Asociatyvi EPA nuotrauka

Prognozės yra slidus dalykas. Ypač kalbant apie globalios politikos reikalus. Dažnai įvairios  ekspertų ir nusimanančiųjų įžvalgos pasirodo po to, kai kas nors jau nutinka tarptautinėje arenoje. Tokių tekstų skiriamasis bruožas — bandymas įrodyti, kad tas ar anas „ekspertas” vieną ar kitą įvykį, tendenciją prognozavo ir numatė gerokai anksčiau, nei jis įvyko.

Nerodysiu pirštais ir kukliai patylėsiu dėl tokių analitikų. Tai jų darbas.

Šiame tekste bus einama kitu — detalaus prognozavimo — keliu. Atvirai ir net šiek tiek akiplėšiškai, pakalbėkime, kas mūsų laukia kitais metais. Ir tebūnie viskas surašyta taip, kad nereikėtų įrodinėti, jog „tarp eilučių būtent tai ir norėjau pasakyti, tik daugelis nesuprato, kokia ta mano mintis buvo“.

1 prognozė. Sankcijos Rusijai bus arba atšauktos, arba smarkiai sumažintos. Visa 2019 metų antra pusė buvo prisotinta įvykių, kurie tiesiogiai rodo Vokietijos ir Prancūzijos norą atnaujinti visapusiškus ryšius su Rusija. Pirmiausia, savaime aišku, ekonominius. Nuo energetinių projektų iki karinių užsakymų — viskas mūsų Europos partneriams yra svarbu, nes tai realūs pinigai, kuriuos reikia paimti iš Rusijos.

Po naujojo Ukrainos prezidento rinkimų viskas pakrypo nauja linkme: Kremliaus žmonės suprato, kad su juo galima tartis. Ir jie tai daro. Štai įrodymai: a) Ukrainai nebeliko bėdų dėl dujų tranzito, b) kalbama apie sunkiosios ginkluotės atitraukimą, c) įvyko net keli apsikeitimai belaisviais. Šie simptomai aiškiai rodo, kad Rusija renka argumentus derybose su ES dėl sankcijų atšaukimo. Jie visi bus pateikti pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos lyderiams, kurie nepraleis progos viešumoje pasirodyti taikdariais.

Valdas Kilpys. Asmeninio archyvo nuotrauka.

2 prognozė. Lenkija, tikėtina, taps Rusijos priešu Nr.1. Mūsų didžiajai kaimynei reikia vienijančio faktoriaus. Personalizuoto, ne abstraktaus. Po Putino pareiškimų apie tai, kad Lenkija yra bene labiausiai kalta dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios, aiškėja, kad artėjant 75-osioms „sovietų pergalės“ metinėms vietiniams propagandistams žūtbūt reikia atnaujinti rusiškąją militaristinę mitologiją, ir vienas iš pasakojimų, tikėtina, bus apie karą inicijavusią Lenkiją.

Lietuvai tai nėra gera naujiena, bet, kita vertus, iš to galima išspausti naudos, ir ji pirmiausia pasireikš tuo, kad nori nenori, bet reikės dar labiau suartėti su Lenkija. Ir tai yra gerai. Bet tai — atskiro straipsnio tema.

3 prognozė. Dėl Krymo Rusija nenusileis. Kol valdys Putinas (arba panašus), kitokios minties negali nė būti. Tačiau dėl Donbaso srities viskas kitaip. Kitais metais Rusija darys nuolaidų pirmiausia dėl šios okupuotos teritorijos. Priežastys elementarios: a) tai ekonomiškai nenaudinga, išlaidų reikalaujanti teritorija, b) ką galima buvo pavogti — jau išvogta (nuo gamyklų įrangos iki elementarių kultūros vertybių), c) grąžinus šią sritį Ukrainai, Rusija turėtų puikų įtakos svertą tiek rinkimuose, tiek susiklosčius situacijai, kai tiesiog bus reikalingi neramumai (tarkim, ims ir nutiks, kad Ukraina realiai ateis iki ribos, kai bandys tapti kokio nors vakarietiško aljanso ar sąjungos dalimi).

Galima būtų tęsti, tačiau sąmoningai sustokime ties šia riba. Kokie bus pirmieji prognozių išsipildymo žingsniai? Atsakymas paprastas: koks nors Italijos ar Ispanijos esteblišmento atstovas pradės kalbėti apie tai, kad „Rusija rodo gerą valią“, ir išvardys tai, kas čia jau surašyta.

P. S. Iki šiol nesuprantu, kodėl Lietuvoje taip tykiai, negirdomis nuleistas faktas, kad naujai išrinktasis Ukrainos prezidentas V. Zelenskis pirmojo vizito į Baltijos valstybes vyko į… Rygą? Vilnius buvo paskutinis, net po Talino.