Rašytojas Markas Zingeris. Evgenios Levin nuotrauka

Igno Staškevičiaus asmeninis tinklaraštis – tikras pokalbių lobynas. Jie surašyti šnekamąja kalba, negludinti žurnalistų rankų, gyvi ir organiški. Šie pokalbiai – natūralūs, jaukūs, besigilinantys į svarbiausius mums, kaip žmonėms, klausimus. Siūlome pokalbio su rašytoju MARKU ZINGERIU ištrauką. Visą pokalbį galite skaityti I. Staškevičiaus tinklaraštyje Maratonolaukas. 

[…]

Kaip jūs žinote, kad esate rašytojas?

Kaip rašytojas, aš kiekvieną kartą sau turiu įrodinėti, kad aš rašytojas, ir man kiekvieną kartą atrodo, kad aš – joks rašytojas, kad aš nieko nemoku, nieko nesugebu. Kuomet aš sėdžiu apžlibęs prie tuščio kompiuterio ekrano. Bet kuomet man pavyksta tiksliai pagauti ant kabliuko emociją, kai pavyksta tiksliai pavaizduoti praeivį arba atvirkščiai, labai reikšmingą personažą, kažkaip tipizuoti, išvystyti jį kažkokioje situacijoje, tuomet aš savimi didžiuojuosi. Tuomet aš pajuntu, kad aš vis dėlto rašytojas. Ir banguoja šitai. Bet tokia mano efektyviausia, aš manau, būsena.

[…]

Užsiminėte, kad itin svarbu autentiškai suvokti mirtingumą, ne vien tik sužinoti apie mirtį per senelio laidotuves. Ar prisimenate, kada esate tai patyręs?

Mano dabar priešpaskutiniame romane „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ rašiau apie mažą berniuką, kuris laimi sąjunginį konkursą ir patenka į fotosesiją su draugu Stalinu, jam ant kelių. Diktatoriai mėgsta fotografuotis su vaikais... Ten tą istoriją pasakoja vyriškis, bundantis nuo anestezijos moderniose klinikose du tūkstančiai penkioliktais metais. Aplinkui laksto visi tie klinikų aristokratų klanai, kardiochirurgai su šlipsais ir krakmolytais chalačiukais, ir seselės, sanitarės su savo folkloru: „Šeimininkė mūsų, pilna rūra blusų...“  Kefyrą tau pilsto iš virdulio, penktojo dešimtmečio virdulio. Industrinės klinikos. O jis, reiškia, bunda iš anestezijos...

Aš patyriau širdies operaciją ir… Tai man pademonstravo… Teko pagalvoti apie tai, kad mes, dauguma dabarties žmonių, turime prabangą filosofuoti. Mūsų proseneliai, seneliai, netgi tėvai tokios prabangos – dauguma jų – absoliuti dauguma tokios prabangos neturėjo. Jie žūdavo apkasuose, koncentracijos stovyklose, kaip musės krisdavo. Jokių filosofijų apie gyvenimą, apie mirtį… Jie gyveno serijiniame mirties konvejeryje, žmogus prasimerkdavo ir vėl užsimerkdavo, ir viskas — gyvenimo nėra. Nes daugybė mirė visiškai jauni. Paaugliai, vaikai masiškai mirė. Bet antra vertus, kas ta gyvenimo trukmė? Tai labai santykinis dalykas, viskas tikriausiai priklauso nuo gyvenimo kokybės, ir kaip tu gyvenimo kokybę supranti. Kaip tu supranti savo akimirkų kokybę, savo bendravimo kokybę. Tai ir yra tavo gyvenimas. Šitai suvokti irgi yra prabanga.

Žmonės, priklausantys intelektualams, inteligentams, tarkime, stipriai viduriniajai klasei, nekovoja dėl skardinės pomidorų ir dėl dviejų eurų prie pensijos… Senovės Romoje buvo taip pat. Kas filosofuodavo? Patricijai. O apatinės klasės… Braukdavo prakaitą laukuose arba vergaudavo, ir aš nežinau, kiek jiems, kitų klasių, kitų visuomenės grupių žmonėms, reiškė jų gyvenimas. Ir aš suprantu, man atrodo, kad aš suprantu, kodėl kalėjimuose žmonės nusižudo. Nusižudo, nes kartais gyvenimas yra toks nepakeliamas, kad tu jo nenori. Nėra gyvenimo, jo kokybės negali būti kalėjimuose… Ir armijose jo negali būti… Toks gyvenimas nėra brangus.

