Dr. Vaidilutė Asisi. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Dr. Vaidilutė Asisi Austrijoje sertifikuota klinikinė ir sveikatos psichologė, specializacija – vaikų, jaunimo ir šeimos psichologija, lektorė, Graco universitete apgynė daktaro disertaciją tema „Ryšys tarp mažų vaikų psichikos problemų ir tėvų ir vaikų santykių“. 

2020-ieji paskelbti Vaikų emocinės gerovės metais, todėl naudojuosi proga ir noriu atkreipti dėmesį į vaikus ir jų šeimas, kurioms emocinė gerovė svarbi tema. Negaišdama laiko, dalijuosi patirtimi ir žiniomis apie vaikų psichikos sutrikimus, kurie, nors labiausiai matomi mokykliniais metais, dažnai prasideda jau kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje.

Lietuvoje dar vis labai neįprasta, kad tėvai[1] su pačiais mažiausiais vaikais – kūdikiais ir mažyliais iki maždaug trejų metų – ieškotų psichologų pagalbos (labiau įprasta dirbti su kiek vyresniais). Jei kūdikiai labai neramūs, dirglūs, nenumaldomai klykia, nemiega, atsisako valgyti, o kiek vyresni vaikai labai neramūs, neprisitaiko naujoje aplinkoje, yra pilni baimių ar netikėtai ima reaguoti agresyviai ar destruktyviai, tėvai paprastai klausia pediatro patarimo. Daugelyje kitų šalių tėvai savo rūpesčius taip pat pirmiausia patiki vaikų gydytojams, tačiau šias ir dar daugelį kitų ankstyvosios vaikystės problemų sprendžia didelis būrys psichikos sveikatos priežiūros specialistų: klinikiniai psichologai, vaikų ir suaugusiųjų psichiatrai, psichoterapeutai, šeimos terapeutai, ankstyvosios pagalbos į namus konsultantės ir kt. Taip yra, nes tarptautinė specialistų bendruomenė (Europoje, Amerikoje, Australijoje ir kt.) susitarė šiuos emocijų, elgesio ir savireguliacijos sunkumus vadinti psichikos ir neuropsichologinės raidos sutrikimais kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje (nuo gimimo iki penkerių arba šešerių metų).

Taigi, ar egzistuoja psichikos sutrikimai tokiame ankstyvame amžiaus tarpsnyje ir, jei taip, ar įveiksime stigmos baimę ir juos įvardysime? Jei taip, pagal kokius simptomus juos atpažinti ir kaip gydyti, kaip pasiekti, kad jų būtų mažiau? Kaip sukurti tokį pagalbos tinklą šeimoms, kad tėvai neliktų su savo rūpesčiais visiškai vieni?

Visais atvejais psichologų (ar kitų psichikos sveikatos priežiūros specialistų) pagalba reikalinga, kad dideli sunkumai auginant vaiką arba „įsivaizduojami“ simptomai netaptų „tikrais“ sutrikimais. Juk auginančiųjų vaikus, turinčius psichikos sutrikimų, laukia sunkūs kasdieniai vaikų priežiūros ir auklėjimo iššūkiai, dažnai kitaip klostosi bendravimas šeimoje, taip pat tėvų ir vaikų santykiai. Todėl klausiame – ar neišvengiami sunkumai užgriūva tik mamos pečius, ar yra ir kitų asmenų, ją pavaduojančių? Kaip tėvui pavyksta susidoroti su vaiko problemomis, su chronišku žmonos nuovargiu, su savo paties rūpesčiais, stengiantis padalyti dėmesį darbui, vaikui, savo partnerės lūkesčiams ir savo paties poreikiams, pačiam pailsėti? Ar abu tėvai vienodai suvokia ir mato vaiko problemas, ar linkę vertinti jas kaip „normalius“ mažų vaikų raidos etapus ir stengiasi ištverti, kol vaikas šiuos sunkumus „išaugs“? Ar tas problemas mato tik mama, nes ji paprastai praleidžia su mažyliu daugiau laiko? O gal tėvai (ar bent vienas iš jų) mato, kad „kažkas ne taip vaikui“ (ypač jei turi su kuo palyginti), bet niekada nepagalvoja, kad tokiame amžiuje egzistuoja psichikos problemos? Bando ieškoti pagalbos, bet niekas negali patarti, į ką kreiptis.

