Dalia Grinkevičiūtė. XX a. 7 dešimtmetis. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Praėjusių metų pabaigoje į lenkų kalbą išversta ir išleista Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų apie tremtį knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Kviečiame skaityti jos vertėjo Kamilio Pecela‘os straipsnį originaliu pavadinimu „Łagier nie ma w sobie nic z człowieka. O litewskim świadectwie zesłania“, skelbtą žurnale „Nowy Napis“. Sutrumpintas jis perpublikuojamas redakcijai maloniai leidus. Vertė Emilija Karčevska.

Dr. KAMILIS PECELA – Krokuvos Jogalaičių universiteto absolventas, disertacijos apie Rapolą Mackonį autorius, literatūrologas, lietuvių literatūros vertėjas, poetas, publicistas, „Kultura Litwy“ svetainės redaktorius. Daugiau apie autorių galite skaityti čia.

Tremties liudijimas

Lagerinė literatūra apima daug tekstų, užrašytų skirtingomis kalbomis, įvairios tautybės, lyties ir amžiaus asmenų. Istorijos skiriasi savo turiniu, pasakojimo stiliumi, perspektyva, vertinimais ar aprėptimi. Nors egzistuoja tam tikras tokios literatūros kanonas, nė viena iš knygų nepristato visos tiesos apie SSRS veikusius kalėjimus ir tremties vietas. Tokią tiesą girdime iš choro, kurį sudaro daug balsų.

XX a. trėmimai į kalinimo vietas ar priverstinio darbo stovyklas, išsibarsčiusias po visą Sovietų Sąjungą, buvo viena sunkiausių traumų, kurią patyrė daugybė Rusijos ir kitų Rytų bei Centrinės Europos šalių gyventojų. Bausmių vykdymo sistema, o veikiau groteskiškas jos iškrypimas buvo skirta pragaištingam žmonių, laikytų bemaž nemokama darbo jėga, išnaudojimui. Daugelis kalinių buvo išvežti be kaltės, be nuosprendžio, jau nekalbant apie teisingą procesą. Bandyta pavergti charakterį, palaužti valią, paverčiant žmones paklusniais ir nemąstančiais vergais. Tam buvo naudojamos paprastos ir veiksmingos priemonės – fizinė prievarta ir badas. Rezultatai buvo stulbinami. Mirė milijonai žmonių. Išgyvenusieji liko paženklinti ligų, negalios, izoliacijos, atskirties ar psichinių sutrikimų.

Rašymas apie tremtį – ne vien bandymas įveikti šią traumą, bet – visų pirma – pareiga aukoms. Iš daugelio liudijimų apie sovietinius kalėjimus ir darbo stovyklas kai kurie yra tapę klasika ir įrašyti į svarbiausių XX a. knygų sąrašą – Aleksandro Solženicyno „Gulago Archipelagas ir Varlamo Šalamovo „Kolymos apsakymai“. Lenkai taip pat kūrė savitą santykį su šia patirtimi, kaip svarbiausius pavyzdžius verta paminėti Gustawo Herlingo-Grudzińskio „Inny świat“ (liet. „Kitas pasaulis“) ir Józefo Czapskio „Na nieludzkiej ziemi“ (liet. Nežmoniškoje žemėje). Šios knygos ne tik leidžia geriau suprasti lenkų istoriją ir visuomenę, bet ir trėmimus pamatyti kaip užkariavimo ir nutautinimo politikos įrankį.

Dalia Grinkevičiūtė su broliu Juozu prie sergančios mamos. Kaunas, apie 1934 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Pranė Grinkevičienė su sūnumi Juozu ir dukra Dalia. Kaunas, 1937 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Lietuviai darbo stovyklose

Lietuvių tautos istorija XX a. ėmė tekėti nauja, lenkams iki galo nepažinta vaga. Lietuvių patirtis tik pačiu bendriausiu lygmeniu gali būti laikytina panašia į lenkų. Mus sieja tremčių tragedija ir jos poveikis tautos charakteriui bei likimui, tačiau įvykių eiga, pasekmės ir vertinimai skiriasi. Lietuviški tremties liudijimai leidžia pamatyti tuos skirtumus bei suprasti jų reikšmę Lietuvos istorijai ir visuomenei.