Kai kas ypač pabrėžia skirtį tarp buvimo gyvam ir gyvenimo. Gali būti gyvas, bet negyventi.

Absoliučiai teisinga. Musė yra gyva, bet ar jinai gyvena taip, kaip mes įsivaizduojame gyvenimą? Žmogus gali gyventi panašiai kaip musė: totalitarinėse santvarkose, nepakeliamomis sąlygomis. Jeigu jis išsaugo kokį nors idealą, už kurį kovojo, kurio siekia, tai šita žmogiška dimensija teikia jo gyvenimui kokybę. Bet jeigu jisai gyvena tik iš būtinybės, tuomet… tuomet jo gyvenimas jam pačiam nėra labai vertingas.

[…]

Sako: „Man jo – nebėra, nors ir gyvas, nes buvęs-nebuvęs. O kaimynas, va – miręs, bet gyvena, nes kasdien prisimenu...“

Aš turėjau ir šitą iliuziją. Pagalvojau, ar dabar rūpi Mocartui, kad koncertų salėse grojami jo kūriniai? Jis labai jaunas mirė. Mėgdavo išgerti, vaikydavosi paskui kiekvieną ryškesnį sijoną ir labai jaunas mirė. Jo muzika skamba… Bet jam pačiam, jo mirties akimirką, ar tai turėjo reikšmės? Aš manau, kad – jokios. Shakespeare'ui? Shakespeare'o paskaitykite testamentą. Na, neįtikėtiną depresiją keliantis testamentas. „Lovą iš trečio aukšto aš palieku savo buvusiai žmonai, lovą iš antro – tai…“ Kaip jis jautėsi savo paskutinėmis akimirkomis, didžiausių pasaulyje dramų, komedijų kūrėjas! Net ir kaulų neliko, jo dulkėms – nei šilta, nei šalta, kad dabar jis vaidinamas Londone, Rusijoje arba Lotynų Amerikoje. Taip, tai yra negailestinga tiesa.

Didesnė tiesa būtų, kad gyvenimas yra sapnas, kad gyvenimas yra iliuzija, bet ji turi būti prašmatni, spindinti. Reikia gyventi taip, kad ji būtų graži, kad ji būtų turtinga įspūdžių. Taip, norisi, kad žmonės tave prisimintų geruoju, norisi, kad jie juoktųsi ir verktų, kad jaustų, jog tu alsuoji, po to, kai tavęs jau nebus, skaitydami arba stovėdami priešais kažkokį tavo kūrinį. Bet tai nieko jau bendro neturi su tuo transportu, kuris tave išvežė… Tai – žmonijos turtai. Tu prisidėjai, OK, jeigu tą supranti savo paskutinėmis akimirkomis, moraliai tu gali būti patenkintas. Tai padeda, tai gali padėti kenčiant skausmus, esant depresijoje ar visų paliktam. Jeigu gali savimi didžiuotis ir savęs neišdavei, tomis blaivesnėmis akimirkomis, kai tavęs nedrasko skausmai. Ko gero – tai labai daug, bet tik kol transportas veikia.

[…]

Nes šiaip gyvenimas gali prabėgti ir komforto zonoj.