Ar egzistuoja psichikos problemos tokiame ankstyvame amžiuje – kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje? Gal skamba neįtikinamai, kelia pasipiktinimą ar nuostabą? O jei egzistuoja, tai kaip pirmiausia, prieš pradėdami kalbėti apie sutrikimus, įvardysime kūdikio ir mažo vaiko psichikos sveikatą? 

Psichikos sveikata kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje – tai „vaiko gebėjimai, besiformuojantys šeimos, bendruomenės ir platesniame kultūriniame kontekste, užmegzti ir išlaikyti artimus ir saugius santykius su suaugusiaisiais ir bendraamžiais, patirti, reguliuoti ir išreikšti visas emocijas, tyrinėti aplinką ir mokytis“ (pagal Zero to Three[2], 2016).

Taigi, vaiko savireguliacijos, elgesio, emocijų ir bendravimo sunkumai įvardijami kaip psichikos sutrikimai, jei jų simptomai atitinka ekspertų nurodytus kriterijus (dažnumą, intensyvumą ir kt.) ir sukelia vaikui distresą (neigiamą stresą), trikdo jo pažintinę, emocinę ir socialinę raidą, galimybę mokytis ir įsisavinti naujus įgūdžius, apsunkina tarpusavio santykius su vaiku, riboja vaiko dalyvavimą jo raidą atitinkančioje veikloje ar kasdienėje rutinoje, trikdo šeimos kasdienę veiklą. 

Unsplash.com nuotrauka

Dėl sutrikimų kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje egzistavimo sutaria specialistai visame pasaulyje, tik dar vis diskutuojama, ar būtina, realu ir teisėta rašyti diagnozę šiame amžiaus tarpsnyje. Tarptautinių tyrimų duomenimis, mažų vaikų psichikos sutrikimai yra tokie pat dažni kaip ir mokyklinukų ir siekia maždaug nuo 9 iki 30 (ir daugiau) procentų. Lietuvoje žinių apie ankstyvąją psichopatologiją dar nėra daug. Specialistai nesiryžta šių ankstyvųjų sutrikimų vadinti diagnostikos terminais. 

Todėl noriu pateikti naujos informacijos ir supažindinti mažų vaikų tėvus su galimais sutrikimais šiame amžiuje. Jokiu būdu nenoriu gąsdinti tėvų, bet noriu paskatinti juos įveikti nerimą ir kaltės jausmą, beveik visada susijusį su šiais sunkumais („esu nepakankamai gera mama, geras tėtis, jei net negaliu nuraminti savo vaikelio“...), ir kreiptis pagalbos. Jei pediatras ar neurologas po apžiūros somatinių (fizinių) problemų nemato, siūloma bendrauti su psichologais.

Sutrikimai kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje. Net ir tuo atveju, jei pediatrai, įvertinę vaiko būklę, sako: „Mamyte, vaikas yra sveikas, auga kaip ant mielių, normaliai vystosi... Jums reikia išsimiegoti ir viskas bus gerai“, tėvams dažnai nesiseka nuraminti mažylio, visą šeimą vargina jo nemiga ar pykčio priepuoliai ir pan.

Pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais, o kartais ir vėliau tėvai kreipiasi dėl labai intensyvaus, šaižaus ir garsaus (iki 120 decibelų!), ilgai trunkančio ir nenumaldomo klyksmo periodų. Pediatrai organinių priežasčių (pvz., laktozės netoleravimas, uždegimai, refliuksas ir kt.) neranda. 

