Režisieriaus Vladislovo Starevičiaus filmo „Vabzdžių dresuotojas“ („The Bug Trainer“, 2008) plakatas.

Kauno miesto muziejuje veikiančioje parodoje „Vladislovas Starevičius – animacijos pionierius“ kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami iki sausio pabaigos susipažinti su jo kurtomis ir filmuose naudotomis fotografijomis, piešiniais, tapybos darbais bei kino filmų kadrais.

V. Starevičiaus nacionalinė priklausomybė labai komplikuota. Rusijoje jis vadinamas Rusijos animacinio kino pradininku, Lenkijoje – lenkų kinematografininku, pirmojo pasaulyje lėlinio filmo autoriumi. Prancūzai nemažą jo meninio paveldo dalį įvardija kaip prancūzų animacinio kino klasiką. Tačiau būtent Lietuvoje, Kaune, jis sukūrė pirmuosius pasaulyje erdvinės animacijos šedevrus.

Vabzdžių dresuotojas

2008 m. pastatytas V. Starevičiaus filmas „Vabzdžių dresuotojas“. Jį sukūrė „Filmų era“, bendradarbiaudama su koprodiuseriais Lenkijoje ir Vokietijoje. Filmo prodiuserė – Rasa Miškinytė. Tai ne reportažinė, o kūrybinė dokumentika, filme jungiami įvairūs elementai – faktinė, dokumentinė, dramaturginė, animacinė dalys.

Pagrindiniai animaciniai herojai – Liūtė ir Vabalas. Filmo intriga – meilės istorija. Skambant kompozitoriaus Lino Rimšos muzikai, išgirstame: „Aš esu vabalas, ir čia mano istorija.“ Dailininko, knygų vaikams iliustruotojo Rimanto Rolios sukurtas simpatiškas, žaismingas vabalas, aiškindamasis, kas ir kur pradangino jo meilę, mums atskleidžia lėlinės animacijos pradininko V. Starevičiaus kūrybą.

Kaip rašė Miglė Munderzbakaitė straipsnyje „Vabzdžių dresuotojo apsilankymai Nacionalinėje dailės galerijoje“, mūsų personažo vabalo mylimoji – Karalienė Liūtė, yra sumažinta autentiškos V. Starevičiaus sukurtos lėlės kopija (originali lėlė buvo 80 cm, išskirtinė tuo, kad galėjo ypač tikroviškai judėti, išreikšti jausmus).

Tylusis kūrybos kelias

Su V. Starevičiaus gyvenimu išsamiau galima susipažinti Vytauto Mikalausko knygoje „Stebukladaris iš Kauno“. Vladislovo tėvas Aleksandras Starevičius gimė Surviliškyje, Kėdainių krašte, tad galima teigti, kad Vladislovo šaknys lietuviškos. Jo tėvas, slapstydamasis nuo caro žandarų, su šeima persikėlė į Maskvą, kur 1882 m. rugpjūčio 8 d. ir gimė Vladislovas. Po motinos mirties, jam būnant ketverių, tėvas atvežė sūnų į Kauną pas senelius, čia jis mokėsi berniukų gimnazijoje ir išgyveno 26 metus.

Kaune dažnai pasirodydavo gastroliuojančios teatro trupės, bet Vladislovą labiausiai traukė blusų teatras, kuriame blusos tempdavo vėžimėlį, šokinėdavo per lyną ir čiulpdavo dresuotojos kraują. Jau čia pasirodė jo susižavėjimas mažaisiais padarėliais.

Senelis mėgo piešti, o dėdė Marijonas tapė paveikslus, tad ir Vladislovas išmoko piešti: nustatyti daikto proporcijas, eskizuoti, šešėliuoti. Teta Kazimiera mokė prancūziškai, o jam būnant dešimties padovanojo knygutę „Vokietis ir blusos“ (ir vėl blusos!). Laikant rankoje šiek tiek sulenktą knygutę ir leidžiant pro laikančiosios rankos nykštį, greitai besiverčiant knygelės lapams, paveikslėliai atgydavo. Tai stroboskopinio efekto principu paremtas žaisliukas, vadinamas mutaskopu. XIX a. pabaigoje jie buvo populiarūs Europoje. Mutaskopiniais piešinėliais greitai pasipuošė Vladislovo sąsiuvinių ir knygų kampai.

Draugus V. Starevičius taip pat stebino savo sukurtu Laterna magica (stebuklinguoju žibintu). Kaip žinome, tai yra ankstyvojo tipo vaizdo projektorius, kuriame naudojami nupiešti, atspausdinti ar fotografiškai sukurti paveikslai.

