Stanislovas Moniuška (1865 m.). Jano Mieczkowskio fotografija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos žurnalas „Tarp knygų“

Kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos (Stanisław Moniuszko) 200-ąsias gimimo metines UNESCO generalinė konferencija įtraukė į 2019-aisiais minimų datų sąrašą. Lietuvoje, kurioje keliolika metų gyveno šis lenkų kompozitorius, buvo įgyvendinta nemažai įvairių mažesnių ir didesnių projektų: kūrybinių dirbtuvių, koncertų, parodų, edukacinių renginių, ekskursijų – vienaip ar kitaip primenančių, interpretuojančių, įprasminančių Lietuvai, ypač Vilniui, svarbaus kompozitoriaus kūrybinį palikimą. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka taip pat įgyvendino daugiau nei 3 mėnesius trukusį projektą, kuriuo mėginta prikelti S. Moniuškos (1819–1872) kūrybą ir priminti jo kūrybinį kelią. S. Moniuška, dažnai gretinamas su Fryderyku Chopinu, buvo vienas ryškiausių romantizmo muzikos kūrėjų Europoje.

Kompozitorius gimė 1819 m. gegužės 5 d. Ubelėje prie Minsko, galima sakyti, buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Jaunuolį muzikos namuose trumpai mokė motina Elžbieta. O nuo 1827 iki 1830 m. S. Moniuška mokėsi muzikos Varšuvoje pas lenkų kompozitorių Karlą Augustą Freyerį.

1837–1840 m. S. Moniuška tęsė mokslus Berlyne pas kompozitorių ir mokytoją Carlą Friedrichą Rungenhageną, kuris mokė jaunąjį muzikantą kontrapunkto, harmonijos, instrumentuotės ir dirigavimo subtilybių. Mokydamasis Berlyne, S. Moniuška dalyvaudavo C. F. Rungenhageno ir žymaus to meto italų operų kūrėjo ir dirigento, tuo metu gyvenusio Berlyne, Gaspare Spontini rengiamų pastatymų repeticijose.

Vilniaus tarpsnis prasidėjo 1836 m., kai po studijų Varšuvoje ir Berlyne S. Moniuška apsigyveno Miulerio name (dabar – Vokiečių g. 26.) ir vedė vilnietę Aleksandrą (Aliną) Müller. 1840–1858 m. S. Moniuška nuolat gyveno Vilniuje. 1840–1842 m. buvo Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas, kelerius metus dirbo Vilniaus miesto teatro orkestro dirigentu, privačiai mokė muzikos (tarp mokinių – būsimasis kompozitorius prancūzų ir lietuvių kilmės Cezaris Kiuji ir Janas Karłowiczius). Aktyviai dalyvavo miesto muzikiniame gyvenime, būrė mėgėjų ansamblius, rengė koncertus, vadovavo paties 1854 m. įkurtai Šv. Cecilijos draugijai, rūpinosi natų leidyba.

Talentingo kompozitoriaus kūryba greitai tapo populiari ir paplito Vilniaus aukštuomenės salonuose, kuriuose nuolat skambėjo jo dainos ir romansai. Per gegužės mėnesio Marijos atlaidus Aušros vartų koplyčioje būdavo atliekamos S. Moniuškos Mišios e-moll – formavosi tarsi miesto tradicija.

Ksawery Pilatti piešinys „Stanisław Moniuszko“ (XIX a.). „Europeanos“ archyvo iliustracija

1848 m. Vilniuje, kompozitoriaus uošvių salone, buvo pristatyti keli jo operos „Halka“ fragmentai, o vėliau miesto Rotušėje įvyko visos operos koncertinė premjera. Dirigavo pats autorius S. Moniuška, opera turėjo didžiulį pasisekimą. Po šio įvykio kompozitorius buvo pakviestas eiti Varšuvos didžiojo teatro dirigento pareigas.

Vilniaus laikotarpis kompozitoriaus gyvenime ir kūryboje svarbus todėl, kad čia pradėjo rengti dainų rinkinį „Namų dainynas“, kurį sudaro keli šimtai jo kūrinių pagal Adamo Mickiewicziaus, Jano Czeczoto, Aleksandro Borejko Chodźko, Antonio Odynieco, Tomaszo Zano eiles. Spaudoje1 pristatydamas „Namų dainyną“, S. Moniuška 1842 m. rašė: „Aš stengiausi rinktis geriausių mūsų poetų eiles būdamas įsitikinęs, kad tie poetiniai kūriniai labiausiai atspindi vietos charakterį ir koloritą. Štai kodėl mano dainynas gali sulaukti tam tikro susidomėjimo. Juk jei nuostabios eilės, sujungtos su nuostabia muzika, gali atverti nelabai muzikalaus žmogaus ausis ir širdį, tai net silpnesnė ir mažiau pavykusi muzika kartu su puikia poezija sulauks atlaidumo; o tai, kas joje tautiško, kraštietiško, vietinio, kas nelyg mūsų vaikystės prisiminimų aidas niekada žemės, kurioje jie gimė ir augo, gyventojams nesiliaus patikti.“2