Tai reiškia – iš inercijos. O kai tave išmeta, tai iš karto – kokia medžiaga! Tau baisu, tau – nelaimė kaip žmogui, bet kokia dovana kaip kūrėjui, kokia medžiaga! Autentiška, per tave perėjusi. Vienas britas, tarp kitko, pateko ten į kalėjimą su keturiais Azijos keliautojais, nežinau, ar jie imigrantai, ar keliautojai. Jis mobiliajame parašė savo bičiuliui „I come to stay with you“, galima išversti „Aš atvykstu pabūti“, o galima suprasti „pasilikti“. Pareigūnas turi visas teises, paėmė jo mobilų telefoną, rado šitą, ir tas atsidūrė celėje, kur nebuvo net tualeto – ten kažkokia skylė grindyse kaip tarybinėse kareivinėse prieš penkiasdešimt metų. Tai po to apie tai parašė „The Guardian“ straipsnį, britų „The Guardian“. Tokios rizikos. Aš nekalbu apie Teksasą, jo ypatybes, karščius, maistą, amerikonišką, masinį net ir brangiuose restoranuose, kuris man labai nepatinka. Mano yra Viduržemio jūros maistas – šitas mano. Tie visi tãkai meksikietiški, saldūs, riebūs tie visi – čia ne man.

[…]

Kaip jūs suprantate – „Lietuva pasaulyje“?

Aš suprantu taip, kad mes turime mąstyti plačiai, kad mes turime suprasti, kaip mus supranta. Čia yra ir viena iš nesėkmių mūsų meno agentų Vakaruose, kurie mūsų nemoka parduot, jie nesupranta, kaip mąsto ta visuomenė, jie nežino, kokius nervinius mazgus pamygt reikia reklamuojant ką nors, pateikiant, kalbant. Neužtenka kokį lėkštą reklaminį tekstuką angliškai išverst. Japonų visuomenei reikia vienaip angliškai, britų visuomenei reikia kitaip angliškai, reikia žinoti tų visuomenių nervinius mazgus, ką tu pamygsi.

[…] 

O kaip jums – XXI amžius?

XX amžiaus pabaigoje aš buvau vienas iš tų liberalių optimistų intelektualų, žiūrėjusių iš aukšto į tamsią minią su visais jos prietarais ir apkerpėjusiais įpročiais, tikėjau progresu ir tikėjau, kad viskas, istorija pasibaigė, mūsų laukia demokratija, o tolerantiškos visuomenės, vargšų klausimas bus išspręstas visiškai netrukus, fašizmas ir komunizmas yra absoliutūs nesusipratimai, nuskendę praeities pelkėje, žodžiu – savotiška versija šviesios ateities. Ir metams bėgant, įsibėgėjant XXI amžiui, aš staiga pamačiau, kad gal mes riedam į distopiją – ne į šviesią utopiją, o į distopiją, į fantasmagorišką ir klaikų scenarijų. Vėl grįžta praeities trafaretai, vėl grįžta radikalios, seniai susikompromitavusios, kai kurios netgi kruvinos idėjos – kraštutinės kairės, kraštutinės dešinės, tie žmonės netgi išrenkami į parlamentus. Lietuva toli gražu nėra, kaip čia pasakius, taip sueuropėjusi, kaip buvo galima tikėtis vedamam liberalaus optimizmo, jeigu jinai sugeba 2017–2018 metais išrinkti žalstiečius prie valdžios, žaliuosius ir valstiečius aš turiu omeny...

Taip, taip.

Todėl ginčas tebevyksta dėl įvairių kontroversiškų praeities figūrų, kai kurios iš jų gal yra karo nusikaltėliai, todėl mano rausvas peniukšlio snukutis pakeitė spalvą, aš žiūriu į ateitį ir tas liberalizmas man dabar jau atrodo šiek tiek per naivus. Su masėmis reikia mokėti kalbėti jų kalba, bet su masėmis turi kalbėt ne tik potencialūs hitleriukai, staliniukai, diktatoriukai, bet ir inteligentai turi išmokt kalbėt su masėmis, o tai Lietuvoj irgi labai sunkiai sekėsi. Lietuvoj menas, literatūra masėms nelimpa organiškai. Kažkoks dirbtinis man atrodo klasikų garbinimas tiktai mokyklose arba universitetuose. Tu žiūrėk, kiek rusai arba amerikiečiai žurnalistai ir politikai naudoja masinėj spaudoj frazių iš savo rašytojų, savo poetų posakių. Jie yra tapę paprasčiausiai šnekamosios kasdieninės kalbos neatskiriama dalimi. Kur čia tu rasi, kad rašytojų frazės būtų tokios galingos, ir atvirkščiai – politikai tiek kultūringi, kad susitiktų kultūra su politika, ar ne?

