Algimantas Kunčius „Kalėdinė eglutė Gorkio gatvėje“ (1966 m.).

Tikiu, kad nieko nevyksta atsitiktinai. Ir būtent todėl Algimanto Kunčiaus fotografijų seriją „Kalėdinė eglutė Gorkio gatvėje“ atradau prieš pat Kalėdas. Prierašas skelbė, kad fotografuota septintajame dešimtmetyje. Taigi aš net gimusi nebuvau. Bet mane sujaudino jų paprastumas ir kartu paslaptingumas. Man, negyvenusiai tais laikais, fotografijos pasirodė kaip tai, kas pasiliko kažkur giliai pasąmonėje ir ko be galo ilgiesi.

Kokie tai buvo laikai, žinau iš istorijos pamokų ir močiutės (deja, močiutės jau nebėra su mumis) bei mamos pasakojimų. Pati gimiau jau laukiant nepriklausomos Lietuvos, bet dar pamenu mandarinus per Kalėdas (jie visiems mano kartos atstovams primena vaikystės Kalėdas), pamenu talonus, ilgas eiles prie maisto, ir ne tik. Tačiau A. Kunčiaus fotografijos perlipa bet kokį laikotarpį, nes kalba apie bendražmogiškus dalykus.

Mama, gimusi tremtyje, grįžo į Lietuvą dešimties. Maždaug tada A. Kunčius sukūrė šias fotografijas. Mama Kalėdas prisimena kaip išskirtinę šventę, nors eglutė buvo puošiama saldainių popieriukuose suvyniotais duonos gabaliukais, o dovanų vaikams nebuvo... Tik tėtis parnešdavo iš miško eglę.

Ir mano tėtis parnešdavo eglę. Tokią iki lubų...

A. Kunčiaus fotografuota iš parduotuvės vidaus. Kadro centre – ant palangės pastatyta kukli eglutė, papuošta keliais blizgučiais. A. Kunčius fiksuoja praeinančių žmonių mestus žvilgsnius. Veidų išraiškos kinta nuo suaugusiųjų abejingumo, savotiškos nevilties, nuovargio ženklų iki vaikiškų lūkesčių ir šventės laukimo. Kaip teigia Agnė Narušytė „Nuobodulio estetikoje“, šiose fotografijose kasdienybę pertraukia estetinis įvykis.

Aš pati Kalėdų šventę fotografuoju nespalvotai. Tai mano tylus protestas prieš sumaterialėjimą. Esame raginami pirkti, vartoti, džiaugtis. Ir dar kartą – džiaugtis vartojant. O kur prapuolė prakartėlė? Adventas? Ne vienas už tokius klausimus mane dabar apkaltintų senamadiškumu...

Prisimenu tuos, kurių nebėra. Nors ne, taip sakyti neteisinga. Manau, kad jie visi čia, prie mūsų stalo. Čia, su mumis. Ir man atrodo, kad toje nespalvotoje nuotraukoje koks šešėliukas – tai prabėgančios dvasios skvernas.

Iš vaikystės įstrigo pasaka apie mergaitę su degtukais. Man jos visada būdavo taip gaila. Prašydavau jos išlipti iš knygos, nes pas mus šilta, pas mus skani vakarienė. Dega žvakutės. O ji... Ji tik degtukus turėjo. Ji taip pat su goduliu žiūrėtų į mažą eglutę vitrinoje. Toji mergaitė, kaip mažasis princas, supranta daug, per daug...

Ir štai šiandienė miesto eglė. Nesvarbu, šių ar praėjusių, ar užpraėjusių metų. Savotiškos varžybos tarp miestų, kuri gražesnė, kuri įspūdingesnė... Dabar laikai, kai viskas labai greitai keičiasi. Tobulėja technologijos, keičiasi tradicijos. Štai dauguma tautiečių Kalėdas sutinka prie baseino šiltuosiuose kraštuose. Pokyčiai nėra blogai, bet mūsų sieloms reikia Kunčiaus eglutės. Pasitikrinti, kokiu žvilgsniu pro ją praeisi, o gal net neatsisuksi.