Unsplash.com nuotrauka

Kiekvienas turime ribas, tačiau kaip mes jas reiškiame santykiuose? XFM radijo laidos „Kartu saldu“, skirtoje poroms, vedėjai MINDAUGAS ir KRISTINA PIKŪNAI diskutavo apie ribų svarbą, jų rodymą kalbėjimu, emociniu artumu ir pasekmes. 

Ribos – tarsi tvoros 

Ribos apibrėžia tai, kas esame. Tai suvokti padeda toks palyginimas: kai statome namus, žinome teritorijos dydį, jų erdvę, taip ir rodydami savo jausmus, nuostatas, vertybes turime žinoti, kur yra mūsų ribos, nes jos turi įtakos mūsų elgesiui. 

„Nuolat nestatome tvoros, apsitveriame savo namą pagal savo stilių ir tada jau gyvename savo erdvėje. Bet jeigu kažkas su mūsų tvora negerai (ji skylėta, išlaužta ir pan.), ją sutvarkome. Lygiai taip pat galėtume galvoti ir apie savo ribas santykiuose“, – aiškina Kristina. 

Kartais vyrauja klaidinga nuostata, kad turime nubrėžti ribas kitiems žmonėms. Visų pirma jos skirtos tam, kad suprastume, kokie patys esame. Tačiau kiti gali padėti mums jas suprasti.

„Galime sužinoti apie ribas iš kito žmogaus reakcijos. Tik bendraudami pradedame jausti, kur yra mūsų ribos. Kai nėra santykio, jaučiamės beribiai“, – pasakoja Mindaugas. Dėl to kartais norisi atsiriboti nuo santykio, kad nepajustume savo ir kito žmogaus ribų konflikto. 

Ribos formuoja charakterį, todėl kiekvienas suaugęs žmogus turėtų jausti atsakomybę, kaip elgtis su jomis: ar jas ginti? Jei ginti, kaip? Mąstydama apie savo charakterį, Kristina nustato veiksmų ribas: „Štai man kils pyktis ar susierzinimas. Kur bus tos ribos, kaip tą pyktį ar susierzinimą išrekšiu, kiek aš sau leisiu?“

Per kalbą ir emocinį artumą

Yra keli būdai, kaip mes santykiuose parodome savo ribas. Dažniausiai – kalbėjimu. Žodžiais išreiškiame savo (ne)sutikimą, (ne)priėmimą. Svarbu įgarsinti savo vidinį pasaulį. Viena iš didžiausių problemų yra mūsų žodžių netikslumas, dėl to dažnai įvyksta nesusipratimų. Kad to išvengtume, atkreiptinas dėmesys į emocinį intelektą, mat tam, kad žodžiais tiksliai atspindėtume savo mintis, turime suprasti, kas vyksta mumyse. 

Kitas būdas riboms parodyti yra emocinis artumas, pavyzdžiui, per vieną iš meilės kalbų – prisilietimus. Kristina teigia: „Kai viskas gerai tarp žmonių, jie būna šalia vienas kito. Mylintys žmonės laikosi už rankų, glėbesčiuojasi, apsikabina. Taip pat elgiasi su savo vaikais. Bet jei žmogus pyksta ar yra kažkuo nepatenkintas, jis riboja fizinį artumą, šalinasi.“

Pasekmės – vaikų auklėjimo priemonė 

Pasekmėmis taip pat galima parodyti ribas. Kai kalbame apie jas, dažnai prisimename tik suaugusiuosius, tačiau jos taip pat yra ir vaikų auklėjimo priemonė. Kristina samprotauja: „Mūsų užduotis yra labai aiškiai parodyti vaikams, kad viskas gyvenime turi pasekmių. Jei nevaldai savo emocijų, negražiai su kitu žmogumi kalbiesi, pasekmė bus tokia, kad su tavimi nelabai kas norės bendrauti, šalinsis tavęs ir t. t.“ 

„Vaikus mokome braižydami ribas ne dėl to, kad jas primetame, bet kad jie turėtų nuo kažko atsispirti. Dažniausiai atsispiria nuo tėvų vertybių. Mes turime juos mokyti ne bausmėmis, o pasekmėmis, – antrina Mindaugas. – Vaikams svarbu jausti ir žinoti ribas, mat taip jie jaučiasi saugūs.“ 

Egzistuoja natūralios ir logiškos pasekmės, kurias tėvai sukuria auklėdami savo atžalas. Tačiau verta nepamiršti, kad tėvai pirmiausia turi nusibrėžti ribas sau ir suvokti pasekmes, o ne kitiems. Vaikai mokosi stebėdami, kaip su jais bendraujama. Kartais suaugusieji sau taiko kitokias ribas nei moko. Pavyzdžiui, supykę rėkia ant savo vaikų, juos bara, o kai vaikai pakelia balsą, moko, jog tai – nemandagu. Arba nevertina, žemina paauglių pasirinkimus it patys būtų neklystantys, sako, kad ribos peržengtos, nors patys elgiasi taip pat. Išryškėja neigiamas ribų atspalvis.

„Mes visi sutinkame, kad ribos yra reikalingos, nes tai – mūsų asmenybės dalis. Prasideda blogi dalykai, kai mes pradedame kitiems aiškinti, kokios turi būti ribos, nematydami savęs. Reikia pradėti nuo savęs. Juk labai lengva nurodinėti ir mokyti kitus“, – mąsto Mindaugas. 

Meilė – pamatinė vertybė

Kalbant apie ribas, svarbu prisiminti meilę, kuri yra beribė. Krikščioniškame gyvenime atsiranda įtampos, nors tikintieji turi būti tvirti dėl savo įsitikinimų. 

„Meilė pakelia viską, tiki viskuo, viską ištveria, pasiruošusi aukotis, atleisti. Patarlėse Saliamonas sako, kad meilė uždengia daugybę nuodėmių, vadinasi, nepastebi tų ribų. Meilės ribos kažkaip išnyksta. Paulius sako: „Jėzuje netgi nebėra Įstatymo“, – prisimena Mindaugas. 

Anot Lawrence‘o Kohlbergo individo moralinio išsivystymo teorijos, mūsų moralė auga nuo elementarios, pavyzdžiui, baimės, po to ji tampa vis sudėtingesnė, principai tampa vis aukštesni, dėl to kartais vienos vertybės paminamos dėl kitų. 

„Ir Jėzus kartais, kai dirbdavo ir persidirbdavo, eidavo pailsėti su mokiniais, atsitraukdavo. Jis turėjo kažkokią ribą. Bet yra begalė pavyzdžių, kada jis naktį įsileisdavo žmones kalbėtis, kai meilė jį skatindavo daryti dalykus. Ir kokios jo vertybės? Pasirodo, Jėzus vadovavosi kažkokiomis vertybėmis, bet meilė buvo gilesnė, pamatinė, – pažymi Mindaugas. – Dvasios vaisiai: ramybė, meilė, susivaldymas, tikėjimas, džiaugsmas, malonumas, štai vertybės, kuriomis mes turėtume gyventi.“

Parengė Kamilė Laučytė ir Ilona Petrovė