Gretos Skaraitienės / BFL nuotrauka

Kur jau kur, bet jau tik ne šaltame, purviname, pridvisusiame tvarte. Vieni namai, kiti, treti… Ir visų durys uždarytos. Jos uždarytos netgi Tam, kuris daugiau nei žmogus. Bet argi kam rūpi? Normalūs žmonės saugo savo sėdynę ir nenori užsitraukti jokių bėdų. Tegu sau keliauja iš kur atėję. Jei jau kas priims, tegu. Naivuoliai. Kai kurie žmonės tokie nepraktiški… 

Ką gi, beliko tvartas su jo gyvuliukais. Pastarieji visai nenusigando ir gana meiliai nelaimėlius priglaudė. Netgi džiūgavo, kad juos taip pagerbė žmonių giminė. Negana to, ne šiaip užklydo, o dar ir susiruošė ten gyvybę atvesti. Argi ne palaiminimas? 

Asiliukas vis kartojo, jog tai stebuklas, avelės šildė benamius savo kailiuku, pasidalino šienu, kad būtų minkščiau prigulti - visiems užteks. Pelės ir tos stengėsi nekrebždėti ir tyliai tupėjo savo kampučiuose. Keista, jog atėjūnams nereikėjo nieko įrodinėti, argumentuoti, šeimininkai džiaugėsi nauja draugija, ir tiek. Matyt, jie turėjo meilės daugiau nei proto. Su žmonėmis kartais būna priešingai. Bet pakeleiviams pavyko viską apjungti. Jų šviesa tvartelį pavertė namais, o benamystė virto priėmimu. Ima ir nutinka retsykiais toks gimimas, kai apsijungia spalvos, skirtingi poliai, tuštuma ir džiaugsmas. 

Pasaulis taip pat kartais atrodo ganėtinai nešvarus ir nešiltas. Aplinkybės, į kurias ateiname, būna pačios įvairiausios ir tenka su jomis gyventi. Sakome, kad yra kaip yra… Tačiau kartais nutinka neįtikėtini dalykai, kai prabyla mūsų širdies dalys, kurios moka mylėti, priimti ir atiduoti savo pietų stalą neklausiant priežasčių, o tiesiog būnant. Tampa įmanoma šviesa ir gyvybė. Įmanomas tampa palaiminimas ten, kur šalta, kad ta vieta taptų namais. Kad sykį namais ir mes kokiam pakeleiviui galėtume tapti.