Tuoj pasibaigs kalendoriniai metai. Kviečiame pažvelgti į dešimt publikacijų, kurios 2019-aisiais susilaukė daugiausia jūsų, mieli skaitytojai, dėmesio. Linkime sau ir jums dar daugiau įdomių, prasmingų, tikrų istorijų dienraštyje kitąmet. Ačiū, kad esate kartu!

AR VERTA LAUKTI MEILĖS?

Kotryna Kriaučiūnaitė. Asmeninio albumo nuotrauka

Ateitininkė Kotryna Kriaučiūnaitė meta iššūkį visuomenėje gajam laukimo kaip kančios suvokimui: „Nesvarbu, esi praktikuojanti katalikė ar liberalė agnostikė, – šis tekstas skirtas tau ir kiekvienam, širdyje jaučiančiam beribį Meilės troškimą. Ieškodama atsakymų į esminius gyvenimo prasmės klausimus perskaičiau gausybę populiariosios psichologinės literatūros, tačiau prireikė laiko suvokti, kad iš tiesų netgi skirtingų ideologijų atstovai vieningai laikosi nuomonės, kad geriausių dalykų gyvenime reikia išmokti laukti.“ 

PASAKA APIE MOKYTOJĄ

freepik.com nuotrauka

„Vieną kartą gyveno Mokytoja. Kiekvieną rytą, nešina sąsiuviniais ir vadovėliais, troleibusu ji skubėdavo į darbą. Nešulys būdavo labai sunkus, daug sunkesnis už pieną, duoną, skalbimo miltelius ar kitus įprastus pirkinius – ne juokai su savim neštis Homerą, Šekspyrą, Maironį... Kaip slėgdavo ją Antigonės ašaros ir partizanų dainos! Kaip baugindavo Dantės Pragaro požemiai! Bet Mokytoja tik dar tvirčiau suspausdavo savo krepšį, kad, neduokdie, ko nors nepamestų amžiams.“

Kauno jėzuitų gimnazijos mokytojos Eglės Venslovaitės Šiliūnienės pasaka. 

ČERNOBYLIS: TYLĖJIMO PASEKMĖS LIETUVAI

Černobylio atominės elektrinės apsauginis gaubtas. Gyčio Burausko nuotrauka

Lietuva taip pat nukentėjo nuo Černobylio. Žmonės oficialiai nebuvo perspėti likti namuose, į lauką neleisti vaikų, vartoti jodo preparatus. Didelė dalis likviduotojų, kurių 7000 buvo išsiųsti į Černobylį, iki šiol kenčia nuo įvairių ligų, potrauminio streso sindromo ir depresijos. Daugeliui jau antraisiais–trečiaisiais metais po katastrofos padarinių likvidavimo išsivystė hipertenzinės ligos. Tačiau, palyginti su labiausiai užterštais Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos regionais, Lietuva nukentėjo daug mažiau. 

Po Černobylio ir Fokušimos avarijų pasaulis pradėjo kitaip vertinti atominę energetiką, o Vilniaus pašonėje dygsta dar vienas monstras – Astravo atominė elektrinė, statoma Rusijos pinigais. 

TOMAS, MANO KAMBARIOKAS

Stanislovas Tomas studentų mitinge prie Seimo 2008 metais.

Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Justino Dementavičiaus esė: „Stanislovą Tomą, tais 2000 metais dar kaip Stanislovą Čechovičių, sutikau pirmosiomis rugsėjo dienomis kai jis įžengė į Vilniaus universiteto Baltupių barako 614 a. kambarį. Kitas kambariokas jį jau pažinojo – abu jie buvo iš Šalčininkų ir man, doram panevėžiečiui, tikra egzotika. Kiek egzotiškas buvo ir pats Stanislovas – įkypų akių, tamsių ir tankių plaukų, kuriuos bandydavo sulyginti tuo metu tarp jaunų studentų populiaria plaukų želė. Vėliau jis į akis krisdavo kaip „neformalas“ – žmogus be formos tikrąja šio žodžio prasme. Sakytum, truputį pankuojantis, truputį hipiuojantis, truputį toks standartinis vėlyvojo posovietmečio jaunuolis. Ir jokia tapatybė jam nelipo. Bendriausia prasme tai galima pavadinti ekscentriškumu, bet ne tuo simpatišku, šiek tiek naiviu ir prognozuojamu, bet sąmoningai bandančiu išprovokuoti ir drąsiai ignoruojančiu visuomenės normas.“

„TU MANE PAŠAUKEI“: AKTORIUS IR DAINININKAS MANTAS JANKAVIČIUS

Mantas Jankavičius. Gedimino Šulco/Bernardinai.lt nuotrauka

Daininko ir aktoriaus Manto Jankavičiaus pašaukimas pirmiausia yra „būti geru žmogumi, geru tėvu, geru vyru žmonai, geru socialiniu veikėju“. Iš profesinės pusės – būti pasirinktoje veikloje visu šimtu procentu.

„Dievas turi planų kiekvienam. Kartais reikia kantrybės išlaukti. Gal žmogaus, kuris ateina į tavo gyvenimą ir duoda mintį. O gal tiesiog poilsio reikia nuo užknisančio darbo“, – kalba M. Jankavičius.