Masinės lietuvių tremtys į priverstinio darbo stovyklas bei kalėjimus Sovietų Sąjungoje turėjo giluminę prasmę, liudijusią sovietų valdžios strategiją likviduoti lietuvių tautos elitą plačiąja prasme, kuris turėjo lemti tautos sunykimą. Viena iš trėmimų bangų nuvilnijo per Lietuvą 1941 m., neaplenkusi ir Grinkevičių. Šeimos nariai buvo atskirti vieni nuo kitų: tėvas mirė iš bado viename Uralo lagerių, nežinodamas, kad jo žmona su dviem vaikais išvežti į vieną iš salų netoli Lenos upės žiočių, prie Laptevų jūros. Po tremties metų užrašyta Dalios Grinkevičiūtės istorija tapo klasikiniu lietuviškos literatūros tekstu apie tremtį.

1927 m. gimusi Dalia Grinkevičiūtė buvo ištremta į Altajų, vėliau – Trofimovską Jakutijoje. 1949 m. iš ten su mama pabėgo į Lietuvą. Grįžusi parašė pirmąjį savo atsiminimų rankraštį, kurį įdėjo į stiklainį ir užkasė žemėje. Netrukus jos mama mirė ir buvo palaidota namo, kuriame jos gyveno slapstymosi nuo valdžios metu, rūsyje. 1950 m. Dalia buvo pakartotinai suimta ir ištremta į Šiaurę. Bausmės vykdymo metu mergina pradėjo medicinos studijas, kurias tęsė Kaune, sugrįžusi į Lietuvą 1957 m. 1960–1974 m. dirbo gydytoja Laukuvos miestelyje. Jai nepavyko rasti anksčiau užrašytų savo atsiminimų, todėl ji pamėgino juos atkurti. Bendradarbiavimo su Rusijos disidentais Adrejumi Sacharovu ir Jelena Bonner dėka galiausiai pavyko išleisti atsiminimus rusų kalba 1970-aisiais. Tik vėliau, 1988 m., pasirodė galutinė lietuviška atsiminimų redakcija. 1991 m. viename iš Kauno sodelių buvo rastas stiklainis su pirmuoju atsiminimų rankraščiu. Tie tekstai kartu su darbo Laukuvoje metų užrašais, smulkiais fragmentais ir korespondencija tapo autorės raštų dalimi.

Dalia Grinkevičiūtė. Kaunas, apie 1938 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Dalia Grinkevičiūtė su draugais. XX a. 4-as dešimtmetis. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Lietuviška tremties istorija

Tarp daugybės pasakojimų, susijusių su sovietinių lagerių patirtimi, D. Grinkevičiūtės istorija tampa tam tikra naujove. Visų pirma faktografiniu lygmeniu – iki šiol lenkų kalba nebuvo tokio betarpiško liudijimo apie stalinistinio laikotarpio trėmimus į Sibirą iš lietuviškos perspektyvos. Informacinė šios knygos vertė yra neabejotina. Šiuo atžvilgiu antroji atsiminimų versija ypač vertinga – joje daugiau faktinės medžiagos, pasakojimas objektyvuotas, sutelktas į visos grupės patirtį, gali pasitarnauti kaip istorinis šaltinis. Tą parodo ir teksto stilius, primenantis istorijos vadovėlį:

1941 m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Tam tikslui buvo mobilizuoti čekistai iš Baltarusijos, Smolensko, Pskovo ir kitų vietų. Perpildyti ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos, kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįžti. Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus, gydytojus, verslininkus ir t.t. [...] Vien tik iš Lietuvos per tą baisiąją savaitę buvo išvežta dešimtys tūkstančių žmonių. Koks iš tikrųjų buvo šios deportacijos dydis ir užmojis, iki šiol nežinoma – ją netikėtai nutraukė karas. Tik birželio 22 d., prasidėjus karui, NKVD organai buvo priversti nutraukti masinius areštus ir niekuo nenusikaltusių žmonių vežimą į Sibirą. (D. Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 165–166)

Autorės minimi faktai atskleidžia, kad lietuviška patirtis skyrėsi nuo kitų tautų likimo. Lietuvių deportacija turėjo atskirą tikslą, kitokį nei rusų areštai, vykę dėl įsitraukimo į baudžiamąją veiklą arba „valymų“ metu – ieškant tikrų ar įsivaizduojamų politinio režimo priešų. Lietuvių atveju vyko elito naikinimas, turėjęs laiduoti krašto nutautinimą ir pavergimą. Lietuviai buvo tremiami kaip „liaudies priešai“, todėl net tarp rusų tautybės kalinių arba autochtonų savchozų darbininkų buvo niekinami ir priešiškai vertinami kaip „fašistai“. Šiuo atžvilgiu lietuviams artimesnė lenkų patirtis. Tačiau ir čia galima rasti esminių skirtumų. Reikšmingiausias yra tas, kad lenkų padėtis pasikeitė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos. Priversta siekti kompromiso, Sovietų Sąjunga 1941 m. liepos 30 d. pasirašė sutartį su Lenkija, vadinamąjį Sikorskio-Maiskio susitarimą, kuriuo pritarta SSRS kalintų lenkų amnestijai. Teisinis lietuvių statusas nepasikeitė, jie negalėjo palikti kalėjimų ir lagerių. Tai istorinis momentas, kuomet ilgainiui išsiskyrė lietuvių ir lenkų likimai, iki tol ženklintas panašiomis patirtimis.  

