Dailininkas Mantas Petravičius. Michailo Blinovo nuotrauka

Jei gerai įsižiūrėtumėte, dailininkas MANTAS PETRAVIČIUS, Vytauto V. Landsbergio filme „Vanago portretas“ piešęs partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, yra panašus į savo herojų – tokios pat gilios akys, lyg iš marmuro iškalta nosis, išraiškingos lūpos ir gilus tiesos, meilės Tėvynei jausmas. Ir nėra čia jokio atsitiktinumo, kad Vanago portretą nupaišęs ir režisieriui jį nusiuntęs menininkas filme gavo pagrindinį vaidmenį.

Ar yra kas nors jums sakęs, kad esate panašus į filmo herojų?

Vytautas, rodos, yra užsiminęs: kažką tu turi tokio... Neabejoju, kad Vanagas buvo visiškai teigiamas personažas. Jis turėjo puikų humoro jausmą, mokėjo sutaikyti žmones, vesti juos į priekį. Buvo labai sunkūs laikai, jiems reikėjo tvirto, gero vedlio. Jis toks ir buvo.

Filmo režisierius Vytautas V.Landsbergis sakė jūsų neieškojęs, radotės pats, tarsi taip ir turėję būti. Tiesiog vieną dieną jis gavo jūsų pieštą Vanago portretą…

Taip jau išėjo... Kai Vytautas feisbuke parašė žinutę, kad ruošiasi filmuoti, žmonės pradėjo siūlyti savo pagalbą. Vieni – pinigus, kiti – savo sodybas, pagalvojau, kaip nuostabu, kad lietuviai nori vieni kitiems padėti. O ką galiu padaryti aš? Pinigų daug neturiu, sodybos – irgi, galėčiau prisidėti savo darbu, bet nieko labai lyg ir nemoku. Tada pamačiau „Aš Esu Vanagas“ feisbuko profilio nuotrauką, kurią, man atrodė, nupieščiau kitaip.

Betgi nedrąsu, norisi gerai padaryti, o laiko mažai, tik valandą turiu. Kiek spėjau, tiek nupiešiau ir... išsiunčiau. Gal jei būčiau nusprendęs tobulinti, tas portretas ir būtų likęs gulėti ant mano stalo. Netrukus gavau atsakymą iš Vytauto, sako, filmo dailininką turime, tačiau man norisi ir tavo talentą kažkur įterpti. Pasikalbėjome štai taip, o po mėnesio jau sėdėjau Vytauto bunkeryje miške, ir eksperimentavome su Vanago dienoraščiu. Povilas Baltinas filmavo, Vytautas skaitė dienoraščio ištraukas, o aš paišiau. Mėginau įsivaizduoti, kad esu partizanas, rašau bunkeryje savo dienoraštį ir jį iliustruoju. Pasinėriau į tą paišymą gal trims dienoms, net likau bunkeryje nakvoti. Vaizdavausi, kad taip ir gyveno – su savimi ir žvakele.

Jau seniai nesu buvęs tokios ramybės būsenos. 

Jums, menininkui, partizanų tema buvo artima, esate šaulys, dalyvaujate pratybose.

Į Šaulių sąjungą įstojau gerokai seniau, dar prieš tai, kai pradėjome filmuoti, po Ukrainos įvykių. Kažkaip pasidarė nesaugu, o kas, jei vėl iš mūsų atims laisvę? Juk net nežinočiau, ką reikėtų daryti. O jei teks šeimą miškais vesti Lenkijos link? Ar nepasiklysime?

Šaulių sąjungoje gavau daug atsakymų, bet sužinojęs, kad turėsiu filmuotis Vytauto filme ir man reikės vaikščioti po miškus ir pelkes, nusprendžiau gamtos pajautimo turįs per mažai. Vaikystėje daug laiko leidau kaime, vasaromis mes lakstydavome po miškus, bet atsidurti jame, kai šalta, kai šlapia – visai kas kita. Norėjau pajausti, ką tai reiškia, taigi užsirašiau į išgyvenimo kursus. Visą dieną, besipurtydami nuo šalčio, praleidome lauke, klausėmės, kaip išgyventi nežinomame miške, jei kas atsitiktų. Statėme būstus, nakvojome naktį, o rytą ėjome filtruoti pelkės vandens. Nepaprasta patirtis!

Dailininkas Mantas Petravičius. Ryčio Šeškaičio nuotrauka
Ryčio Šeškaičio nuotrauka
Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Intuityviai į kiekvieną Vytauto skambutį atsakydavau „taip“. Tą pačią akimirką, kai man pasakydavo, kad bus filmavimas, nubraukdavau viską – visus pažadus, projektus, susitikimus. Išjungdavau telefoną ir išvažiuodavau. Lygiai taip, kaip metę visus reikalus į mišką išeidavo partizanai. Mes patys sau pasidarome kliūčių, o juk iš tiesų niekas nesugriūva.