Nuo mažens mėgęs gamtą ir vienatvę, savo stebėjimus perkeldavo į bloknotą ir užrašų sąsiuvinius. Atsidėjęs stebėjo vabzdžių gyvenimą, laisvesnį laiką skyrė fotografijai. Vaikystėje girdėjo daug pasakų. Garsėjo kaip šmaikštus karikatūristas. Taigi jau tuomet turėjo savyje viską, ko jam prireiks tampant erdvinio animacinio filmo pradininku.

Lietuvoje vis populiarėjo kinas. Kaunietis Vladislovas kine lankėsi dažnai. Jam labiausiai patiko fantastiniai ir triukų filmai, kuriuos kūrė Mèliésas. Bilieto nepirkdavo, tiesiog susitaręs su kino teatrų savininkais už nedidelį atlyginimą piešdavo afišas ir turėjo teisę nemokamai žiūrėti filmus. Kaune demonstruojami filmai, matyt, ir sužadino norą tapti operatoriumi.

V. Starevičius kino kamerą įsigijo Maskvoje. 1909 m. filmų nuomos punktų savininkas A. Chanžonkovas jam pardavė sunkią 46 kg sveriančią kamerą „Urban“ išsimokėtinai, su sąlyga, kad siųs jam visus savo filmus.

1911 m. V. Starevičius pradėjo dirbti A. Chanžonkovo kino fabrike (studijoje) Maskvoje ir ten kūrė iki 1919 m., kol persikėlė į Paryžių. Prancūzijos sostinės Fontenay-sous-Bois priemiestyje įsirengė savo ateljė.

V. Starevičius buvo kviečiamas dirbti į W. Disnay‘aus studiją JAV, bet atsisakė, nes buvo autorinės animacijos šalininkas, ir konvejerinė filmų gamyba jo nedomino. Sulaukęs 83-ejų, 1965 m. sausio 30 d. didis kino menininkas amžiams užmerkė akis.

Pirmasis filmas

Grįžęs į Kauną su kamera, 1909 m. V. Starevičius sukūrė filmą „Prie Nemuno“. Kino istorikai mano, kad tai buvęs pirmas lietuviškas filmas, kuriame užfiksuotos istorinės Lietuvos vietovės. Kaip straipsnyje „Lėlių animacijos burtininkas“ rašo Benjaminas Žulys, juostoje V. Starevičius užfiksavo Nemuno pakrantės pilių griuvėsius, archeologinių kasinėjimų metu rastus papuošalus, ginklų liekanas, akmeninius kirvukus. Į filmą įtraukė Devintinių procesiją, einančią aplink Zapyškio bažnyčią. Nufilmavo besimušančius elgetas, nepasidalijančius išmaldos (tai sukėlė žiūrovams juoką).

Paskutinis kadras – nuožulnių saulės spindulių nužertos iš vandens į krantą brenda karvės. Filmas neišliko, kur ir kada buvo demonstruotas, žinių neaptikta. Tais pat metais Kaune sukūrė du entomologinius filmus „Laumžirgių gyvenimas“ ir „Skarabėjai“. Tačiau šie filmai žiūrovams nedarė reikiamo įspūdžio. 

Idėjos gimimas

V. Mikalauskas pasakoja, kaip vieną 1910 m. vasaros dieną Vladislovas ilgai stebėjo Kauno ąžuolyne vabalų elniaragių kovą ir nutarė sukurti filmuką „Elniaragių kova“. Be ragų, šių vabalų dydis 7 cm, ragai stiprūs, platūs, bet filmuoti natūralioje vietoje buvo nepatogu: jau temo ir kliudė žolė. Sugavęs kelis vabalus ir parsinešęs namo, ant stalo paruošė dekoraciją, pasistatė kino kamerą, nukreipė į ją objektyvą, įjungė elektros šviesą ir paleido vabalus. Abstulbinti šviesos ir iš baimės vabalai pradėjo judėti tik po gero pusvalandžio. Tačiau kovoti net nebandė. Kaip juos priversti kovoti? Staiga jo akyse ėmė šmėžuoti vabalai, figūrėlės, kurias gimnazistai piešdavo ant sąsiuvinių ar knygų lapų, patraukus nykščiu per kairėje rankoje laikomą knygą, figūrėlės ima juokingai judėti – piešinėliai atgyja (mutaskopinės knygelės). Taigi gimė mintis, kad galima atgaivinti negyvą vabalą keičiant jo pozas.

