Fra Angelico. „Jėzaus gimimas“ (fragmentas), 1440–1441.

Wikimedia Commons nuotrauka

Išgirsk, žmonija, savo Gelbėtojo gimimo istoriją, kad suvoktum Jo Atėjimo tikslą; dykai priimtum Jo ant Kryžiaus mums nupelnytą nemirtingumą, ant menčių paguldžiusį mūsų amžiną priešą – mirties chimerą. Geroji Žinia skirta visiems, nes nėra ir nebus nė vieno žemės gyventojo, kurio Mesijas savo krauju nebūtų atpirkęs ir nepakvietęs sugrįžti namo pas savo ir mūsų Tėvą.

Visi, kas iš nebūties ateina į šį pasaulį, gyvybės pradus – sielą bei kūną – gauna iš Dievo, kai gimdytojai mylėdami vienas kitam save dovanoja ir atsiduoda... Tačiau Mergelėje Marijoje Jėzaus embrionas užsimezgė neregimu Šventosios Dvasios nužengimu. Dievui Sūnui pradėti savo gimimo epopėją žemėje visiškai nereikėjo savo kūrinių – vyro ir moters – meile grindžiamo tarpininkavimo. Jis Pats yra esminė visatos bei pasaulio gamtos dėsnių veikimo Ašis – Viešpats, kuris, įgyvendindamas neturintį precedento sprendimą, ateina iš dangaus, „pasislepia“ savo paties rankų kūrybos šedevre, Nekaltai Pradėtosios įsčiose, ir ruošiasi Įsikūnijimo atomazgai, tai yra Gimimo apsireiškimui tvarte bei žmonijos galutiniam Nuskaistinimui. Beje, toks mūsų prigimtiniam mąstymui nesuvokiamas Dievo Sūnaus dėl savo kūrinio amžinosios gerovės „sumažėjimas“ – tapimas bejėgiu kūdikiu – yra neįsivaizduojamas be Jo kenozės, kai Jis iš anksto žinojo, jog įsikūnydamas neišvengiamai turės mirti, kad mes, priklausydami Jam, neberagautume mirties (žr. Mt 16, 28) per amžius.

Amžinai Esančiojo Dievo Sūnaus gimimas primena visiškai kitokį mūsų atsiradimą pasaulyje. Jis pas mus ateina iš dangaus, o mes šaukiami į buvimą iš nieko... Nors iki savo gyvybės užsimezgimo užuomazgos realiai neegzistavome, bet kiekvienas asmuo, kuris gimė ar dar ateis į šį pasaulį, tam tikru būdu amžinai buvo Trivienio Dievo Širdyje bei mintyse. Taigi ne tik dabar esame Jo mylimi; Jis mus mylėjo prieš mums atsirandant motinų įsčiose ir mylės mus po mūsų mirties amžinybėje, „nes savęs Jis negali išsiginti“ (2 Tim 2, 13).

Kai dangus ima veikti žmonėms neįprastu bei nesuvokiamu būdu, kyla tam tikrų nesusipratimų. Prisiminkime teisųjį Juozapą, kuris išliko budrus ir ištikimas Šventosios Dvasios vedimui, kai neišreiškė nė mažiausios abejonės dėl savo sužadėtinės nėštumo. Šv. Juozapas galėjo ne vieną naktį dažnai prabusti ir samprotauti: „Mano mylima sužadėtinė Marija laukiasi kūdikio, mudviem artimai nebendravus. Viešpatie Dieve, kas šio kūdikio tikrasis tėvas? Ir ką man dabar daryti?“ Kai ir mums iškyla neaiškumų, kaip tinkamai turėtume konkrečioje situacijoje pasielgti, klauskime visur Esančiojo bei viską Žinančiojo, ir iš aukštybių sulauksime pagalbos, nes Dievui patinka mūsų žmogiškas bejėgiškumas, eliminuojantis puikybe paženklintą savikliovą bei pritraukiantis dievišką perkeičiančios malonės veikimą. Šv. Juozapas per ypatingą sapną gavo Viešpaties angelo pamokymą ir to pakako, kad jis nesvyruodamas paklustų Aukščiausiojo valiai: parsivestų namo Mariją ir tvirtai tikėtų, kad Dievui nėra negalimų dalykų, – Jos kūne nauja gyvybė tikrai užgimė „ne iš vyro norų, bet iš Dievo“ (Jn 1, 13).

Kun. Vytenis Vaškelis.

Evgenios Levin nuotrauka

Žinome, kad piktasis labiausiai neapkentė Gimusiojo, nes jautė, kad Jis niekada nebeleis užvaldyti tų, kurie visiškai pasitiki Emanueliu ir Jam kasdien pašvenčia savo gyvenimus. Todėl velnias per karalių Erodą, vėliau išžudžiusį nekaltus vaikelius, troško ir kūdikio Jėzaus mirties. „Slibinas tykodamas sustojo prieš moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį“ (Apr 12, 4).

Kol gyvename žemėje, kartais piktojo būsime gundomi manyti, jog esame savaip laisvesni net už patį Dievą, nes galime rinktis ne tik tiesą, palaimingos laisvės keliu vedančią mus per Kristų į Gyvenimą, bet galime žengti ir sau pataikavimo keliais... Beje, minėtas pasirinkimų formulavimas – su Tiesa drauge eiti Ten, kur niekada nesinori grįžti atgal arba su melo tėvu žengti prie lemtingos ribos, už kurios „žioji neperžengiama bedugnė“ (Lk 16, 26), savaime turėtų iškart mumyse eliminuoti netikros laisvės – nelaisvės – rinkimosi perspektyvą... Deja, ne visada blogis esti panašus į plėšrų žmogėdrą, kurio bodisi daugelis. Dažniau jis vilki šiltus ėriuko kailinius, po kuriais slepia šėtoniškos žmonėms neapykantos nuodus.

Taigi piktasis pirmiausia puola tuos, kurių širdys yra pasidalijusios. Nors jie tiki, kad nuo Dievo malonės priklauso viskas, bet, stokodami dvasinio gyvenimo pastovesnių įgūdžių, numoja ranka į budrumą ir pernelyg dažnai bei plačiai atlapoja savo širdis apgaulingoms pasaulio tuštybėms...

Adventas skirtas tam, kad išgrynintume dvasines vertybes ir drauge su šv. Juozapu atsivestume Mariją ir Jėzų į savo širdies namus, sakydami: „Brangieji, ateikite pas mus ir nuolatos pasilikite su mumis. Jėzau, Marijai užtariant, meile viešpatauk visose mūsų mintyse ir veiksmuose!“