Vatican news nuotrauka

Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia Vilniaus senamiestyje, Savičiaus gatvėje, jau daugiau kaip metus yra atvėrusi duris tikintiesiems. Daugiau kaip 250 metų skaičiuojanti Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia buvo pastatyta ir globota vienuolių augustinų. Vėliau, bėgant laikui ir keičiantis santvarkai, ji buvo paversta cerkve, dar vėliau perleista unitų globai. Sovietmečiu bažnyčia, įrengus perdangas, buvo paversta trijų aukštų sandėliu. Šiuo metu ji priklauso LR vidaus reikalų ministerijai ir jau daugiau nei metus yra atvėrusi duris tikintiesiems – 2018 m. birželio 8 d. buvo atšventinta Švč. Mergelės Marijos Ramintojos koplyčia. Apie Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią kalbamės su kun. ALGIRDU TOLIATU.

Prisiminus istorinį kontekstą galima teigti, kad Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia yra puikus prisitaikymo prie kintančio laiko pavyzdys. Kokia Ramintoja yra šiandien?

Idėja – padaryti kažką panašaus į multifunkcinį centrą, orientuotą į statutinių pareigūnų, t. y. policijos, priešgaisrinės tarnybos, pasieniečių ir jų šeimų dvasingumą ir ne tik. Tai – ir pilietiškumo, sąmoningumo ramovė. Dvasia, kultūra, socialinė pagalba, savanorystė, sąmoningumas, pilietiškumas, kultūros paveldas – tai pagrindiniai elementai, tačiau svarbiausia – dvasingumas. Kitaip tariant, žmogiškumo pradmuo yra svarbus, bet tai dar ne viskas. Nes labai svarbus ir dieviškumo pradmuo, susitikimas su Kristumi. Mano pagrindinis tikslas – kad tai būtų susitikimo su Kristumi vieta, tai nereiškia, jog visos kitos veiklos nereikalingos. Jos turėtų vykti paraleliai ir vesti į dvasinę brandą. Mes nesame orientuoti į atsitiktinius renginius, kurie „ėjo ir praėjo“, nes jie reikalauja labai daug energijos ir dažnai neturi tęstinumo.

Pavyzdžiui, turime vieną tokią freską, kurią pradėjo gadinti drėgmė. Buvo pažeistos čerpės, bet bendruomenės iniciatyva buvo pasirūpinta viskuo nuo statybinių medžiagų iki profesionalų, kurie dirbo, kad freską apsaugotų. Dėl šio tikslo susibūrė apie 20 žmonių grupė, kuri taip susicementavo tarpusavyje ir viskas galiausiai išsivystė į domėjimąsi Ramintojos istorija, architektūra ir kt. Kiekvieną šeštadienį 12 val. iš anksto užsiregistravus galima dalyvauti nemokamose ekskursijose po Ramintoją. Tie patys žmonės tapo gidais, vedančiais ekskursijas, vyksta tam tikras tęstinumas. Esame labiau orientuoti į tai, kas išlieka, į Ramintojos nubudimą tam, kad ji galėtų paskui tarnauti Vilniui ir Lietuvai. Žinoma, visko nepadarysi. Jeigu mėgintume atliepti į visus Lietuvos poreikius, tai tiesiog numirtume, kaip kad garsas būtų sugertas; kaip dykumoje lašas nulašėjo, susigėrė ir išnyko. Bet mes norime šią erdvę sukurti kaip dvasinę platformą, kuri pasitarnautų ne tik mums, bet visiems. Ramintojos formatas tuo ir yra labai įdomus, tai yra visiškai netipinis darinys, kuriame atsiranda galimybė sakralumą ir nesakralumą sujungti.

Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios rūsyje galima apžiūrėti Ray Bartkaus dovanotą 12 apaštalų instaliaciją „12 RAMių“.

