietuvoje formavosi išskirtinai eugeniškas požiūris į santuoką, negalime, tačiau šie pavyzdžiai leidžia pamatyti ir kiek kitokias negu įsivaizduojame civilinės santuokos galimybes ir ribas.

Santuoka kaip politinis įrankis

Vis dėlto situacija esmingai ėmė keistis priėmus 1938 m. konstituciją, kurioje buvo įtvirtinta, kad piliečiai yra laisvi priklausyti ar nepriklausyti prie valstybės pripažintų religijų, o metrikacijos aktai yra sudaromi valstybės nustatytomis sąlygomis. Konstituciškai įtvirtinus tokias nuostatas, natūralu, kad turėjo rastis ir konkretūs civilinės metrikacijos įstatymai. Dar iki priimant konstituciją, tą aiškiai pastebėjo ir Šventojo Sosto Lietuvoje atstovas Antonio Arata. Diplomatas taip pat konstatavo, kad kadangi Lietuvoje nebuvo įteisinta civilinė metrikacija, netgi tiems, kurie nepriklausė jokiai religinei konfesijai, susiklostė tokia situacija, kada beveik neįmanoma apskritai pasipriešinti jos įvedimui. Arata atkreipė dėmesį, kad įmanoma kovoti tik dėl to, jog nebūtų įtvirtintos skyrybos. Apskritai Lietuvos vyskupų požiūrį į šią problemą jis apibūdino kaip pasyvų ir susiskaldžiusį17. Kitaip tariant, Arata kritikavo nelanksčius hierarchus, kurie laiku neišsprendė metrikacijos klausimų, todėl atsidūrė itin nepalankioje situacijoje, kai teko tarpusavyje derinti ir civilinės metrikacijos, ir opozicijoje esančių tikinčiųjų teisių gynimo reikalus. Todėl ketvirtame dešimtmetyje santuokos klausimas vis labiau ėmė virsti ne ideologinių ginčų objektu ar natūralia Bažnyčios ir valstybės gyvenimų sankirta, o stipriu režimo koziriu santykiuose su gausinga krikščioniška opozicija. Civilinės metrikacijos klausimas vis mažiau priklausė nuo hierarchų pozicijos, o vis daugiau nuo autoritarinio režimo įnorių ir naudojamos taktikos prieš ne valdžios šalininkus. Tokią politiką galėtume glaustai nusakyti maždaug tokiais devizais – „Jei jūs taip, tai mes iš stalčiaus ištrauksime civilinės metrikacijos klausimą, arba Kas už tai, kad mes šio klausimo nekeltume?“

Vestuvės Vaičiuliškių kaime. XX a. ketvirtas dešimtmetis. Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus archyvas.

Nepaisant įtampų, galimas civilinės metrikacijos įstatymas kai kurių krikdemų šulų vertintas gana pozityviai. Pakštas, atsižvelgdamas į informaciją, kurią apie naujai rengiamą Santuokos įstatymą buvo gavęs iš paties Römerio, tikino, kad įstatymas gal ir turės ydų, bet bent jau nevers katalikų privalomai naudotis civiline metrikacija, o ir nuo religijos atitolusiems asmenims norint vesti, nereikės veidmainiauti dėl akių pereidinėjant į kitas tikybas (tuo metu buvo paplitusi praktika naudotis atskirų Bažnyčių kanoniniais santuokos reg­lamentavimo skirtumais). Apskritai rengiamą projektą geografas vertino teigiamai, nes ir pačią Bažnyčią tikėtasi apvalyti nuo „išgverusio elemento“ ir sudaryti joje „sveikesnę atmosferą“18. Tačiau vertinant besiklostančią politinę situaciją buvo aišku, kad kompromisas tarp Bažnyčios ir režimo bus sunkiai pasiekiamas. Kunigo Antano Pauliuko 1931–1932 m. dienoraščio puslapiai atskleidžia, kad dvasininko kasdieniuose svarstymuose civilinės metrikacijos klausimas užėmė svarbią vietą, bet jis visuomet buvo vertinamas ne kaip paskiras valdžios veiksmas (su kuriuo gali sutikti, nesutikti ar diskutuoti), o kaip visos antiopozicinės politikos dalis – „ginčai tarp dvasiškosios ir pasaulinės valdžios dėl uždarymo ateitininkų organizacijos, kėsinimosi varžyti Teologijos ir filosofijos fakultetą ir sumanymai įvesti civilinę metrikaciją valsčiuose tebesitęsia visu smarkumu“19.

