Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 23)

Nenustebkime, saldainių popierėliai – rimtas kolekcinis dalykas. Cariniame Vilniuje ano amžiaus pradžioje veikusio šokolado fabriko „Victoria“ saldainių popierėlių rinkinys ką tik pelningai parduotas aukcione. Dailūs secesinio stiliaus paveiksliukai, kiekvienas kitoks. Vaikų rankutės juos kitados lygino ir dėjo į albumėlį. Dabar varžytasi, kam atiteks. Jau nebevaikiška kaina. Girdėjau, kad bus įrėminti ir papuoš namus, kur gyveno fabriko savininkai. Šokolado pasauliui sekasi. Gedimino prospekte tebestovi ir firminės fabriko parduotuvės pastatas. Kur ant sienos meškiukai, įsitvėrę po šokolado plytelę. Dabar ten prekiaujama batais.

Šis tarybinės karamelės „Karvutė“ popieriukas su rusiškomis raidėmis yra iš kitos istorijos. Sulankstytas ir paverstas fantiku, jis išgulėjo keturiasdešimt metų degtukų dėžutėje. Tokia tarytum prakartėlė, jeigu reikia taikytis prie kalendoriaus. Juo labiau kad karvė galėtų drąsiai stotis šalia jaučio į kalėdinę gyvulių kompaniją. Ir dar faktas, kad pernai prie vienos bažnyčios Vilniuje stovėjo prakartėlė, irgi apklijuota įvairiaspalviais popieriukais nuo saldainių. Kunigas taip norėjo papasakoti apie gimusio Jėzaus saldybę. Patenkinti parapijos vaikai per adventą sušlamštė nežinia kiek saldainių, kad pririnktų statybinės medžiagos. Kunigą garsiai keiksnojo parapijiečiai stomatologai. Kitiems atrodė, jog nusižengta adventinei savitvardai. Bet turbūt visi susitaikė ir drauge pradžiugo po Betliejaus žvaigžde.

Savo „Karvutės“ skonį ir kvapą jau užmiršau, tegul ji man atleidžia. Seni laikai. Karamelės kažin kaip išėjo iš mados. Be to, prieš keturiasdešimt metų ši karvutė savo raudonoje pievoje atrodė vargšų vargšė, palyginti su ta, kuri laisva ir laiminga šypsojosi ant tąsių pieniškų saldainių iš Latvijos. Vargšus, pastumdėlius myli tik evangelijos. Kalėdiniai pasakojimai vėl prapliups girti Jėzaus tvartelį ir šiaudus, skurdžią vaikystę, varguolius prie jo lopšio. Šiaudai visiems gražu po sočios vakarienės. Ir kad laikinai.

Vengdamas įklimpti, ir neišdrįsau dabar gruodžio dienomis dar kartą nusileisti į KGB kalėjimo kamerą, iš kur slapta išsineštas tas popierėlis, mėnesinis kalinių davinio, pajkės arba pajoko, saldus pasipildymas. Nors šį mėnesį buvo jubiliejus pirmojo nusileidimo ir ekskursija į tokias vietas tarytum tiktų advento dvasiai, laukimo ir svajonių režimui, bet tik pralėkiau pro šalį su taksi nieko daug negalvodamas. Eglės, anuomet iš vidaus matytos pro grotas, smarkiai ūgtelėjusios, galėtų jau puoštis kalėdiniais drabužiais, būtų kaip paminklas nugalėtiems pančiams, tamsai ir pan. Jau tada, prieš keturiasdešimt metų, kažin kas šaukė į ausį, kaip viskas kada nors turi baigtis. Kitaip negi būtum lankstęs laimės fantikus, ruošęsis prisiminimų srautams. Bet pirmiau buvo tamsa, tikra ir didelė. Per daug greitai, per daug paprastai atsiradusios šviesos – tai šventinio repertuaro dalis. Nieko blogo, žinoma. Visa Kalėdų istorija surašyta švenčiančių, džiūgaujančių Kristaus mokinių.

Išvedu neįnoringą karvutę iš jos tvartelio į dienos šviesą tik tam, kad ji dar sykį patvirtintų, jog ir tamsoje gyvenama. Gražiai, paslaptingai, net įdomiai. Kiek tik reikia pagal Dievo planą ir jo amžinus laimės pažadus. Saldumas tokiose vietose (kaip ir Jėzaus) būna trumpas, tam kartui. Paskui susimaišo, išsitrina, ir spėlioji, koks fantikas bus duotas iš naujo.

Šiaurės Atėnai