Specialistai sutrikimui nustatyti naudojasi „trejeto taisykle”: vaikas klykia mažiausiai 3 valandas per dieną, 3 ar daugiau dienų per savaitę ir tai trunka mažiausiai 3 savaites. Tėvai kartais nurodo, kad klyksmas trunka iki dešimties valandų per parą. Verkimas žymiai intensyvesnis vakare ir naktį nei rytą. Kūdikis būna labai įsitempęs, netoleruoja gulimosios padėties, tačiau ir nešiojamas sunkiai nurimsta. Be šių požymių, sutrikimui dar būdingas kūdikio nepaguodžiamumas, neramumas ir irzlumas. Tiek mama, tiek tėtis pasakoja apie savo didžiules, dažnai bevaises pastangas kūdikį nuraminti, nors jiems galbūt puikiausiai pavyksta su mažyliu bendrauti ir žaisti, kai jis ramus ir patenkintas, bent labai trumpai. 

Taip pat tėvai praneša apie miego sunkumus (tiek užmigti, tiek išmiegoti visą naktį), nors dažniausiai supranta, kad kūdikių ir suaugusiųjų miegas skiriasi, ir susitaiko su gimimo džiaugsmą lydinčiomis bemiegėmis naktimis. Miego sutrikimai dažnai prasideda jau pirmaisiais metais ir dažnai tęsiasi iki trečiųjų metų, o kartais ir ilgiau. Tėvai guodžiasi, kad dažnas kūdikio prabudimas, ilga būdravimo fazių trukmė naktį ir daugiau nei keletą mėnesių nenusistovintis miego ir budrumo ciklas nepaprastai išvargina. Dažnas tokių naktinių prabudimų palydovas – kūdikio klyksmas. Suaugusiojo miegas tampa labai paviršutiniškas, atsiranda lūkestis prabusti vos vaikui sukrebždėjus. Jei vienas iš tėvų – mama ar rečiau tėvas – rūpinasi vaiku neturėdamas pagalbos, tai neišvengiamai sukelia išsekimo sindromą. Kiek mama gali tverti viena, priklauso nuo jos ištvermės, atsparumo stresui, fiziologinių ir asmenybės savybių, dar ir nuo amžiaus, taip pat nuo to, ar pavyksta miego trūkumą kompensuoti dieną (o gal šeimoje yra daugiau vaikų, kuriais taip pat reikia pasirūpinti). Turbūt ne vienas yra patyręs, nesvarbu, dėl kokių priežasčių (dažniausiai po nemiegotų dviejų ar trijų naktų iš eilės), tokią pakitusią sąmonės būseną ir su ja susijusį labai didelį pažeidžiamumą, stresą, visiškai kitokį aplinkos suvokimą. Pati baisiausia galima tokio streso pasekmė – kūdikio supurtymas. Jos būtina išvengti laiku suteikus tėvams reikiamą pagalbą. Svarbu, kad tėvai žinotų, kur jos ieškoti.

Epidemiologiniuose ir klinikiniuose tyrimuose nurodoma, kad nuo 16 iki 29 proc. kūdikių nenumaldomai klykia; miego sunkumų dažnis sunkiau „suskaičiuojamas“: kai kurie literatūros šaltiniai nurodo, kad net iki 40 proc. kūdikių pirmųjų metų pabaigoje dar turi miego problemų. Kadangi tai jau beveik pusė visų mažylių, galima galvoti, kad nuo tėvų tolerancijos ir lūkesčių priklauso, kada vaikui „ateina laikas išmokti“ užmigti ir išmiegoti be tėvų pagalbos. O kartais neadekvatūs tėvų lūkesčiai, kai mažylis tokiam savarankiškumui dar visai nepasirengęs, kaip tik sustiprina miego problemas.

Tėvai ypač nerimauja, kai vaikas nesidomi maistu, valgo labai mažai ar nuolat atsisako valgyti, yra išrankus maistui arba maitinimas užtrunka labai ilgai. Nors valgymo sutrikimai (šiuo atveju – kai valgo per mažai) taip pat labai dažni – 25–40 proc., tačiau dauguma jų praeina, tik 3–10 proc. vaikų antraisiais ir trečiaisiais metais vis dar atsisako valgyti. (10 proc. vaikų valgo per daug.) Iš baimės, kad vaiko svoris neauga ar auga labai lėtai, tėvai stengiasi vaiką maitinti darydami spaudimą ar naudodami įvairius triukus, pvz., įjungdami vaikams elektroninius prietaisus. Psichologo pagalbos prireikia tuomet, kai dėl pernelyg didelės tėvų kontrolės maitinimo metu kyla tėvų ir vaikų sąveikų ir santykių problemų: kuo sunkiau pastebėti vaiko alkio signalus ir kuo labiau mama (ar tėtis) verčia vaiką valgyti (tada, kai suaugusieji nusprendžia), tuo stipresnis pasipriešinimas ir konfliktai – ir ne tik valgant. 