Ypač įtampa ėmė augti 1939 m. pabaigoje, kai Lietuvos aido vedamajame straipsnyje „Nenormali būklė“ pasirodė gana atviri kaltinimai politikavimu šalies Katalikų Bažnyčios hierarchams20. Be to, panašiu metu Vaire publikuotas straipsnis „Politikuojanti bažnyčia valstybėje“ situaciją dar labiau paaštrino. 1940 m. sausio 4 d. Tautininkų sąjungos suvažiavime jos naujasis pirmininkas Domas Cesevičius pareiškė, kad Bažnyčia nėra ir negali būti jokia kiekybinė galybė šalia valstybės, kad itin svarbu, jog jos veikimas neprieštarautų valstybės siekiams21. Šias mintis Cesevičius pailiust­ravo konkrečiu pavyzdžiu teigdamas, kad jau kelerius metus Bažnyčia užsiima piliečių kiršinimu, nuteikiant juos prieš galimą civilinę metrikaciją.

Nepaisant tvyrančios įtampos, paties Santuokos įstatymo svarstymai vėl atsinaujino. Be to, yra žinoma, kad su įstatymo nuostatomis buvo supažindinti ir Katalikų Bažnyčios atstovai (nors dar 1931 m. jie atsisakė bend­radarbiauti rengiant tokį projektą), kurie, anot istorikės Danutės Stakeliūnaitės, projektą vertino kaip realų ir turintį teisę įsigalioti dokumentą22. 1939 m. pavasarį Seimo posėdyje Teisingumo ministras Antanas Tamošaitis gavo oficialų paklausimą dėl civilinės metrikacijos įstatymo. Minėtame paklausime buvo rašoma, kad įvairios organizacijos ir pavieniai asmenys kreipiasi į seimą prašydami, kad neatidėliojant būtų išleistas civilinės metrikacijos įstatymas, kurį savo deklaracijose buvo pažadėjusi ir pati vyriausybė23. Teisingumo ministras, atsakydamas į raštą, asmeniškai pažadėjo, kad rudens sesijoje santuokos įstatymas bus teikiamas svarstymams. Jo pažadas buvo palydėtas seimo narių plojimais. Tačiau pažadas nebuvo įgyvendintas nė paskutiniame 1939 m. seimo posėdyje. Besiaiškindamas Tamošaitis pareiškė, kad įstatymo pateikimas vėluoja dėl prasidėjusio karo ir Vilniaus grąžinimo reikalų sukeltų rūpesčių gausos. Ministras taip pat pareiškė, kad santuokos įstatymas jau yra baigtas parengti ir kad telieka pabaigti redaguoti metrikacijos įstatymą – tad netrukus seimui būsią pateikti abu šie teisės aktai24.

Nepaisant to, civilinė santuoka nepriklausomoje valstybėje taip ir nebuvo įtvirtinta, tačiau tuo ji savo gyvenimo visiškai nepabaigė. 1940 m. birželio 15 d. Laisvoji mintis tapo bene pirmuoju lietuvišku laikraščiu, suspėjusiu ir pasmerkti „nekenčiamą fašistų viešpatavimą“, ir išreikšti mintį, kad civilinės metrikacijos klausimas bus nedelsiant išspręstas25. 1940 m. rugpjūčio 12 d. buvo priimtas Sovietinės Lietuvos santuokos įstatymas – akivaizdus nepriimto smetoniškojo įstatymo perdirbinys.

Straipsnis parengtas kaip Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo projekto „Seksualinių normų ir elgsenos kaita modernėjančioje Lietuvos visuomenėje“ dalis.


1 „Nepriklausomoji Lietuva šiandieniniu įvertinimu III“, in: Metmenys, 1962, Nr. 5, p. 81.

2 Juozas Sideravičius, „Teisinis santuokos reguliavimas buržuazinėje Lietuvoje (3. Santuokos sudarymo santykinės materialinės sąlygos)“, in: Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1980, t. 1 (80), p. 53.

