Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras skambėjo LRT „Mažojoje studijoje“ 2020 m. sausio 11 d. 

Tikriausiai ir jūs Kalėdų proga išpildėte kokio nors vaiko, senuko ar šuniuko svajonę. Man tokios akcijos visada kažkaip ypač pabrėžtinai parodo, kas yra atskirtis. Dovanėlė, kurią perku tam nepažįstamam žmogui, nebūtų tinkama dovana praktiškai niekam iš mano artimųjų: per kuklu, per paprasta, per buitiška, o kartais netgi tiesiog per pigu. O kažkam tai ne tik sunkiai įperkama, kažkas netgi neturi savo aplinkoje nė vieno žmogaus, kuris galėtų tai padovanoti, ir tenka prašyti svetimų. Ir kai apie tai susimąstai, net susigėsti, kokia menka tavo pagalba, o tada nebegali sustoti ir imi svarstyti, kaip padėti kažkaip labiau iš esmės, arba netgi kaip padaryti, kad nereikėtų padėti, kad daugiau žmonių gyventų panašiai turtingai (materialia ir nematerialia prasme) kaip aš. Ir man atsakymas išeina paradoksalus.

Pagrindinė atskirties prielaida yra bendruomenė ar visuomenė, kurioje įprasta rūpintis vien savo reikalais ir susikurti sau patogų urvelį ar gūžtelę. Tai nėra neįmanoma net ir sunkiausiomis aplinkybėmis, jeigu tik turi bent truputį išteklių. Apdairiai juos panaudojant, tikrai galima užsitikrinti saugumą sau ar kokiai nors mažai saviškių grupelei, o tada kyštelėti galvą iš savo urvelio ir sakyti: jeigu kas nors nemoka taip gudriai susisukti kaip mes, tai pats kaltas. Tik tada tokia gūžtelė yra vienintelis saugumo garantas, ir tai savaime pasidaro nesaugu.

Tiesą sakant, labai daug žmonių nuoširdžiai mano, kad reikia kažkaip iš anksto savimi pasirūpinti - pakankamai uždirbti, turėti pakankamai draugų, netgi užauginti pakankamai vaikų - ir tuomet, atėjus senatvei, užklupus ligoms ir nelaimėms, būsi tarsi kažkaip apsidraudęs. Jeigu valdiška slaugos sistema prasta, nusisamdysi slaugę privačiai. Jeigu valdiška pensija maža, prisidėsi iš santaupų. Jeigu valdiška švietimo sistema prasta, reikia leisti savo vaikus į privačias, išskirtines mokyklas, ir jie vis tiek gaus padorų išsilavinimą. Tačiau taip gyventi tiesiog per didelis stresas. Daugumai žmonių vis tiek kas nors anksčiau ar vėliau sutrukdo nuo visko apsidrausti ir apie viską iš anksto pagalvoti. Ir klausimas, ar jie patys dėl to kalti, ar ne, yra savaime destruktyvus. Visi mes dėl ko nors patys kalti, jei tik pradėsime teisti, bet tai nereiškia, kad mūsų kančios ir vargai neverti atjautos ir pagalbos.

O kai pradedi mąstyti priešingai, kažkaip net lengviau atsidūsti. Nereikia apsidrausti nuo visų įmanomų nelaimių. Ne viena, tai kita vis tiek užklups, ir tikriausiai vis tiek netikėtai ir nenumatytai. Nereikia savęs kaltinti dėl to, kad nespėjai, neapskaičiavai, nepasirūpinai, nepagalvojai, nesugebėjai. 

Norint iš esmės padėti žmonėms, patiriantiems visokias nelaimes, reikia, kad kuo daugiau žmonių, kurie šią akimirką gyvena visai neblogai ar bent pakenčiamai, rūpintųsi ne savo reikalais. Logika gana paprasta. Kai žmogų užgriūva nelaimė, kuri, kaip žinia, dažniausiai dar ir nevaikšto viena, jis turi visas jėgas ir laiką skirti konkrečiai nelaimei įveikti, todėl negali rūpintis jokiu reikalu. Ir atvirkščiai, jeigu žmogus gyvena bendruomenėje ar net visuomenėje, kurioje įprasta visiems rūpintis ne savo reikalais, jis gali visai pagrįstai tikėtis, kad užgriuvus nelaimei, kas nors pasirūpins jo reikalais, kol jis tą nelaimę įveiks. Pavyzdžiui, jei žmogus sunkiai, o gal net mirtinai susirgo, tai liga ima ryti visą jo ir jo šeimos (jei, duokdie, ją bent jau turi) laiką, jėgas ir pinigus. Sunkiai sergantis žmogus negali rūpintis, pavyzdžiui, vaistų kompensavimo tvarka ir jos trūkumais, slaugos ar hospiso paslaugų prieinamumu, medicinos paslaugų kokybe ir tuo, kaip visoje sveikatos sistemoje paisoma net ir visai bejėgiškoje padėtyje atsidūrusių žmonių orumo. Tokiais dalykais įmanoma rūpintis tik tol, kol tai yra ne tavo reikalas – tik kol esi (palyginti) sveikas, turi tam laiko, jėgų ir kitų išteklių. 

Jeigu mokytojai, gydytojai, mokslo ar kultūros darbuotojai nepragyvena iš savo atlyginimo ir turi dirbti per kelias darbovietes, tai jiems labai sunku rasti laiko ir jėgų organizuotis ir kovoti už savo teises. Žmonės, kurie uždirba pakankamai viename darbe, turi jiems padėti, nors tai ir ne jų reikalas. Jeigu tėvai augina vaiką su kūno ar proto negalia, su psichikos, elgesio ar raidos sutrikimais, jiems labai sunku rasti laiko ir jėgų reikalauti tikros ir veiksmingos neįgalių vaikų integracijos į bendrą švietimo sistemą. Žmonės, kurių vaikai sveiki, turi jiems padėti, nors tai ir ne jų reikalas. 

Ir laimės tame daugiau negu atrodo. Laimė sulaukti pagalbos ir palaikymo, kai to reikia. Laimė pasijusti užtikrintais ir patenkintais savimi, kai galime padėti. Bet labiausiai laimė tiesiog gyventi, nuolat rūpinantis vieni kitais, kol pasirodo, kad išvis nebūna savo ir ne savo reikalų.