Gali būti, kad pirmaisiaisantraisiais metais (ar vėliau) tėvai pastebi vaiko elgesyje nuolatinę, stiprią (rečiau sumažėjusią) ir staigią reakciją į sensorinius (jutiminius) dirgiklius: išorės (šviesa, nestiprus, bet netikėtas garsas, temperatūros pokytis ir t. t.) ar vidaus (pvz., alkio skausmas, virškinimas, raumenų įtampa). Būna, kad mažylis netoleruoja lytėjimo, kai kurių drabužių, jį dirgina kvapai; negali prisitaikyti prie naujo skonio (maisto konsistencijos ar kitos žinduko tekstūros) – ima vengti maisto, bet verkia, nes junta alkį. Vaikas reaguoja itin intensyviomis, ilgai trunkančiomis emocijomis ar veiksmais į stimulą, sukėlusį šiuos pojūčius; jam nesiseka nusiraminti pačiam. Vaikas stengiasi išvengti (mums) įprastų, bet jam nemalonių stimulų: jau galėdamas bent kiek savarankiškai judėti, bando ištrūkti (pvz., jam nemalonu dėl triukšmo ir kvapų – vaikai paprastai ir užuodžia kitaip nei mes). Taip aprašomas padidėjusio sensorinio reaktyvumo sutrikimas. Beje, tokie ypatumai – reaktyvumas ir intensyvumas – yra ir įgimti kūdikio temperamento bruožai; dažnai nėra lengva atskirti juos nuo sutrikimo.

Šie visi išvardyti sunkumai dar apibendrintai vadinami elgesio ar sensorinės reguliacijos sutrikimais (savireguliacija – tai vaiko gebėjimas reguliuoti miego ir būdravimo, alkio ir sotumo ciklus, prisitaikyti prie maisto skonio ir jo konsistencijos pokyčių, adaptuotis prie dirgiklių; šie gebėjimai formuojasi su tėvų pagalba – vadinama išorine reguliacija arba koreguliacija). Nemažai tėvų ir pediatrų tikriausiai paprieštaraus: visi kūdikiai verkia, mokosi užmigti, yra kamuojami dieglių ir pan. Taip, iš dalies tai tiesa, dėl to šie sunkumai dažnai yra vertinami kaip praeinantys. Kita vertus, tyrimai ir klinikinė patirtis rodo, kad, pvz., diegliai atsiranda būtent todėl, kad klykdamas kūdikis prisiryja oro – organinių priežasčių nėra, bet kūdikį nuraminti be galo sunku. Tėvams reikalinga profesionali pagalba.

Liane Metzler / Unsplash.com nuotrauka

Antraisiais metais tėvai dažnai įvardija tokias problemas kaip vaiko nenoras bent akimirkai atsitraukti nuo mamos ir didžiulis nerimas, negebėjimas žaisti vienam (be artimo žmogaus), perdėta atsiskyrimo baimė. Dalį šių vaiko emocijų ir elgesio ypatumų specialistai vertina kaip kraštutinę „normalaus“ vaiko temperamento išraišką (itin lėtai prisitaikantys, atsargūs vaikai). Kai prisitaikymo prie naujų situacijų, žmonių ar objektų sunkumai tampa ekstremalūs, jaunesniems nei dvejų metų vaikams gali būti nustatomas naujovių vengimo sutrikimas. Ši nauja diagnostinė kategorija svarbi, nes aprašo ankstyvus vėlesnių psichiatrinių sutrikimų – generalizuoto nerimo ir socialinio nerimo sutrikimo vaikystėje – simptomus; nurodoma, kad pagalba vaikui ir šeimai reikalinga nedelsiant. Atpažinti šį sutrikimą galima iš to, kad mažylis labai išsigąsta išvydęs nepažįstamą žmogų ar patekęs į svetimą patalpą: sustingsta, susigūžia, nuščiūva, vengia akių kontakto, stengiasi atsitraukti, ištrūkti iš aplinkos, pasislėpti, ieško artimo žmogaus; šias reakcijas lydi labai stiprios ir ilgai trunkančios neigiamos emocijos. Manoma, kad apie 15 proc. mažų vaikų gali būti nustatomas šis sutrikimas. 

