Adalbertas Begasas. „Madona, žvelgianti žemyn“ (fragmentas), 1881.

Wikipedia.org nuotrauka

(Lk 2, 5–7)

Juozapas išsiskubino atsivesti pribuvėjos, ir Tu likai viena.

Pagaliau.

Atsirėmusi į Teisiojo Bičiulio Tau patogiai padėtą kelionės mantą. Viena oloje kartu su asilu bei jaučiu.

Buvai sklidina ramybės.

Nuo tos akimirkos, kuomet akinančioje šviesoje esantis Gabrielius Tau ištarė: „Nebijok“, Tave apgaubė ramybė tarsi šlovės debesis, kadaise pripildęs Mozės pastatytą padangtę.

Kuo labiau Jis augo Tavyje – tuo daugiau radosi ir ramybės, kuri perpildė visą Tavo esybę.

Žinojai, kad nebepriklausai pati sau ir nebereikia rūpintis dėl savęs.

Buvo vien tik Jis.

Neįstengei šio slėpinio aprėpti ir suprasti. Dėkinga širdimi ir džiūgaujančia dvasia priėmei tai kaip pačią vertingiausią dovaną.

Buvai mokama, kad Dievas savo bičiulius visada veda išbandymo taku, tačiau kartu supratai, kad ir didžiausiuose išbandymuose Jis visada šalia.

 

Pasaulis tvyrojo tamsoje, o Amžinoji Išmintis jau buvo nužengusi nuo Sosto į žmonių tarpą.

Jutai, kad dar akimirka – ir Jis, esantis Tavyje, pasirodys šiame pasaulyje – tarsi Jaunikis, žengiantis iš vestuvių menės.

Buvai laiminga, nes troškai, kad toji Ramybė, pasistačiusi palapinę Tavyje, apreikštų save visam pasauliui ir apdovanotų tąja pačia dovana.

 

Ir mes, kurie esame blaškomi nerimo, baimės,

nepasitikėjimo, nepatiklumo,

nusivylimo, svajonių neišsipildymo,

kalinami praeityje

bei varginami ateities,

bėgame Tavo Prieglobstin –  

Ramybės Pilnoji,

išmokyk mus palikti savęs pačių draugiją ir

susibičiuliauti su Tavo Įsčių Vaisiumi

Emanueliu – Dievu, Esančiu su mumis

ir Taikos Kunigaikščiu,

kad panašiai, kaip Tu, o Tyriausioji,

taptume ramybės šaltiniais

šioje nerimo dykynėje.

Amen.