3 Kazimieras Valančius, „Bažnytinės (kanoninės) santuokos institucio­nalizacija ir konstitucionalizacija: raida ir problemos“, in: Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis, 2001, t. 19, p. 269.

4 I Sesijos 231 posėdis, in: Steigiamojo Seimo darbai, 1922-07, Kaunas, 1920–1922, p. 8.

5Lietuvos statistikos metraštis, Kaunas, 1937, p. 21–23.

6 Jonas Šliūpas, „Civilinės metrikacijos reikalu“, in: Lietuvos aidas, 1929-03-21, Nr. 66, p. 2.

7 „Vidaus reikalų ministerijos aplinkraštis“, in: Vyriausybės žinios, 1924-05-03, Nr. 157, p. 20.

8 „Kaip vesti metrikų knygos tų asmenų, kurie nepripažįsta dvasininkų“, 1924, in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 923, ap. 1, b. 428, l. 318.

9 „Kauno vyskupijos generalvikaro laiškas Vidaus reikalų ministrui“, 1924-10-29, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 428, l. 314–315.

10 I-oji sesija, 10-asis posėdis, in: Seimo stenogramos, 1926-06-22, Kaunas, 1922–1927, 1936–1939, p. 19.

11 „Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos KONKORDATAS“, in: Stasys Antanas Bačkis, Lietuvos ir Šventojo sosto konkordatas, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2007, p. 263.

12 Vyriausiojo tribunolo 1924–1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle, Kaunas, 1933, p. 192–194.

13 Jokūbas Robinzonas, „Didžiosios Lietuvos piliečių užsieny sudarytų civilinių vedybų galia“, in: Teisė, 1931, liepa-gruodis, Nr. 20, p. 76.

14 „Civilinės padėties aktų įstatymų projekto svarstymai, protokolas Nr. 200“, 1933-04-05, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1281, p. 456.

15 Juozas Blažys, Sveikatos patikrinimas prieš jungtuves, Kaunas: „Raidės“ spaustuvė, „Darbo sveikatos“ leidinys, 1931, p. 46, 76.

16 Mečislovas Reinys, „Enciklika apie krikščioniškąją santuoką“, in: Židinys, 1931, Nr. 2, p. 139.

17 „A. Aratos raportas kard. E. Pacelli apie situaciją Lietuvoje ir būtinybę, kad episkopatas imtųsi aktyvesnių veiksmų“, 1938-03-08, in: Lietuva ir Šventasis Sostas (1922–1938): Slaptojo Vatikano archyvo dokumentai, sudarė, įvadą parašė ir vertė Arūnas Streikus, vertė Danutė Butkienė, Gitana Vanagaitė, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2010, p. 596–597.

18 Kazys Pakštas, „Civilinės metrikacijos reikalu“, in: Židinys, 1932, Nr. 11, p. 358–359.

19 Antanas Pauliukas, Dienynas, 1918–1941 m., kn. 2: 1926 m. liepos 1-oji – 1934 m. balandžio 30-oji, parengė Gediminas Rudis, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018, p. 414.

20 „Nenormali būklė“, in: Lietuvos aidas, 1939-12-28, Nr. 799.

21 „D. Cesevičiaus kalba paskutiniame tautininkų suvažiavime 1940 m. sausio 4 d.“, in: Domas Cesevičius, parengė V. Lukoševičius ir M. Treinys, Vilnius: Margi raštai, 1998, p. 320.

22 Danutė Stakeliūnaitė, „Galimybės mažinti valstiečių liaudininkų ir Katalikų Bažnyčios priešpriešą Lietuvoje 1918–1926 m.“, in: Soter, 2014, Nr. 50 (78), p. 56.

23 V-oji nepaprastoji sesija, 138 posėdis, in: Seimo stenogramos (ket­virtasis Seimas), 1939-06-30, Kaunas, 1922–1927, 1936–1939, p. 48.

24 VII-oji nepaprastoji sesija, 169 posėdis, in: Seimo stenogramos (ket­virtasis Seimas), 1939-12-30, Kaunas, 1922–1927, 1936–1939, p. 199.

25 Laisvoji mintis, 1940-06-15, Nr. 11, p. 1.

Naujasis židinys