Antrųjų metų pabaigoje ir trečiaisiais metais vis labiau galima pastebėti šias elgesio ir emocijų problemas: pykčio protrūkius, agresiją, destrukciją, ypač didelį motorinį aktyvumą. Nuolatinį dirglumą ir nesugebėjimą suvaldyti pykčio, stiprų protestą; pykčio priepuolio metu pasireiškiančią agresiją (muša, spardo, kanda ir kt.), nukreiptą į tėvus ar vaikus, daiktų laužymą; agresyvius išpuolius, siekiant kitus vaikus priversti elgtis pagal savo valią; gąsdinimą (tiek fiziškai, tiek emociškai) ir kt. simptomus DC 0-5 autoriai apibendrina kaip nevaldomo pykčio ir agresijos sutrikimą ankstyvoje vaikystėje (jį galima nustatyti jau nuo 24 mėnesių).

Dažnai neuropsichologinės raidos sutrikimo – dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo – bruožai išryškėja jau labai anksti, todėl šį sutrikimą siūloma diagnozuoti nuo 36 mėnesių. Kadangi sunku įvertinti jaunesnių nei trejų metų vaikų dėmesio sugebėjimus, ekspertai rekomenduoja padidėjusio aktyvumo sutrikimą ankstyvoje vaikystėje nustatyti 24–36 mėnesių vaikams, jei jų elgesyje pastebimi tokie raidos neatitinkantys ar kultūrai neįprasti simptomai: vaikas nuolat kruta, kai laukiama, kad bent trumpai pasėdėtų ramiai; karstosi ant baldų ar kitų objektų; kelia triukšmą dažniau nei kiti bendraamžiai; tarsi „nesitveria savame kailyje“; dažnai turi sunkumų išlaukti savo eilės kalbėti ar kol jo poreikis bus patenkintas; turi sunkumų dalyvauti bendroje veikloje ar žaidime ir kt. Nuovargis dienos pabaigoje apima ne tik patį vaiką, bet ir tėvus, be paliovos bėgančius paskui jį ir bandančius jį sudrausminti ar apsaugoti nuo traumų... Šių vaikų tėvams labai reikia pagalbos, o ne „auklėjimo“ viešoje vietoje ar priekaištų darželyje... Jei kalbame apie diagnozę tokiame amžiuje, tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia galvoti apie gydymą vaistais. Svarbiausias dalykas yra tai, kaip pagelbėti tėvams bendrauti su pernelyg judriu mažyliu. 

Jei elgesio problemų keliantys vaikai atkreipia į save tėvų dėmesį (nes jiems trukdo), tai tokie emociniai sutrikimai, kaip išsiskyrimo nerimas, baimės, prisitaikymo prie naujos aplinkos sunkumai ir jų vengimas ar vaikystės depresija labai dažnai lieka nepastebėti. Labai anksti – dar iki trečiųjų metų – gali pasireikšti ir potrauminio streso simptomai, pvz., vienkartinis traumuojantis įvykis sukelia ūmias emocines ir elgesio reakcijas: užsitęsęs stiprus sujaudinimas ar bendro aktyvumo sumažėjimas, ribotas gebėjimas žaisti, naktiniai košmarai, raidos sugebėjimų praradimas; agresyvumas ir bandymas provokuoti (pvz., bausmes) ir t. t. Kaip chroniškų traumų (o tai ir vaiko nepriežiūra, atstūmimas, nuolat vis kiti vaiką prižiūrintys asmenys; prievarta – tiek fizinė ar seksualinė, tiek psichologinė) pasekmė susiformuoja prieraišumo ar emociniai ir elgesio sutrikimai.

