Unsplash.com nuotrauka

Viskas, kas turi pradžią, sulaukia ir pabaigos. Tik amžinai Esantysis, kuriam absoliučiai yra pavaldūs laikas ir amžinybė, niekada nesikeičia, nes visados esti aukščiausiame savo kuriančiosios meilės taške. Kiekvienas asmuo yra apdovanotas nemariąja siela, liudijančią tiesioginį panašumą į patį Dievą, nes yra pašauktas (drauge su angelais) sąmoningai Jo meile mylėti viską, išskyrus nuodėmę.  

Nei instinktyviai plušanti skruzdėlė (žr. Pat 6, 6), nei aklai savo šeimininko komandas vykdantis šuo, nei joks kitas gyvūnas neturi mąstymo galios ir plačios širdies, bet tai suteikta mums, kad, kaskart tirdami savo poelgius, gyvenimą kreiptume link Jėzaus... Tada malonės šviesoje ne tik ramiau pripažinsime savo žmogišką silpnumą, bet savyje pamatysime ir mums dovanojamą Dievo vaikų garbingumą bei kilnų orumą, liudijantį, kad mes ir toliau esame kviečiami visais meilės darbais augti Kristuje (Ef 4, 15), kad pažintume, kokia nepalyginama Jo galybės didybė suteikta mums (Ef 1, 19).   

Kadangi Edeno sode ne tik pirmapradė pirmųjų tėvų, bet ir paveldima mūsų nuodėmė (žr. Rom 5, 12) sutraukė visus betarpiškos su Aukščiausiuoju draugystės saitus, todėl Dievas, būdamas be galo gailestingas, siuntė savo Sūnų, kad ne mus nubaustų (Jn 3, 17), bet per Jį visus prie savęs pritrauktų. Iš Tėvo gavome gyvybę ir egzistenciją; per Jėzų Kristų – naują gyvenimą, o iš Šventosios Dvasios ateina ramybė, vidinis džiaugsmas bei įsitikinimas, kad Ji mus veda ten, kam amžinai esame sukurti ir kur slypi mūsų galutinė paskirtis...

Kun. Vytenis Vaškelis.

Evgenios Levin nuotrauka

Kai maldingai prisimename ir apmąstome Dievo Sūnaus įsikūnijimą, mirtį ir prisikėlimą iš numirusių; Jo buvimą bei veikimą mumyse, elgiamės tinkamiausiai, nes darome tai, kas patinka Jam. Pirmumas Jėzui – mūsų gyvenimo pašventinimas ir įprasminimas. Tada net maži mūsų darbai Dievo akyse turi didžią vertę, nes, kuo beužsiimtume, malonei veikiant, stengsimės turėti gryną intenciją ir remsimės tikėjimu, kurį stiprins Jėzaus pažadas, kasdienius mūsų veiksmus iškeliantis į antgamtišką artimo meilės aukštumą (plg. Mt 25, 40).

Pavyzdžiui, tie medicinos darbuotojai, kurie, kai eina į darbą patarnauti sergantiesiems ligoninėse ir savo širdyse prisimena Viešpatį bei paprašo Jo pagalbos, vis laisviau per savo mintis, žodžius ir veiksmus leidžia Kristui mylėti aplinkinius. Tikintysis, leisdamas per savo asmenį Jam prisiliesti prie aplinkinių, ir pats negali nepatirti augančio artumo su Juo... Jėzus visada naudojasi mūsų tarnyste kitiems ir primena, kad tai – būsimos su Juo viešpatystės preliudija (plg. 2 Tim 2, 12). 

Amerikietis gamtininkas R. Coburnas taip aprašė Uoliniuose kalnuose išgyventą patirtį: „Vienos išvykos metu ėjau per visiškai išdžiūvusį klonį, kuriame neaugo nė menkiausia žolytė. Staiga pastebėjau, kad tarp akmenų švirkštė beveik nematoma plonytė vandens srovelė, kurią už kelių metrų iškart sugerdavo žemė. (...) Pradėjau ritinti vandens srovę slėpusius riedulius į šoną... Man pasiekus beveik metro gylį, vanduo ėmė gausiai ir stipriai plūsti. Susiformavo tikras skaidrus upeliūkštis, tekėjęs į slėnį“. Kai po ketverių metų R. Coburnas aplankė tą vietą, apstulbo. Minėtas upelis tapo srauniu upokšniu su daugybe išsišakojimų, dėl kurių susidarė trykštantys kriokliukai ir nauji vandens telkiniai.

Kristus Pantokratorius. Sinajaus šv. Kotrynos vienuolynas (VI a.).

Wikipedia.org nuotrauka

Šis kalnų dykvietėje įvykęs pasikeitimas primena tikrąją Šviesą – Jėzų (žr. Jn 1, 9), tarsi iš žemės įsčių gelmių prasiveržusį spindulį, kuris mus apšvietęs, atveria mūsų širdis laisvei, kad galėtume savyje pamatyti net mažiausių nuodėmių riedulius, ir juos imtume versti į šoną. Tada ne tik Betliejaus piemenis, bet ir mus nutvieks „Viešpaties šlovės šviesa“ (Lk 2, 9), kad būtume priskaityti prie tų Jėzaus savųjų (Jn 1, 12), kurie Jį priėmė į savo širdį ir nuolatos pasilieka Jo šviesoje (1 Jn 2, 10). Taigi net siauras mūsų širdies plyšelis, per kurį ima stipriau tekėti gyvojo vandens srovė, ilgainiui gali tapti gaivinančia versme kitiems, žadinančia savo gyvenimo įprasminimo ieškoti Dievo artumoje...

Dievas Žodis tapo žmogumi, kad žmogus taptų tikru žmogumi - Dievo vaiku. Jėzus yra Žodis (Jn 1, 1), savo žodžiais bei gyvenimo pavyzdžiu mus darantis naujais kūriniais (plg. 2 Kor 5, 17). Pasak teologo A. Julicherio, „Jėzaus kalbose jaučiama neišmatuojama galybė ir širdį glostanti šiluma“. Dievo Sūnuje geriausiai dera nežemiškas valdoviškumas, motiniškas švelnumas bei magnetinis gerumas. Pastaroji Jo charakterio savybė ir šiais laikais kaip medus traukia tuos vargšus, nuolankiuosius bei atviraširdžius, kurie intuityviai jaučia, kad už šio pasaulio melo fasado tebešviečia Tiesos saulė... Ir jie iš tiesų yra teisūs.