Kitas skiriamasis Lietuvos istorijos bruožas tas, kad po karo Lietuva liko Sovietų Sąjungos dalimi. Ypatinga šio fakto reikšmė matoma toje D. Grinkevičiūtės atsiminimų dalyje, kurie susiję su jos darbu Laukuvoje. Grįžimas iš lagerio, netgi sulaukus bausmės laikotarpio pabaigos, buvo sunkus. Neretai sugrįžusiems buvo draudžiama dirbti arba apsunkintos sąlygos susirasti darbą. Buvę tremtiniai tapdavo antros kategorijos Sovietų Sąjungos piliečiais – visuomet įtariami, persekiojami, stebimi, netekę teisių, baudžiami net jau ir atlikę savo žiaurią, nepakeliamą ir neteisingą bausmę.

Egzistavo ir socialinė atskirtis. Rūpindamiesi savo pačių saugumu, kiti gyventojai žiūrėjo į buvusius tremtinius, švelniai tariant, iš tam tikros distancijos. Tokio santykio nepakeitė ir vėliau vykusi reabilitacija, tremtinių pilietinių teisių atkūrimas. Nutarimai reabilituoti asmenį sukeldavo kartėlį, dažnai apie juos pranešdavo jau per vėlai – jau po tremtinio mirties ar gyvybinių jėgų likus nedaug. Negana to, grįžimas į visuomenę buvo susijęs su neišvengiama būtinybe susidurti su buvusiais bausmės vykdytojais sovietais ir  tautiečiais kolaborantais, kurie su didesniu ar mažesniu užsidegimu prisidėdavo prie trėmimo. Tuo metu jie paprasčiausiai mėgavosi ramiu ir aprūpintu gyvenimu, kurį trikdė tremtinių sugrįžimas. Tai savo ruožtu lėmė tolesnes patyčias, persekiojimą.

Dalia Grinkevičiūtė susitikime su likimo draugais. Dešinėje – Valensas Puodžius. Kaunas, 1958 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Moteriškas dokumento veidas

D. Grinkevičiūtės atsiminimai iš kitų išsiskiria ir pasakojimo būdu. Galima būtų kalbėti apie tam tikrą paralelę, pastebimą Svetlanos Aleksijevič knygoje „Karo veidas nemoteriškas“. Remdamasi moterų, dalyvavusių Antrajame pasauliniame kare, atsiminimais, baltarusių rašytoja daro išvadą, kad moterys kitokiu būdu nei vyrai kuria naratyvą apie stiprias ir sukrečiančias patirtis. Panašią išvadą galima būtų daryti apie Grinkevičiūtės ir Solženicyno bei Herlingo-Grudzińskio pasakojimų skirtumus. Autorė nemėgina aprašyti visos SSRS veikusios baudžiamosios sistemos istorijos ir pateikti jos analizės kaip tai darė Solženicynas. Ji nebando nutapyti psichologinio tremtinio portreto kaip Šalamovas. Nepasakoja visos tautinės ar socialinės grupės tremties istorijos kaip Czapskis. Net savo asmeninių patyrimų ji nemėgina apibendrinti ir įrašyti į platesnę gulago patirčių istoriją kaip Herlingas-Grudziński.

Antroji D. Grinkevičiūtės atsiminimų redakcija pasižymi kitokiu stiliumi: mažiau emocionalumo, „dokumentinis“ pasakojimas, dėmesys sutelktas veikiau į įvykius ir asmenis nei į asmeninius išgyvenimus. Visgi ji rašė iš aukos perspektyvos, atskleidė savo ir atsitiktinai sutiktų asmenų istorijas. Atsiminimuose nerasite svarbių datų, lūžinių didžiosios istorijos momentų, režisierių, pirmaplanių ar antraplanių veikėjų. Pirmoji atsiminimų versija – ta iš stiklainio – šia prasme yra dar iškalbingesnė. Joje D. Grinkevičiūtė susitelkia į savo emocijas. Žingsnis po žingsnio ji aprašo savo likimą ir ją lydėjusius jausmus. Jai svarbesni kasdieniai nutikimai, detalės ir smulkmenos, santykiai tarp žmonių, moralinių instinktų likučiai, kūniškumas, netgi išvaizda. Puikus to pavyzdys yra ištraukos, pasakojančios apie higieną: pirtis, galimybė nusiprausti yra svarbi patirtis, aprašoma plačiau nei vyrų atsiminimuose:

Einam į pirtį. Kad geriau išsipraustume, nuskubam bene pirmutinės, vos tik pranešė. Rodos, Morkutė ir dar trečia – ar tik ne Zienčikaitė. Pirtis didžiulė, puiki. Matyt, tam ir pastatyta, kad būtų apšvarintos į Šiaurę ir į Rytus važiuojančios partijos. Mūsų drabužius priima jaunas gražus vyras, jis klausia mūsų, kas mes tokios. [...] Siūlo greičiau rengtis, nes greit prigarmės moterų. Nustebusios žiūrim viena į kitą. Siurprizas. Klausiam, kodėl ne moteris čia dirba. [...] ... rengiamės ir paduodam paeiliui savo visus rūbus, jie sukabinami ant kablių, kad kameroj būtų galima išnaikinti utėles. Kai išsimaudėm, rodos, nuplovėm ne tik purvus, bet ir visą kelionės nuovargį. Gražuolis paduoda mūsų rūbus ir maloniai šypsodamasis pasveikina išsimaudžius. Ramiausiai apsirengiam ir širdingai su juo atsisveikinam. ( D. Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, 23-24 p.)

Tremtis vaiko akimis

D. Grinkevičiūtės patirtis ne tik nevyriška. Tai vaiko patirtis. Arešto metu knygos autorei buvo keturiolika metų. Ji tebebuvo vaikas, tačiau tai neišteisino jos kaltintojų akyse. Į paradoksalią teisinę situaciją, kurioje baudžiamoji atsakomybė ėjo pirmiau nepilnamečio pilietinių teisių, dėmesį atkreipė Solženicynas: „Dar netapę valstybės piliečiais, jie jau yra Archipelago piliečiai.“ Autorius piešia šios grupės vaizdą kaip beteisių, pažeidžiamų, nesaugių. Vaikai patyrė prievartą. Jie buvo priversti gyventi tokiomis sąlygomis, kurias vargiai galėjo ištverti suaugusieji. Netekę autoritetų, jie lagerį suvokė kaip pasaulį, kuriame galioja stipresniojo teisė, o jų moralinis nuosmukis vyko labai greitai. Nepaisant to, vaizdas, ryškėjantis iš D. Grinkevičiūtės atsiminimų, yra kitoks. Vaikai juose yra pagrindiniai moraliniai ramsčiai, priešingai nei suaugusieji, kuriuos greitai nualino badas, darbas ir nelaisvė.

Auklėjimas ir asmenybės branda, pasiekta iki trėmimų, lėmė vėlesnį asmens sugedimo ir nykimo tempą bei mastą. Šie procesai vyko greičiau vaikų, kurie pasaulį pažino pirmiausia lageryje, bei žmonių, dar iki patekimo į lagerį buvusių moraliniuose paribiuose, gyvenimuose. Solženicynas susidūrė su vaikais, kurie dar iki tremties tapo našlaičiais ir dėl išgyvenimo buvo priversti pasukti nusikalstamu keliu (jie buvo vadinami bezprizorni – be priežiūros). Tuo tarpu D. Grinkevičiūtė buvo supama jaunų lietuvių, kurie iki tremties lankė mokyklą, kūrė ambicingus ateities planus bei buvo auklėjami patriotine dvasia savo darbais tarnauti tuo metu dar jaunai tėvynei. Dalis jų į lagerius pateko kartu su tėvais arba su savo aplinkos žmonėmis, kuriais pasitikėjo. Suaugusieji lietuviai arba patys tęsė vaikų auklėjimą ir ugdymą arba skatino jo neapleisti. Lageris nesunaikino lietuvių vaikų ambicijų ir jų entuziazmo mokytis. Panašu, kad dalies lietuvių vaikų atžvilgiu sovietinė charakterių perauklėjimo sistema pasirodė esanti bejėgė.

Solženicynas ir Herlingas-Grudzińskis vartoja „kitokio pasaulio” metaforą, bandydami apibūdinti tiek nežmogiškais įstatymais valdomą sovietinių lagerių sistemą, tiek naują sovietinę visuomenę, kurios piliečius lageris turėjo išauklėti. Dalia Grinkevičiūtė nesileido palaužiama kitokio pasaulio taisyklių, atmetė jas, pasirinkdama „senosios tvarkos“ moralę. Jaudinantis yra jos sprendimas pradėti medicinos studijas, liudijantis, kad, užuot ieškojusi keršto, ji pasirinko padėti nuskriaustiesiems ir ligoniams, savyje išsaugodama etinį jautrumą.