Antraisiais ir trečiaisiais metais taip pat gali išryškėti kalbos raidos sulėtėjimas ar visiška kalbos įgūdžių stoka – po kalbos problemomis gali „slėptis“ įvairiausi sutrikimai, pvz., autizmas.

Specialistai taip pat įvardija naują – specifinio santykio sutrikimą kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje. Gali būti, kad vaiko emocijos ar elgesys su vienu asmeniu (pvz., vienu iš tėvų, bet ne su seneliais, darželio auklėtojomis) bus sutrikę: pastebimas opozicinis elgesys, agresija, išgąstis, baimė; save žalojantis elgesys; atsisakymas valgyti ar miegoti; vaiko amžiaus neatitinkantis elgesys (pvz., perdėtas rūpinimasis suaugusiuoju, kontroliuojantis elgesys). Gerai, jei yra kitų vaiką prižiūrinčių asmenų, galinčių kompensuoti tėvų ir vaiko bendravimo sunkumus...

Ne visi sutrikimai čia išvardyti. Be to, dar į jokią diagnostinę klasifikaciją neįtraukti galimi mažų vaikų psichikos sutrikimai, kuriuos sukelia besaikis elektroninių prietaisų naudojimas: viena vertus, kai mama (ar kitas vaiką prižiūrintis asmuo) nuolat žiūri į ekraną ir neužtikrina vaikui stimuliacijos ar nepastebi vaiko poreikių; kita vertus, kai jau vienų metų vaikas praleidžia su prietaisais 10 valandų per parą ir daugiau! Svarbiausias stimulas kūdikio raidai yra žmogaus veidas (kūdikis turi įgimtą savybę žiūrėti būtent į veidą) – akys, burna, kintanti išraiška – balsas ir pan. Vaikas, sąveikaudamas su tėvais, mokosi bendrauti: pirmiausia išmoksta neverbalinių, o paskiau ir kalbos įgūdžių, išmoksta atpažinti suaugusiojo emocijas ir į jas reaguoti; suaugusieji atsakydami vaikui padeda jam nurimti (t. y. reguliuoti emocijas). Visos šios galimybės prarandamos, jei vaikas „bendrauja“ tik su mobiliuoju telefonu. Specialistai ima išskirti naują bendravimo sutrikimą – pseudoautizmą.

---

[1]  Tėvai ar kiti vaikus prižiūrintys asmenys, siekiant neapsunkinti teksto, bus vadinami tėvais.

[2] Zero to Three (ZTT) – ne pelno organizacija, įsikūrusi JAV, tarptautine moksline ir praktine, švietėjiška ir metodine veikla siekianti, kad visi kūdikiai turėtų vienodas galimybes ir atskleistų savo įgimtus sugebėjimus. ZTT buria profesionalus, tėvus ir politikus, teikia pasiūlymus priimant politinius sprendimus.

ZTT išleido Kūdikių ir mažų vaikų psichikos sveikatos ir raidos sutrikimų diagnostinę klasifikaciją (orig. DC:0–5™ Diagnostic Classification of Mental Health and Developmental Disorders of Infancy and Early Childhood, 3-ioji versija, 2016), kuri naudojama ir daugelyje Europos šalių. Tai daugiaašė diagnostikos sistema, jos penkios ašys leidžia parodyti, kokia svarbi ankstyvosios psichopatologijos atsiradimui ir išlaikymui yra ne tik vaiko biologinė prigimtis ir fizinės savybės, bet ir (ypatingai) socialinė aplinka – tiek artimiausia (šeima), tiek platesnė (visuomenė). Kol oficialaus vertimo į lietuvių kalbą dar nėra (jis planuojamas), šiame straipsnyje pateikiama keletas ištraukų.

Antrąją teksto dalį galite skaityti čia.