Operatorius pagamino iš plastilino elniaragius ir į jų liemenėlius bei kojytes įkišo vielytes. Panaudodavo ir negyvus vabalus. Kiekvieną vabalų kovos judesį išskaidė į atskiras fazes ir nupiešė sąsiuvinyje. Pagal eskizus kiekvieną judesio fazę nufotografavo atskirais kadriukais laikydamasis kino dėsnio – 16 judesių fazių per vieną sekundę (tokiu greičiu tada buvo filmuojami ir demonstruojami filmai).

Taip 1910-aisiais Kaune sukurtas pirmasis pasaulyje eksperimentinis lėlių animacinis filmukas, davęs pradžią visiems lėlių animaciniams filmams – „Elniaragių kova“. Dabar jis galėjo panaudoti viską, ką išmoko iki šiol: piešti, fotografuoti, filmuoti, kurti figūrėles, atsidėti vabalų elgsenos stebėjimui ir t. t.

V. Starevičiui, regis, pakako labai minimalių priemonių filmams kurti, tereikėjo daug kruopštaus darbo.

Nepripažindamas jokių autoritetų visą gyvenimą dirbo vienas, padedamas šeimos narių. Žmona Ona gamino animacinių filmų veikėjus ir siūdavo jiems kostiumus. Vyresnioji duktė Irena padėdavo tėvui valdyti – atgaivinti lėles, kad jos veiktų pagal žmogaus norą. Jaunesnioji dukra Janina (titruose vadinama Nina Star) buvo pagrindinė aktorė, jeigu su lėlėmis veikdavo gyvi personažai.

Animacijos šedevrai

„Ilga V. Starevičiaus animacijos perliukų kelionė po pasaulio ekranus akivaizdžiai rodo, kad nebyliojo kino gadynėje jie buvo labai aktualūs“, – rašo V. Mikalauskas. O kaip filme „Vabzdžių dresuotojas“ teigia Marina Karaseva, jis žaidė kinematografo klišėmis, parodijavo, norėdamas prajuokinti žiūrovą: „Jei norite suprasti V. Starevičių, pažiūrėkite „Kinematografo operatoriaus kerštą“, jei norite jį įsimylėti, pažiūrėkite jo prancūziškus šedevrus.“

Parodoje miesto muziejuje galime pasižiūrėti šiuos V. Starevičiaus filmus: „Kinematografo animatoriaus kerštas“, „Belgijos lelija“, „Laumžirgis ir skruzdėlė“, „Miško gyventojų Kalėdos“.

Vladislovo Starevičiaus atminimo kompozicija Kaune. Jovitos Poviliūnaitės nuotrauka

Atminimo akcentas Kaune

2007 metais, pažymint 125-ąsias V. Starevičiaus gimimo metines, senamiestyje ant Pašto ir komunikacijų muziejaus sienos (Rotušės a. 18) atidengta unikali vaizdo memorialinė lenta. Joje parašyta: „Šiame pastate, tuometiniame Kauno miesto muziejuje, kinematografininko kelią pradėjo Vladislavas Starevičius (1882–1965), sukūręs pirmuosius pasaulyje lėlinės animacijos šedevrus.“

Kažkada tai buvo Kauno miesto muziejus, kuriame V. Starevičius dirbo, paliko paukščių iškamšų kolekciją. Įdomus akcentas – atminimo lentos centre įmontuotas nedidelis ekranėlis, kuriame visą parą buvo rodomi V. Starevičiaus animaciniai filmukai. Buvo rodomi, nes ekranėlis ne vieną kartą rastas išdaužtas. 2014 m. greta V. Starevičiaus atminimo lentos Rotušės aikštėje atidengtos vabzdžių skulptūros, vaizduojančios tris pagrindinius režisieriaus sukurtų animacinių filmų veikėjus – elniaragį, skruzdę ir žiogą. Šias skulptūras nukaldino kalvis Zenonas Baranauskas.

V. Starevičius kūrė autorinį kiną. Kaip ir pasakėčių autorius Ezopas, V. Starevičius savo filmais sekė pasakas ir pasakėčias suaugusiesiems. Drįsčiau teigti, kad jo sukurti vabalai ir kiti gyvūnėliai žmonių poelgius perteikia dar tikroviškiau nei gyvi aktoriai. Menininkas mums parodo filosofišką žmogaus likimą, ne tik tai, ką herojai veikia, bet ir ko siekia.