Dar vienas išskirtinis D. Grinkevičiūtės liudijimo bruožas, kylantis iš jo „vaikiško“ charakterio, yra pasirinkta pasakojimo perspektyva – tarsi iš apačios, sekant istoriją iš atskirų įvykių, nuosekliai netelpančių nei liudytojo vaiko galvoje, nei prasmę turinčioje istorijoje, nei pačioje sistemoje. Įvykiai priimami su ypatingu jautrumu, daug gilesniu nei suaugusiųjų. Kuo jautresnis žmogus, tuo didesnis tremties siaubas. Šiuo atžvilgiu lietuvės liudijimas netikėtai giminingas su lenkiška knyga „W czterdziestym nas Matko na Sibir zesłali...“ (liet. „Keturiasdešimtaisias, mama, mus į Sibirą ištrėmė“). Tarp daugybės ištremtųjų pasakojimų, iš kurių sudaryta ši Jano Tomaszo Grosso ir Irenos Grudzińskos-Gross knyga, įsipynusios ir vaikų istorijos. Jaudina liudijimuose atsispindinti neviltis ir bejėgystė, suprantant vaikus užklupusią grėsmę. Pasakojama naiviai, pranešama apie įvykius, tačiau nesugebama jų surikiuoti į vieną pasakojimą, juo labiau rasti juose prasmę. Patirties supratimo trūkumas didina baimę ir kančią. Tiesa, D. Grinkevičiūtė užrašė savo prisiminimus jau būdama suaugusi, jau galėdama ieškoti savo patirties prasmės. Ji iš tiesų sugebėjo sukurti jaudinamą istoriją, tačiau tai buvo vaiko prisiminimai ir juose girdimas vaikystės skausmo ir prievartos aidas yra labai garsus.

Dokumentiškumas ir literatūriškumas

Dar viena savybė, išskirianti D. Grinkevičiūtės tekstą iš kitų tremties liudijimų, yra literatūriškumas, suprantamas kaip dramatizmas, emocionalumas ir poetiškumas – priešingas Šalamovo literatūriniam „humanistiškumui“ ar Herlingo-Grudzińskio refleksyvumui. Tuo „Lietuviai prie Laptevų jūros“ išsiskiria ir iš kitų lietuvių autorių atsiminimų. Paradoksalu, bet literatūriškumas nesumenkina dokumentinio teksto matmens. Veikiau būtų galima teigti, kad suteikia žmogišką charakterį, sužmoginą pasakojimą, primindamas apie tikslą – apginti asmenį nuo nežmogiškos sistemos. Tokiu būdu autorė sugebėjo atrasti puikią pusiausvyrą tarp liudijimo ir literatūros. Šios pusiausvyros sutrikdymas dėl didesnio dokumentiškumo daugeliu atveju lemia sausą, paviršutinišką pasakojimo toną, kuris iš skaitytojų atima galimybę užjausti. Kita vertus, per didelis literatūriškumas lemtų, kad istorija taptų neįtikėtina – patirties siaubas nedera su dideliu atidumu stiliui, ir jame tikrai nėra dramatiško grožio. Tiesa, kuri nustebina skaitant D. Grinkevičiūtės tekstą, yra nenuosekli ir bjauri.  Galbūt todėl šio kūrinio kontekste Rūtos Šepetys, beletristiškai nutapiusios lietuvių tremtinių istorijas, kūrinys „Tarp pilkų debesų“ kiek nublanksta.

Lagerio veidas nežmogiškas

Karas pranašesnis už tremtį tuo požiūriu, kad karo patirties siaubus galima bandyti savyje paslėpti arba užglaistyti pergalėmis, laimėtais mūšiais, herojiškais poelgiais, atminimo medaliais. Tuo tarpu ten, kur pergalių ar mūšių nebuvo, kur herojiški poelgiai kildavo iš savisaugos instinkto, tad herojiškumo trūkumas buvo pateisinamas, o vienintelis laukiantis apdovanojimas – reabilitacija (dažnai po mirties), suluošinimas, žaizdos, išgyventų ligų ir traumų žymės.  Originalus D. Grinkevičiūtės liudijimas, nevyriškas, vaikiškas, dokumentiškas ir drauge literatūriškas, leidžia skaitytojui pažinti tremties aspektus, apie kuriuos dažniausiai nutylima.