Unsplash.com nuotrauka

Naujasis Nevyriausybinių organizacijų įstatymo pakeitimo projektas supriešino NVO atstovus ir Lietuvos vyskupų konferenciją. Kaip rašė LRT ir 15min, Bažnyčios atstovai nesutiko su įstatymo apibrėžimu, nurodančiu, kas yra NVO.

Nevyriausybininkai siekė, kad NVO statusą galėtų gauti tik tos organizacijos, kurios pateiktų savo finansines ir veiklos ataskaitas – teigiama, kad to reikia dėl didesnio skaidrumo ir visuomenės pasitikėjimo. Tačiau Lietuvos vyskupų konferencija šiam reikalavimui nepritarė ir jį vadino pertekliniu. Bažnytinės organizacijos iki šiol tokių ataskaitų niekada nepateikdavo, tai joms nebūdavo privaloma. 

Galiausiai Seimas vėliau įtvirtino „savideklaracijos“ principą, kuris leidžia organizacijoms pačioms nuspręsti, ar jos atitinka NVO statusą. Šitaip Bažnyčia ir kitos religinės bendruomenės bei bendrijos „išvengė“ prievolės pateikti ataskaitas Registrų centrui. Tuo metu nevyriausybininkai piktinasi, kad tai pakenks NVO sektoriaus skaidrumui ir suteiks sąlygai nelygiai konkurencijai.  

Kaip vertinti šią istoriją? Ar Bažnyčia, atsisakydama atskleisti finansus, elgiasi nesąžiningai NVO atžvilgiu? „Bernardinai.lt“ pašnekovas – advokatas Vilius BERNATONIS. 

Advokatas Vilius Bernatonis.

Nuotraukos autorius Dainius Ščiuka

Dažnai, kai kalbama apie pinigus ir Bažnyčią, dalis visuomenės priekaištauja: Bažnyčia jau ir taip gerai gyvena, jai nereikia mokėti mokesčių. Iš tiesų, vienoje iš sutarčių tarp Lietuvos ir Šventojo Sosto, 10 straipsnyje, randame nuostatą: bažnytiniai juridiniai asmenys, Bažnyčiai priklausantys religinės ar kultūrinės reikšmės pastatai ir iš aukų surinktos lėšos – visa tai yra neapmokestinama valstybiniais mokesčiais. 

Kiek man žinoma, ši Lietuvos sutartis su Šventuoju Sostu yra analogiška daugelio kitų Europos valstybių sutartims. Aš nekelčiau klausimo dėl mokesčių nemokėjimo – nes Bažnyčia užsiima socialine, karitatyvine veikla, kuri nefinansuojama iš biudžeto. Bažnyčia nėra verslo organizacija, kuri atleista nuo mokesčių. Tuo labiau kad tie pinigai, kuriuos Bažnyčia turi – tikinčiųjų aukos ar kitaip gautos lėšos – yra naudojamos (ar bent jau turėtų būti naudojamos) toms socialinėms veikloms. 

Panašiai yra ir su nevyriausybinėmis organizacijomis. Jei NVO gauna kokią nors auką – nuo jos mokesčiai taip pat nėra atskaitomi, kaip ir nuo Bažnyčios surinktų aukų. 

Dėl NVO – Bažnyčia siekė, kad Lietuvoje būtų teisiškai prilyginta nevyriausybinėms organizacijoms. Žinote apie visus tuos nesutarimus, kurie kilo. Kaip Jums „iš šono“ atrodo ši situacija?

Bandžiau gilintis į tai, ir, tiesą sakant, tuose įstatymų projektuose viskas man pasirodė labai painu. Ir net keista. Aš pats dalyvauju NVO – esu VšĮ „Šeimų universitetas“ vienas iš valdybos narių. Man keista, kad įstatymų projektai tokie sudėtingi. Nes, kiek žinau, jeigu tu dalyvauji projekte, kuriame gauni paramą iš valstybės ar kitų viešųjų lėšų (pavyzdžiui, iš Europos Sąjungos), privalai daryti viešus pirkimus, teikti detalias ataskaitas – tad jokių klausimų dėl viešumo ir atskaitomybės nėra. 

Tą patį minėjo ir Lietuvos vyskupų konferencijos teisininkas Vygantas Malinauskas – kad Bažnyčiai priklausančios organizacijos, dalyvaudamos projektuose, jau ir taip teikia visas reikiamas ataskaitas. Sutinkate su šiuo argumentu?

Taip, manau, šiuo atveju jis yra visiškai teisus. Jeigu tu gauni viešus pinigus – turi už juos visiškai atsiskaityti ir, kiek suprantu, jokių išimčių niekam nėra – nei Bažnyčiai, nei bet kuriai NVO. 