Niekaip. Na, gyvulių ūkyje susitinka kartais...

Nu, grynai, gyvulių ūkis. Busho, kuris buvo laikomas Irako invazijos metu primityviu Amerikos prezidentu, juodai-baltai mąstančiu, paklausytum, kaip jo žmona, Laura Bush, bibliotekininkė, beje, citavo Dostojevskį per rinkiminę kampaniją. Tu supranti, vis tiek visuomenė yra rafinuota, ir tos mažos grupės, kurios toj visuomenėj gali būti neskaitlingos, jos yra absoliučiais skaičiais milžiniškos, kad vartodamos kultūrą sugebėtų išlaikyti bet kurį profesionalą.

Visuomenės dydis, mastas irgi lemia, aišku.

Mastas lemia.

Markai, o kaip jums – Vilnius? Kaip jame atrodo XXI amžius, prabėgęs dešimtmetis? Paskutinis dešimtmetis Vilniui juk buvo geras? Po krizės. Man regis, čia gal net daugoka kažkokios euforijos.

Vilnius, šiaip paėmus, yra geras ir jaukus miestas. Man Vilniuje labiau patinka negu Hiustone, ir galbūt ne tik dėl to, kad čia man viskas natūralu, aš čia prie visko pripratęs, žmones permatau iš pirmo žvilgsnio, pradedant oficiantais ir baigiant politikais, bet kartu aš visą laiką nuogąstauju ir neleidžiu sau susikurti iliuzijos, kad tai yra Lietuva. Aš pradėjau bijot gyventi muilo burbule. Mes labai lengvai susikuriam muilo burbulus ir komforto zoną. OK, Vilnius – mano komforto zona. Bet tai, ką mąsto visa kita Lietuva – kenčianti, žlugusi, atsilikusi miesteliuose, ką mąsto „nevykėlių Lietuva“, ką mąsto provincijos Lietuva, nors provincijose kartais savo nuostabai sutiksi stebėtinai šviesų žmogų.

Komfortabilu turi būt visoj Lietuvoj, ne tik Vilniuje, ir turi būti komfortabilu, pratęsiant, ir Europoj. Pavyzdžiui, aš Ispanijoj, kur gyvena mano sūnus, jausdavausi labai dažnai komfortabiliau negu Lietuvoj. Ispanai labai myli šeimas, jie labai atviri, labai išsikalba, o čia viskas yra represuota, sugrūsta į pasąmonę, žmonėms trūksta empatijos paprasčiausiai, ji neišugdoma. Laikoma, kad žmogus išsilavinęs ir protingas, bet jo intelektas nėra emocinis, jis yra abstraktus intelektas, kuris sunkiai komunikuoja. Intelektas turi būti emocionalus, o emocijos intelektualios – štai kas yra asmenybė. O mūsų ugdymas į tai nėra orientuotas. Prifarširuoja kaip kažkada netikrą zuikį (tarybiniais metais buvo toks patiekalas – netikras zuikis) mokyklose faktų, statistikos ir paleidžia į gyvenimą. Čia nieko nėra, tai nieko nereiškia, sielą reikia papenėt. Faktai, skirti protui, turi atsiskleisti per emocinį lauką. Tam menas yra, bet visus žmones reikia taip ugdyti, mokytojai turi būti į tai orientuoti, mano akimis. O tie ispanai, pietų tautos yra tokios, jos yra emocionaliai intelektualios ir intelektualiai emocingos, nes jose nėra to šizofreniško persiskyrimo, kai tas polius nieko bendro neturi su šituo, šitas yra nugrūstas kažkur, už diržo, nukištas, uždarytas į kamaraitę su pelėm, o čia protas valdo, ir tu didžiuojiesi tuo, koks tu kietas kiaušingalvis esi.

[…] 

* Interviu tekstas parengtas iš pokalbių Vilniuje 2018 m. birželio 27 d. ir 2019 m. birželio 26 d. įrašų.