Asociatyvi Siavash Ghanbari/Unsplash.com nuotrauka

Barzda nedaro filosofu. Šį posakį labai gerai įsiminiau per lotynų kalbos paskaitas filosofijos studijose. Jame užkoduotas pamatinis perspėjimas apie išminties pažadą, prie kurio išpildymo dažnai taip ir nepriartėjame.

Nepamenu, kiek man buvo metų, kai pradėjo augti barzda. O ir klausimas čia toks, kad prašosi priminti Zenono Elėjiečio paradoksą apie plikę: vienas iškritęs plaukas – dar ne plikė, du – dar ne plikė, šimtas – dar ne plikė... Kada atsiranda plikė?

Taip ir su barzda. Negaliu nurodyti dienos, kai pradėjau turėti barzdą. Kažkada ji tiesiog atsirado ir aš pradėjau su ja dorotis.

Tėvas ją turėjo nuo tada, kai mano atmintis pradėjo jungti vieną po kitos patirtis, vaizdinius ir koncepcijas, sudarydama bręstančią mano sąmonę. Tėvas visada buvo su barzda. Pamenu, keli jo draugai jį juokais yra pavadinę „Barzda“. Ir man tai atrodė natūrali vyro išvaizda.

Net nesusimąstydavau, ar jis ką nors mąsto apie savo barzdą. Ką mąstė senoje nuotraukoje užfiksuota jo bučiuojama mama? Ką mąstė jis pats, žvelgdamas į savo barzdotą, kažkada tokį patį jauną kaip mano veidą? Ar matė tą vaiką, kurį staiga ištiko laikas, ir jis tapo kasdienybėje įstrigusiu, pasimetusiu, bet į priekį judėti privalančiu vyru?

Ką mąstė, kai vieną dieną reikšmingai tylėdamas nuėjo prie veidrodžio ir grįžo į kambarį jau be barzdos, suraukęs antakius ir neramiai žvilgčiodamas į kišeninį veidrodėlį? Lyg žinodamas, kad prarado dalį savo esaties. Lyg kambaryje jau mažiau vyriškumo.

Kaip Samsonas, Dalilai nukirpus jo jėgą slėpusius plaukus. Iš didžiavyrio atvirtęs į mažą, išgąsdintą vaiką, praradusį jėgą ir galimybę atsiriboti nuo pasaulio negandų. Pažeidžiamas ir žinantis, kad apie jo pažeidžiamumą žinoma.

Rubenso paveikslo „Samsonas ir Dalila“ (1609–1610 m.) fragmentas. The National Gallery iliustracija.

Barzdos augimas vis labiau neaiškiame vyro gyvenime yra savotiškas lūžio taškas. Bet jis niekada neateina su žadėtu triumfu. Kol barzda neauga, esi tas, kuriam net neauga barzda. Kai ji pradeda augti, esi tas, kuriam dar tik pradėjo augti barzda.

Kai barzda jau peržengia Zenono Elėjiečio paradokso ribas ir kitų sąmonėje patvirtinama kaip barzda, tai jau nėra svarbus faktas. Tai, kas turėtų tapti vyriškumo triumfu, tampa tik dalį veido dengiančiu, į plaukus virstančiu šerių sluoksniu. Nuo dabar tavęs laukia skutimosi ar barzdos karpymo ritualas.

Pirmieji skutimaisi būna savotiškai džiaugsmingi. Džiaugiesi, kad jau gali tai daryti, ir darai tai žinodamas, jog barzda ataugs. Savotiškas katalikiškų švenčių – prisikėlimo ar užgimimo – laukimo žavesys. Sunaikini, žinodamas, kad vis tiek atgims. Kitaip negali būti. Štai tu – didingo gamtos rato dalis – nukerpi tam, kad augtų ir vešėtų.

Vėliau tai tampa rutina. Buities nutrintu veiksmu, kuris praranda savąją romantiką ir tampa beveik toks pats banalus kaip koks kojų nagų karpymas. Žvilgsnis nebėra toks įtemptas. Rankos juda mechaniškai, jau žinodamos, kur pasukti ar kuriai vietai skirti daugiau dėmesio.

Tiesa, barzdos skutimas išsaugo mažą dalelę metafizikos, nes tai veiksmas, kuris priverčia žvelgti į savo veidą, kurį žmogus traktuoja kaip unikaliausią savo kūno dalį. Kiekvienas susidūrimas su juo gali išprovokuoti apmąstymų apie tai, kad sensti, storėji, tinsti, burksti, per daug rūkai, per daug geri, per mažai drėkini odą, per daug skubi ir susipjaustai, kvaily.

Ar čia aš tame veidrodyje? Ar tai aš žiūriu į save? Ar taip žiūriu ir į tuos, kurie sutinka mano žvilgsnį ir jame perskaito paslaptis ar įžvelgia savo pačių sukurtas projekcijas?

Šiek tiek nykiau su barzdos karpymu. Menkesnis ritualas ir liūdnas rezultatas – kriauklėje pabirę plaukeliai, kažkada buvę tavo kūno vaizdinio dalimi, o dabar keliaujantys į ilgą kelionę Vilniaus miesto vamzdynais valymo įrenginių ir filtrų link.