Kitas reikalas – jei reikėtų pradėti teikti bendrąsias ataskaitas Registrų centrui. Šiuo atveju manau, kad religinė bendruomenė, religinė bendrija ar Bažnyčia negali būti prilyginama NVO. Kadangi pats esu steigęs ne vieną NVO, tai žinau, kaip tai vyksta – žmonės turi idėją, susiburia, įsteigia organizaciją, o kai veikti nebegali – NVO uždaroma. Tuo metu šimtus metų veikiančios religinės bendruomenės ar bendrijos susikuria ir tvarkosi kitaip. Jei kalbėtume apie Bažnyčią – tai yra sui generis, savitas juridinis asmuo Lietuvoje, jai galioja minėtos atskiros sutartys su Šventuoju Sostu. 

Tad, jeigu, nepaisant visos tos teisinės bazės, religinėms bendruomenės ir bendrijoms dar reikėtų kažkur registruotis (o tai reiškia, kad registracija galėtų būti ir panaikinta) – visa tai atrodo labai dirbtina. Skaitant kai kuriuos projektus, man susidarė įspūdis, kad einame pernelyg biurokratinių detalių ir popierizmo keliu. Iš tiesų, mano supratimu, būtų logiška, kad religinės bendruomenės ar bendrijos, kurios turi savo specialų statusą, galėtų ir toliau veikti pagal savo kanonus, tuo metu skaidrumo reikalavimai dėl viešųjų finansų galėtų būti įgyvendinami lygiais pagrindais – kaip ir visoms kitoms religinėms ar pasaulietinėms organizacijoms. 

Unsplash.com nuotrauka

Pagal siūlyto NVO įstatymo pakeitimo nuostatas, jei Bažnyčia neteiks savo finansinių ataskaitų Registrų centrui – ji negalės gauti paramos. Tam, kaip suprantu, nepritariate?

Man toks požiūris savaime yra labai formalus. Bažnyčia atsiskaito pagal kitokius principus. Jos organizacijos savo esme yra tarptautinės, dalis atsiskaito Lietuvoje, dalis – užsienyje. Bet tai yra normalu – jei tos lėšos nėra gautos iš biudžeto ar viešųjų fondų, tegu ir atsiskaito, kaip numatyta tų organizacijų kanonuose.  O už viešai gautus pinigus jau dabar galioja įpareigojimas atsiskaityti, būti audituojamiems, saugoti ir pateikti ataskaitas ir t. t. 

Jeigu reikia dabartinę tvarką kaip nors tikslinti – tai žinoma, jog galima įstatymiškai siekti, kad būtų užtikrintas didesnis skaidrumas dėl viešųjų pinigų panaudojimo. Tačiau sukurti kažkokių registracijų ar papildomų atskaitomybių toms institucijoms, kurioms anksčiau to nereikėjo – tai yra perteklinis biurokratizavimas.

Teko girdėti nuogąstavimų, kad už NVO įstatymo pakeitimo projekto galėjo netgi slypėti diskriminacija religinių organizacijų atžvilgiu. Kokia Jūsų nuomonė?

Sunku pasakyti, bet įsiminiau vieną momentą iš 15min straipsnio – jeigu, esant būtinybei visos 700 parapijų Lietuvoje įsteigtų savo NVO, „nevyriausybininkai nerimauja, kad atsirastų iššūkis [...] konkurencijai“. 

Konkurencija tikrai taptų didesnė...

Tai tam yra atsakingos valstybės institucijos, kurios viešus konkursų pinigus turi paskirstyti tiems tikslams ir projektams, kurie valstybei būtų naudingiausi. Kodėl, pavyzdžiui, parapija negali pasiūlyti projekto, kuris gal bus net geresnis už kurį nors NVO projektą? Jei kalbame apie konkurenciją, reikėtų varžytis projektų turiniu – kiek bus pasiekta žmonių, kokią naudą visuomenė gaus. Ir tada, palyginus tuos projektus, kažkas turėtų laimėti, kažkas – ne.

Tad, jeigu naujuoju įstatymo projektu bandoma apriboti kai kurių visuomenės grupių (šiuo atveju – religinių organizacijų) galimybes gauti viešą paramą – tai būtų diskriminacija. 

Unsplash.com nuotrauka

Pokalbio pradžioje minėjote, kad Bažnyčia atleista nuo mokesčių, nes ji gauna pajamas iš aukų ir – kartais – iš valstybės. Tačiau, kaip pastebi LRT Tyrimų skyrius, pinigai ateina ne vien iš ten – Bažnyčia taip pat turi savo sėkmingų verslų įvairiuose Lietuvos miestuose, kiek konkrečiai iš to pajamų gauna – neatskleidžia. Ar teisinga, kad, visa tai turėdama, Bažnyčia dar papildomai siekia gauti lėšų iš valstybės, konkuruodama su NVO?

