Bernardinai.lt nuotrauka

Pasak XFM radijo laidos „Kitas kadras“ vedėjo, kino kritiko Ramūno Aušroto, Getsemanė yra abejingumo ir išdavystės vieta. Vieta, kur vieni mokiniai užmiega, o kiti išduoda. Tai vieta, kur Dievas tyli, ir pagrįstai galima abejoti ne tik jo gerumu, bet ir jo prezencija. Šarūno Barto filmas „Sutemose“ kupinas žmogiškųjų ydų, klaidų, nuodėmių ir išdavysčių. Jo kuriama Getsemanė turi prasmę tik tuo atveju, jei žinai platesnį įvykių kontekstą, žinai, kas buvo prieš tai ir po to, ir į ką viskas galiausiai išsirutuliojo, kitaip tariant – turi suformuotą istorinę sąmonę, arba esi tikintis, turintis viltį net ir juodžiausiose sutemose bei laukiantis Prisikėlimo.

R. Aušrotas, aptardamas Š. Barto „Sutemose“ per dvasinę plotmę, dalijasi įspūdžiais po filmo: „Filme yra kadras, kai į ūkį ateina NKVD ir suima ūkio šeimininką, ir matome šeimininko žmoną, kaip ji stebi sceną, kuri vyksta lauke. Kamera nukrypsta į paveikslą, kuris kabo virš šeimininkės lovos. Dar prieš tai matome kadrą, kaip ji prie jo meldžiasi, bet tuomet pats paveikslas nefokusuojamas.

Tai Jėzaus, besimeldžiančio Getsemanėje, paveikslas. Ne tokį, bet tokios pat tematikos kas rytą matydavau vaikystėje, kai gyvendamas senelių namuose atsikeldavau ir ruošdavausi į mokyklą – tai buvo pirmas vaizdas, kurį matydavau sau prieš akis. Jis man labai gerai pažįstamas: pavaizduotas besimeldžiantis kruvinu prakaitu Jėzus ir fone – Jeruzalė, dėl kurios jis prakaituoja. Man šis kadras filmą apibūdina ir gerąja, ir blogąja prasme – visomis prasmėmis.“ 

Kas yra Getsemanė? Tai vieta be vilties. Kalbant ir apie Jėzų, ir apie Lietuvą – tai vieta, kurioje mokiniai lieka abejingi, t. y. užmiega, o „užmiega“, pasak R. Aušroto, reikėtų interpretuoti plačiąja prasme kaip žmogaus prigimties neatsiliepimą į Jėzaus pašaukimą, į jo pažeistos prigimties neatsiliepimą, į jo ydingumą. Š. Barto filmas labai daug kalba apie žmogaus prigimtį. 

Taip pat Getsemanė yra vieta, kurioje Jėzus išduodamas. Filme apstu išdavysčių. Tik R. Aušrotui Getsemanė neapibūdina visos pokario Lietuvos istorijos ir viso partizaninio judėjimo reiškinio, nes, jo žodžiais, tai būtų per daug pritempta ir ideologizuota minimos istorinės epochos apibūdinimo versija. 

„Getsemanę galima priimti ir suvokti tik su ateinančio Prisikėlimo perspektyva, – laidoje „Kitas kadras“ sakė R. Aušrotas. – Šis filmas man iškart iškėlė partizaninio judėjimo prasmės klausimą. Paprastas chronologinis momentas: jeigu nežinai istorijos iki tol – trėmimų, platesnio politinio konteksto, nematai ir galutinio išsivystymo. Aš tiesiogiai siečiau partizaninį judėjimą su tautos šaknimis, iš kurių atgimė ir dabartinė Lietuvos nepriklausomybė. Jeigu to nesuvoki, jeigu neturi suformuotos istorinės savimonės, tada šio filmo apibendrinimas bus – kad partizaninis judėjimas neturėjo jokios prasmės.“

R. Aušrotas akcentavo vilties perspektyvą: Getsemanės nėra be po to ateinančio Prisikėlimo. 

Kitas laidos rengėjas Dalius Joneikis Š. Barto filmą susiejo su šių dienų Lietuva: „Gal Šarūnas Bartas sąmoningai filmą pavadino „Sutemose“. Nes šių dienų Lietuvoje turėdami laisvę, visas galimybes klestėti kaip tauta, išpildyti Dievo lūkesčius, kurie mums sudėti, kažkodėl grimztame į dvasines sutemas. Rietenos, išdavystės, nepaaiškinami dalykai vyksta – kai, atrodo, viskas turėtų būti visai kitaip. Šis filmas, man atrodo, pasirodė pačiu laiku. Ir kalba apie daug išdavysčių, apie tamsą, apie neviltį, purvą, lyg ir beprasmišką partizanų pasipriešinimą.“

D. Joneikis sakė ėjęs žiūrėti šį filmą įsitempęs ir su baimėmis, kad režisieriui, ėmusis tikrai nelengvos temos, ir žinant ankstesnius jo filmus, naujausias bus labai juodas ar depresyvus: „Bet po filmo išėjau supratęs – Šarūnas Bartas yra tikrai menininkas ir turi Dievo dovaną sukurti meno kūrinį. Mano galva, šitas filmas yra stiprus meno kūrinys.“ 

D. Joneikio teigimu, filme daug nekalbama apie tikėjimą, bet kadras su paveikslu, kuriame Kristus meldžiasi Getsemanėje, yra labai iškalbingas ir sudeda prasminius taškus.

„Ką sako Jėzus Getsemanės kalne žiūrėdamas į Jeruzalę? – samprotavo D. Joneikis. – Sako: Jeruzale Jeruzale, jeigu tu žinotum, kaip aš tave myliu, kaip višta tave priglobčiau po savo sparnais, bet tu, Jeruzale, amžinai manęs neklausai. Tu esi amžinai užsispyrusi žydų tauta. Čia panašiai galime galvoti, kad Bartas mums irgi norėjo pasakyti: Lietuva Lietuva, kada tu atsibusi? Kada tu pradėsi gyventi savo gyvenimą? Kodėl mes amžinai pakliūvame į tokias sutemas, nors gyvename nuostabiame krašte, nuostabioje vietoje, esame nuostabūs žmonės? Kažkodėl nuolatos esame šiknoj. Ir va čia tas Jėzaus paveikslas yra vietoje.“ 

Ramūno Aušroto ir Daliaus Joneikio diskusijos apie kiną XFM radijuje – kas antrą penktadienį nuo 11 valandos. 

Parengė Jurgita Jačėnaitė