Barzda pamažu tampa tavo dalimi. Būna dienų, kai atrodo, kad net tampi jos dalimi. Suteikdama tavo veidui formą, ji pakeičia tavo vaizdinį ir kitų žmonių akyse. Gali atrodyti solidesnis ar, atvirkščiai, apsileidęs ir nustojęs rūpintis ne tik savo veido plaukais, bet ir jų apibrėžiama esatimi.

Jau metas nusiskusti. Senokai nesiskutai. Nusiskustum ir, žinok, geriau pasijaustum. Tikrai geriau atrodytum. Bent apsikarpyk. Kaip dabar atrodai.

Barzda liečiasi prie tavo bučiuojamos merginos odos. Primena jai, kad tu gali būti dygus ir atšiaurus ne tik savo asmenybe, bet ir veido dalimi. Kad nuo šiol jai gali tekti priimti tą jausmą kaip savo kasdienybės dalį. Kad  barzda keistu būdu taps ir jos gyvenimo dalimi – prisilietimo ir kelionės į akimirkos užmarštį.

Patriarchalinėje žmonijos istorijoje barzda dažnai tapdavo tai autoriteto, tai sukilimo prieš jį ženklu. Nuo Petro I, vaikiusio savo bojarinus su žirklėmis ir liepusio skustis jiems pagal vakarietišką madą, iki pačių Antikos išminčių, kurių barzdoti veidai turėjo gerokai erzinti pedantiškus Romos didikus.

Aulo Gelijaus pasakojimu, pas buvusį Romos konsulą Erodą Atikų, apsigyvenusį Atėnuose, užsuko barzdotas, į apsiaustą susisupęs senolis, kuris pareikalavo pinigų duonai. Kai Erodas Atikus paklausė, kodėl turėtų duoti jam pinigų, senolis įsižeidė ir pareiškė, kad jis – filosofas.

„Barzdą ir apsiaustą aš matau, bet filosofo – ne“, – pareiškė Erodas Atikus.

Istorijos tęsinys pasakoja, kad Erodas Atikus ir jo kompanionai visgi davė jam tiek pinigų, kiek užtektų prasimaitinti trisdešimčiai dienų, pareikšdamas, kad „duodu tau pinigų ne todėl, kad tu esi kažkoks žmogus, o todėl, kad mes esame žmonės“.

Antono Čechovo portreto (autorius Osipo Brazas, 1898 m.) fragmentas. Tretjakovo galerijos iliustracija.

Barzdos klestėjo XIX amžiaus politikoje – modernizacijos, tikėjimo mokslo visagalybe ir imperine politika amžiuje. Ir staiga prarado savo populiarumą XX amžiaus pradžioje. Paskutinis barzdotas JAV prezidentas buvo 1893 metais išrinktas Benjaminas Harrisonas. Politikoje išliko ūsai, bet barzda didžiajame vyrų žaidime nebebuvo autoriteto simbolis.

Barzdotų vyrų atvaizdai tapo egzotiška istorijos detale. Nuo rūsčiai iš vėlyvos jo gyvenimo nuotraukos žvelgiančio Levo Tolstojaus iki liūdno Fiodoro Dostojevskio ar nuvargusio ir delnu galvą parėmusio Viktoro Hugo, žaismingai išsitaršiusio Charleso Dickenso ar pasitempusio Antono Čechovo. Ernestas Hemingway‘us, senas šovinistas, dar bandė nusitempti barzdą į dvidešimtojo amžiaus vidurį, bet čia jis jau buvo anachronizmas.

Čia jau valdė bebarzdžiai Bulgakovas, Musilis, Hesse, Joyce‘as ar vaikiško veido Kafka. Bebarzdžio Bertrando Russello kabinete jį, įsikandusį neberusenančią pypkę ir įtariai žiūrintį į jauną, įžūlų Ludwigą Wittgensteiną, piktai stebėjo barzdotasis Charlesas Darwinas.

Visa ši didinga grandinė susimezga į vieną liniją, kuri atgimsta galvoje įvaizdžiais, žiūrint veidrodyje į barzdą, kuri nedaro filosofu. Nedaro niekuo. Bet kažkokiu būdu yra integrali kūno dalis ir jo tęstinumas.

Kažkas taip lengvai sunaikinamo, bet sunkiai atsikratomo. Kaip tas milžiniškas barzdotų vyrų sucementuotas kultūrinis, mokslinis ir politinis monumentas, nuo kurio vis bandome atsispirti, neišvengiamai grįždami prie tų pačių pamatinių klausimų. Neišvengiamai taip pat rūsčiai suraukdami kaktas ir bandydami įtvirtinti savo žinojimą, savo laikiną egzistenciją, kurią pateisina tik nuolat kuriamos ir perkuriamos racionalizuotos sistemos.

Žinai, kad nusineši tą prakeiktą barzdą net į savo kapą. Kad gulėsi jame tu, bet jau nebe tu, kaip gulėjo senelis ar prosenelis, ar visa vyrų linija iki tavęs, ir barzda bus laimėjusi tą mūšį. Ji vis dar bus ten su tavimi, vis dar bandys nepasiduoti didžiojo gamtos rato įsakui. Augti net ir tada, kai jau tik nyksi kaip fizinis kūnas ir kaip bendras ar individualus prisiminimas.