Pirmiausia LRT tyrime atskleidžiami kai kurie tikrai neskaidrūs ir jokios organizacijos, ypač religinės, nepuošiantys sandoriai ir ryšiai. Nemanau, kad gali būti pateisinimas, jei dvasininkai, pasinaudodami Bažnyčios statusu ir autoritetu, siekia asmeninės naudos ar sudaro abejotinus sandorius. Beje, kiek žinau, Katalikų Bažnyčios oficialiuose dokumentuose tokios apraiškos griežtai smerkiamos. 

Tačiau, grįžtant prie Jūsų klausimo, manau, kad nereikėtų painioti dvasininkų, jei taip galima pavadinti, individualios verslo veiklos ir asmeniškai valdomų verslų su Bažnyčios veikla. LRT tyrime minimi kai kurie verslai, pavyzdžiui, viešbučiai, kurie valdomi per įsteigtus kitus juridinius asmenis (buvo paminėtos viešosios įstaigos). Bažnyčios įsteigtos viešosios įstaigos turėtų veikti kaip visos kitos VšĮ, be specialių išimčių. Įskaitant atskaitomybės teikimą. Taigi, jei, tarkim, viešbutį valdanti VšĮ kreiptųsi dėl valstybės paramos, reikalavimai tokiai VšĮ būtų visiškai analogiški privačių asmenų įsteigtai VšĮ.

Manau, teikiant valstybės paramą visuomenei svarbiems projektams neturėtų būti klausiama, ar NVO steigėjas neturi kitų pajamų. Tikriausiai sutiksite, kad teisinga būtų tuos pačius principus taikyti ir religinėms bendruomenėms bei bendrijoms. 

Kunigai dalyvauja šv. Mišiose.

Vilniaus šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos feisbuko paskyros nuotrauka

Kitas dalykas – žmonės nuogąstauja, kad Bažnyčios hierarchai turi glaudžių ryšių su politikais, ministerijų darbuotojais – ir dėl to šioje konkurencijoje Bažnyčiai visada yra ir bus lengviau prastumti savo projektus, siūlymus. 

Nežinau, ar tai yra tiesa. Žinoma, tokių dalykų neturi būti. Kita vertus, tam ir turime lobistinės veiklos reguliavimą, viešųjų ir privačių interesų deklaravimą, kad tokių dalykų neįvyktų. 

Visiškai sutinku, kad Bažnyčia negali turėti išskirtinių galimybių dėl kažko susitarti su politikais. Pagal Konstituciją, Lietuvoje galioja Bažnyčios ir valstybės atskirumo principas. Tai labai svarbu mūsų demokratijai. Žinome, kad dvasininkams draudžiama dalyvauti politikoje, agituoti už vieną ar kitą partiją. Bet yra ir kita pusė – tas atskirumo principas taip pat reiškia, kad valstybė nesikiša į tai, kaip Bažnyčia tvarkosi viduje. 

Profesinėje veikloje man yra tekę atstovauti kai kurioms Bažnyčios institucijoms, pavyzdžiui, vienuolijoms. Ten galioja tūkstančio metų senumo tvarkos, kurias teko versti iš lotynų kalbos, siųsti į Lietuvos teismus, nes reikėjo įrodinėti atstovavimo pagrindus, ir t. t. Dėl atskirumo principo, į tas tvarkas valstybė nesikiša. Tad – grįžtant prie NVO įstatymo klausimo – negi tūkstantį metų veikianti bendruomenė nuo šiol turėtų pradėti Lietuvoje veikti kitaip tam, kad galėtų gauti viešąją paramą? Aišku, kad tos tarptautinės bendruomenės to nedarys vien dėl to, jog Lietuvoje taip reikalaujama. Tad jos tokiu atveju rizikuos būti eliminuotos iš kandidatų sąrašo, kurie gali gauti valstybės paramą.   

Tai ar nebūtų geriau ir pačiai Bažnyčiai, ir nevyriausybininkams, kad Lietuvoje religinės bendruomenės ir bendrijos nebūtų prilygintos NVO? Kiltų mažiau painiavos.  

Man atrodo, geriausia būtų, jei NVO ir religinėms organizacijoms būtų suteiktos vienodos galimybės dalyvauti konkursuose ir kad paramos gavimą nulemtų objektyvūs kriterijai – projekto turinys, informacija apie tai, kaip anksčiau sekėsi įgyvendinti laimėtus projektus, ir t. t. Ir tada nebūtų jokių biurokratinių reikalavimų ar procedūrų dauginimo.