Daug kas S. Moniušką vadina tiesioginiu filomatų3 įpėdiniu ir jų darbų tęsėju. Daugiausia dainų jis parašė pagal filomato J. Czeczoto tekstus – baltarusių žodinės poezijos kūrinius, kuriuos į lenkų kalbą išvertė pats poetas. S. Moniuška, veikiamas tuo metu stiprėjančių nacionalinių sąjūdžių, troško sukurti liaudiškos dvasios dainų, vildamasis, kad tekstų, kitaip sakant, dainuojamų eilių, gimtojoje Baltarusijoje ras pakankamai. J. Czeczoto „Kaimiečių dainos“ pasirodė kaip tik tuo laiku. Kompozitorius jose ir rado tai, ko ieškojo – vietinės liaudies dvasią, kurią užsimojo išreikšti dainomis.

Kita vertus, norint pamatyti šaltinių ir inspiracijų, iš kurių kilo dainos, visumą, „dera paminėti ir rusiškus siužetus, be kita ko, susijusius su dalykinėmis kelionėmis į Sankt Peterburgą, taip pat vokišką įtaką dėl studijų Berlyne, kur [kompozitorius – K. Š.] susipažino su vokiška dainavimo tradicija, kuri, kaip pats Moniuška prisimena, žavėjo ir buvo vienas iš stiprių impulsų dainynams rastis“.4

Buvo išleisti šeši paties kompozitoriaus sudaryti rinkiniai (1844–1859 m.), kitus šešis po S. Moniuškos mirties sudarė jo mokinys ir draugas J.Karłowiczius. Lietuviška tematika kompozitorius sukūrė kantatas „Milda“, „Nijolė“, keturias „Aušros vartų litanijas“.

Dirbdamas Vilniuje, S. Moniuška kartu su baltarusių dramaturgu Vincentu Duninu-Marcinkevičiumi 1846 m. sukūrė operą „Idilija“ („Kaimiečiai“).

Litanja Ostrobramska: na chór mieszany z towarzyszeniem fortepianu / muzykę napisał Stanisław Moniuszko. Warszawa: Gebethner i Wolff, [18--]. 31 p. Iš Nacionalinės bibliotekos Natų fondo

S. Moniuška parašė apie 90 bažnytinių kūrinių. Kaip suskaičiavo muzikologė dr. Laima Budzinauskienė:„Iš jų apie 60 (!) – Vilniuje. Tai giesmės (daugiau kaip pusė jų lenkų kalba), mišios (3?), Aušros vartų litanijos (4), įvairios kompozicijos vargonams ir pan. Šių kūrinių atlikėjų sudėtys labai įvairios: nuo solo (su vargonų, rečiau – fortepijono akompanimentu) iki vokalinių-instrumentinių kompozicijų. Sunku nustatyti Moniuškos Vilniaus laikotarpio bažnytinių kūrinių chronologiją, nes kompozitorius, deja, nefiksavo jų atsiradimo. Taip pat Vilniaus laikotarpiu sukurtuose bažnytiniuose kūriniuose negalime įžvelgti nuoseklios kūrybinės raidos ar teminio cikliškumo.“5

Apskritai, sukūręs daugybę dainų, S. Moniuška jomis kokybiškai pakeitė buitinį ir koncertinį muzikos foną buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje, iki tol sudarytą iš Vakarų Europos – italų, prancūzų, vokiečių – muzikos kūrinių, ir atkreipė muzikos mėgėjų dėmesį į turtingą vietinį liaudies muzikinį pradą.

Taigi, Vilnius – taip pat savitai, su patosu suvokiama ir interpretuojama tautinės liaudiškosios dvasios ir kultūros idėja – buvo kompozitoriaus varomoji jėga. S. Moniuška paliko gilų ir įvairialypį įspaudą Vilniaus, apskritai lietuvių, baltarusių, o galima sakyti, ir europinėje, XIX a. muzikos kultūroje.

***

1Sankt Peterburge leistas savaitraštis „Tygodnik Peterburgski“. 

2Viktoras Skorobogatovas, Vladimiras Marchelis, Ana Korženevskaja. Filomatų poezija Stanislavo Moniuškos kūryboje [elektroninis išteklius]. Lietuvos muzikų sąjunga. Prieiga per internetą.

31817 m. įkurta kaip savišvietos ir moralinio tobulėjimo organizacija, ilgainiui ėmė orientuotis į išsivadavimo iš carinės Rusijos valdžios kūrimą. 1823 m. organizacija sužlugdyta.

4Lilianna Zalesińska. Skirtingų tautų tradicijų ir kultūrų elementai Stanislavo Moniuškos dainose. Problematikos apmatai muziko požiūriu [elektroninis išteklius]. Lietuvos muzikų sąjunga. Prieiga per internetą.

5Laima Budzinauskienė. Stanislavo Moniuškos bažnytinė kūryba Vilniuje: giesmės, kūriniai vargonams ir mišios. Lietuvos muzikų sąjunga. Prieiga per internetą.

Parengė dr. Kęstutis Šapoka