MYLĖTI, GERBTI, BET NEPRITARTI. POKALBIS SU BENU ULEVIČIUMI

Doc. dr. Benas Ulevičius. Gedimino Šulco/Bernardinai.lt nuotrauka

Daugeliui katalikų tenka spręsti dilemą: kaip elgtis susidūrus su žmonėmis, priskiriančiais save seksualinėms mažumoms, ypač tais, kurie yra aktyviai įsitraukę į LGBT judėjimo veiklą. 

„Asmuo visada turi būti gerbiamas ir jokiomis aplinkybėmis negali būti žeminamas. Asmens nevalia vertinti tik per lytinės orientacijos, pažiūrų, praktikų prizmę. Mes, katalikai, tikime, kad žmogų būtina mylėti, gerbti kaip asmenį, net jei ir tektų visiškai nepritarti jo pažiūroms, veiksmams ar net su juo galynėtis“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas doc. dr. Benas Ulevičius.

NEPALIKTI MIRŠTANČIŲJŲ VIENŲ

Olmparish.org nuotrauka

Savo patirtimi dalijasi Almantas Stankūnas: „Praėjo keli mėnesiai. Galbūt reikėjo viskam leisti nugrimzti užmarštin? Visgi viduje nerimo klausimai: kodėl taip įvyko atsisveikinimas? Ar iš tiesų nebuvo galimybės su mama būti agonijos valandą? O kokia dabar būtų širdgėla, jeigu laimingo atsitiktinumo dėka nebūčiau sužinojęs apie mamos būklės pablogėjimą ir nebūčiau suspėjęs jos aplankyti ligoninėje? Juolab iš draugo sužinojau, kad Kauno klinikinėje ligoninėje jis turėjo galimybę savo draugą į Amžinybę išlydėti kartu su giminaičiais. Pradėjau svarstyti – o ką reikės daryti jeigu staiga pablogės kitų mano artimųjų sveikata, mano paties sveikata ir bus pasiūlyta naudotis tos pačios ligoninės, kurioje iškeliavo mano mama, paslaugomis? Ar man priimtina, kad vėl gali pasikartoti panaši situacija? O kokia situacija yra kitose Lietuvos ligoninėse?“

„MES NE BUDELIAI, MES LITERATORIAI...“

Liudvika Pociūnienė. Vaidoto Reivyčio nuotrauka.

„Sakytume, anokia čia bėda, kad Marius Ivaškevičius rašo taip, kaip rašo – ar maža visokiausių knygų dulka knygynų lentynose? Pagaliau ir pats pripažįsta, kad be reikalo į savo išgalvotą pasakojimą įtraukė tikras pavardes, kurios nieko bendra neturi su jo kiek perversiškomis fantazijomis. Tik tiek, kad demokratiškoje šalyje žmogaus garbę ir orumą gina pagrindinis šalies įstatymas. Šiuo atveju pažeidimas gal ir neprilygsta palaikų išniekinimui ar vandalizmui kapinėse, bet, ko gero, priskirtinas tai pačiai pažeidimų rūšiai ir su žodžio laisve nieko bendra neturi. Už nusišnekėjimus demokratijoje nebaudžiama – žodžio laisvė – šventa, neatsiejama demokratijos dalis. Bet pastebėjusieji ypač įžūlų nusišnekėjimą turi teisę piktintis ir viešai tą pasipiktinimą pareikšti, ir tai nė kiek neprasilenkia su ta pačia žodžio laisve. Kažin, ar protinga stebėtis, kad tokiu atveju vartojami truputį kietesni terminai nei blevyzgos apie antrą galą.“ Žurnalistės Liudvikos Pociūnienės komentaras praėjusių metų Nacionalinės premijos paskyrimo Mariui Ivaškevičiui tema. 

ESU KATALIKĖ. UŽ KĄ MAN BALSUOTI?

Toma Bružaitė. Robert Dakševič nuotrauka.

Tomos Bružaitės komentaras prieš praėjusiais metais vykusius Prezidento rinkimus: „Neretai galima išgirsti priekaištų, jog Bažnyčia, taip pat tikintieji, keldami politikams klausimus, susijusius su tikėjimo tiesomis ar Bažnyčios aptariamomis temomis, neleistinai maišo religiją su politika, Bažnyčios vadovai, kalbėdami apie tokius kriterijus, nepaiso Bažnyčios ir valstybės atskirumo principų. Dar ir dar kartą verta pakartoti: Bažnyčia ir valstybė yra atskiros, bet ne atskirtos. Tikintieji yra tokie pat piliečiai, kaip ir netikintieji.“

ŠEŠERIOS DURYS VELNIUI. EGZORCISTO PATIRTYS

Arkangelas Mykolas nukauna šėtoną (Meksika).

Cathopic.com nuotrauka

Egzorcistas negali visko padaryti vienas. Jam būtina bendruomenės pagalba maldoje. Be to, apie piktųjų dvasių poveikį ir pagalbą jų užpultam žmogui turėtų išmanyti kiekvienas dvasininkas. Tuo įsitikinęs kun. dr. Javier Luzón Peña, Madrido vyskupijos kunigas, filosofas ir teologinės antropologijos dėstytojas, parašęs, kaip pats teigia, pirmąjį egzorcisto vadovėlį pasaulyje. Pokalbis su juo.