Šv. Sebastijono kankinystė. Paolo Veronese, c. 1565 m.

Neturime daug istorinių žinių apie šv. Sebastijoną. Seniausias Romos Bažnyčios kalendorius mini jį mirties dieną, sausio 20-ąją, palaidojimo vietą nurodo katakombas šalia via Appia, o mirties datą – apie 304 m.

Milano vyskupas šv. Ambraziejus IV a. savo raštuose teigia, kad Sebastijonas yra gimęs Milane ir tik vėliau persikėlė į Romą, kur tapo kankiniu. Šias šykščias istorines žinias vėliau praplėtė anonimo (galimai vienuolio Arnobio Jaunojo) maždaug 5 amžiuje parašyta „Passio“.

Kai 260 m. imperatorius Galienas atšaukė krikščionių persekiojimą, prasidėjo ilgas taikos laikotarpis. Nors krikščionys nebuvo oficialiai įteisinti, tačiau visų gerbiami: kai kurie jų ėjo svarbias pareigas imperijos administracijoje. Šis palankus klimatas leido sustiprėti ir gerokai organizuotis Bažnyčiai.

Vėliau 284–305 m. imperiją valdęs Diokletianas troško tęsti šią taikią politiką, tačiau, prabėgus 18 metų, savo didikų pakurstytas, pradėjo vieną žiauriausių persekiojimų imperijoje.

Kai kurie „Passio“ rankraščiai, pradedant 850 metais, tvirtina, kad Sebastijonas gimė ir užaugo Milane. Tėvas – iš Narbonos (Prancūzija) ir milanietė motina jį krikščioniškai auklėjo. Visi rašytiniai šaltiniai sutaria, kad, Romoje pradėjęs kario karjerą, netrukus tapo imperinės gvardijos tribūnu. Imperatoriai vertino jo lojalumą ir protą, neįtardami esant krikščioniu. Išnaudodamas savo padėtį, Sebastijonas slapta galėjo padėti įkalintiems krikščionims, pasirūpinti laidotuvėmis ir net atversti aukšto rango kariškius bei rūmų kilminguosius.

Pasakojama, kad kartą buvo suimti du jauni krikščionys – Morkus ir Marcelijonas. Jų tėvas Trankvilinas iš teisėjo Kromacijaus išprašė 30 dienų apmąstymo laikotarpį prieš nukirsdinimą, vildamasis, kad vaikai galiausiai išsigelbės, paaukodami dievams.

Broliai jau buvo beveik nusileidžią baimės spaudžiami, kai įsikišo tribūnas Sebastijonas, sugebėjęs įtikinti juos išlaikyti tikėjimą. Jam kalbant su jaunuoliais, aplinkiniai matė jį apsuptą šviesos. Ten buvo ir Zoja, imperinės kanceliarijos vadovo Nikostrato žmona, šešerius metus nebylė. Moteris suklupo priešais Sebastijoną, kuris paprašęs dieviškos malonės, kryžiaus ženklu pažymėjo jos lūpas, sugrąžindamas jai kalbos dovaną.

Matydamas pagijusią žmoną, pats Nikostratas puolė tribūnui į kojas, prašydamas atleidimo už Morkaus ir Marcelijono įkalinimą ir juos iškart išlaisvino. Tačiau broliai nusprendė pasilikti kalėjime, o Zoja ir Nikostratas pasikrikštijo.

Šv. Sebastijono kankinystė. Michael van Coxie (16 a.). Encyclopedia Britanica nuotr.

Po trisdešimties dienų Kromacijus paklausė Trankvilino, ar broliai pasirengę aukoti dievams. Vyras atsakė, kad jis pats tapo krikščioniu, o vėliau patį Kromacijų įtikino priimti krikštą.

Deja, vieną dieną Sebastijonas buvo įskųstas. Diokletianas, matydamas, kad pasitvirtina gandai, jog net jo paties rūmuose esama krikščionių, nubaudė karį mirtimi. Sebastijonas buvo pririštas prie stulpo ir apšaudytas strėlėmis. Pamanę, kad vyras miręs, egzekutoriai paliko kūną laukiniams žvėrims suėsti. Tačiau kilminga moteris Irena, kankinio Kastulo našlė, atėjusi paimti mirusiojo kūno, norėdama jį krikščioniškai palaidoti, pastebėjo, kad Sebastijonas – gyvas. Pargabenusi į savo namus, moteris jį gydė.

Sebastijonas išgijo ir vėl prisistatė imperatoriaus rūmuose, priekaištaudamas už žiaurumus krikščionių atžvilgiu. Imperatorius įsakė šįkart jį negyvai užplakti. Nukankintas kūnas buvo įmestas į Didžiąją kloaką, kad krikščionys nebegalėtų jo pasiimti. Tačiau kitą naktį sapne tribūnas pasirodė matronai Lucinai, nurodydamas vietą, kur galima rasti jo kūną, ir liepdamas palaidoti šalia apaštalų kapų. Via Appia katakombose laikinai glaudėsi Valerijono persekiojimų laikų apaštalų Petro ir Pauliaus relikvijos: tad buvo vadinamos „Memoria apostolorum“.

Iki pat VI amžiaus piligrimai, lankę apaštalų kapus, aplankydavo ir kankinio Sebastijono kapą, dėl to šis labai išpopuliarėjo. Manoma, kad 680 m. jo užtarimu liovėsi smarki maro epidemija Romoje: nuo tada jis buvo gerbiamas kaip trečiasis miesto globėjas po apaštalų Petro ir Pauliaus.

Šv. Sebastijono palaikai ilgą laiką ilsėjosi Vatikano bazilikoje iki tol, kol 1218 m. buvo perkelti į cistersų vienuolių kuruojamą Šv. Sebastijono baziliką.

Pagal Santi, beati e testimoni