Šių dienų žmonėms išsilaikyti žiemą miške būtų gerokai sunkiau nei tiems, kurie gyveno prieš septynis ar aštuonis dešimtmečius? Šiais laikais kai kuriems žmonėms net laužo susikurti nepavyktų.

Anų laikų žmonės žinojo, kokius grybus ir uogas rinkti, labai gerai išmanė savo apylinkes. Jie mokėjo zuikį pasigauti, tinklą į ežerą užmesti, suprato, ką sako iš kito miško galo atlėkęs paukštis. Atimkite iš mūsų elektrą, mes net nerasime, kaip išeiti iš kambario. Vis tempiuosi sūnų į miškus, noriu, kad jis išmoktų, pažintų gamtą. Ir žinote, ką? Skaitmeninę kartą lengvą sudominti primityviais dalykais – kaip užkurti laužą, pavyzdžiui. Paaiškėja, kad sūnus gali visą dieną deginti šakas ir kompiuterio jis nepasiges. O jei dar duodi duonos pasikepti...

Kiek Vanago portretų nupiešėte, kol kūrėte filmą?

Kai režisierius nusprendė, kad man reikės piešti portretą, sunerimau. Gerai žinau, ką tai reiškia ir kaip sunku pagauti ne fizinį panašumą, bet jausmą, iš kurio gali atpažinti žmogų.

Nors Vilniaus dailės akademijoje baigiau tapybos studijas, mes, tapytojai, esame prasti portretistai. Tačiau aš visą savo gyvenimą norėjau piešti žmogų. Vanago portretą piešiau iš daugybės nuotraukų, kiekvienas iš jų buvo skirtingas. O tas vienintelis, kurį matome filme, buvo nupieštas per filmavimą – toks buvo mano sumanymas.

Kai už nugaros filmavimo kamera, piešti labai sunku. Mėginau jos nematyti, neturėjau minties, kad turiu vaidinti, tiesiog piešiau. 

Ir staiga paaiškėjo, kad viskam – piešimui ir filmavimams – atsirado laiko?

Intuityviai į kiekvieną Vytauto skambutį atsakydavau „taip“. Tą pačią akimirką, kai man pasakydavo, kad bus filmavimas, nubraukdavau viską – visus pažadus, projektus, susitikimus. Išjungdavau telefoną ir išvažiuodavau. Lygiai taip, kaip metę visus reikalus į mišką išeidavo partizanai.

Mes patys sau pasidarome kliūčių, o juk iš tiesų niekas nesugriūva.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka
Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Kokie jausmai užplūdo per premjerą? Kur Vanago kelias jus nuvedė?

Iš paskutiniųjų laikiausi, kad nepažiūrėčiau filmo kompiuteryje, žinau, kas yra kino teatras. Man filmas jau buvo įvykęs, jį išgyvenau. Kas iš viso to išeis, neįsivaizdavau. Tai, ką pamačiau kino ekrane, mane visiškai atjungė ir šokiravo, net įtarti negalėjau, kad galima sukurti tokį filmą. Viską mačiau savo akimis, ne kameros. Visus rūkus ir miškus. Žiūrėjau filmą tris kartus ir kas kartą apsiverkdavau – nuo muzikos, nuo vaizdų, nuo vidinio virpulio. Tik trečiąkart žiūrėdamas pradėjau girdėti tekstą.

Filmas man leido suprasti, kad ir vienas žmogus gali labai daug padaryti. Tik reikia į nieką nekreipti dėmesio, jei širdyje dega, eik ir daryk. Mes neturime daug laiko, mūsų gyvenimai yra labai trumpi. Ką tai reikš, jei atėjus suirutei tu būsi tūkstantį kartų nupjovęs žolytę prie savo namo, nutapęs tris drobes ar sukūręs gražų namo interjerą? Iš tiesų turime stipriai susiimti ir pagalvoti, ką kiekvienas galėtume padaryti, kad Lietuvoje būtų saugiau gyventi.

Filmo anonsas:

Vytauto V. Landsbergio dokumentinio kino filmo „Vanago portretas“ premjera ir susitikimas su kūrėjais – sausio 12 dieną 19 val. „Forum Cinemas Vingis“, 18.40 val. – „Forum Cinemas Akropolis“, 19.30 val. – „Forum Cinemas“ Kaune, 16 val. – „Forum Cinemas“ Klaipėdoje, 15.50 val. – „Forum Cinemas“ Šiauliuose. Sausio mėnesį filmas bus pristatytas ir kituose šalies miestuose, o mėnesio pabaigoje pasirodys platformoje „Žmonės cinema“.