Ray Bartkaus paroda išskirtinė, tai yra šiuolaikinis sakralinis menas. Dvylikos apaštalų veidai išryškėja tuomet, kai žiūri į juos pro mobilųjį telefoną. Plika akimi jų nematai, reikia arba prisimerkus įsižiūrėti arba fokusuoti telefonu. Tiesiog tas veidas atsiveria beieškant, kelyje. Šioje dvylikos apaštalų instaliacijoje net ir nepasakysi, kuris apaštalas yra vaizduojamas, lieka lyg spėlionių kelias – suprasti, pažinti, susitikti. Be to, parodoje skamba Dievo gailestingumo ansamblio įgiedota Evangelija pagal Joną.

Šios parodos iniciatyva, galima pasakyti, gimė po Vilniaus šviesų festivalio. Ray Bartkus sako: „Norėčiau jums padovanoti dvylika apaštalų, jeigu jūs pasirūpinsite visomis medžiagomis.“ Tai reiškė pasirūpinti trimis tūkstančiais lempučių. Turėjome įvairių idėjų, svarstėme, kaip galėtume tai įgyvendinti, ir kilo mintis paskelbti savivaldybės puslapyje, kad apaštalai ieško rėmėjų. Kai įdėjome tokį skelbimą, po dešimties minučių paskambino viena įmonė ir pasakė norinti padovanoti mums visas instaliacijai reikalingas lemputes. Tai yra maži ženkliukai. Kaip sakoma, vienas ženklas nėra ženklas, bet daug ženklų, tai – ženklas.

Ray Bartkaus. Vatican news nuotrauka

Vieno interviu metu paminėjote, kad Ramintoja – tai tautų kiemas. Ką turėjote omenyje?

Man labai patiko Popiežiškosios kultūros tarybos inicijuota tautų kiemo, pagonių kiemo mintis. Tai yra dialogo tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų idėja, Cortile dei Gentili prekės ženklas, kurį skolinamės iš Vatikano. Ten vyksta įvairiausi renginiai, kuruojami kardinolo Gianfranco Ravasi.

Tautų bendrystė, susikalbėjimas labai svarbu. Juk kita kultūra, kita kalba – praturtinimas, o tai, kad visą laiką būna trinčių tarp kaimyninių tautų – normalu. Kad ir tarp kaimynų – tai stovėjimo aikštelės nepasidalina, tai nesusitaria, kas kiemą šluos, – taip visą laiką bus ir kalbant apie valstybes. Kaip sakoma – meilė žiūri pro teleskopą, o pavydas pro mikroskopą, tai jeigu mes blusinėsime – bus blogai. Tautų kiemas tinka tikintiems ir netikintiems per poeziją, teatrą, maistą pažinti vieniems kitus. Norisi pažadinti kūrybines galias, geranoriškumą, norą, nors ir esame skirtingi, kurti kartu. Ne parėkti kartu, kaip viskas blogai ir visi kalti, bet ieškoti, ką galim padaryt kartu? Puoselėju mintį, kad Ramintojos pirmas aukštas galėtų būti tokia erdvė kaip savanorystės laboratorija, kur gali būti ir skaitykla, ir teatras, ir kinas, ir susitikimai, kava, buvimas, socialinio verslo ar su neįgaliukais, ar migrantų įdarbinimu, su kalbomis, su mokymusi. Antras aukštas galėtų būti daugiau kaip mokymų centras, trečias aukštas – sakralinė erdvė. Ramintoja – tai ekumeninė, bendravimo ir bendrystės erdvė. Ramintoja nėra parapija, tačiau aš matau ją kaip evangelizacijos erdvę.

Papasakokite apie pažintį su šia bažnyčia. Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ar vis dėlto susižavėjimas atėjo po ilgai brandinto mėginimo susibičiuliauti?

Manau, kad tai buvo meilė iš antro žvilgsnio. Kai pirmą kartą pamačiau Ramintoją, pamaniau, kad čia nieko neįmanoma padaryti. Elektros nėra, vandens nėra, nuotekų nėra, tualetų nėra – nieko nėra. Šalta, langai visi kiauri, perdangos sudėtos, galvojau, kad čia yra misija neįmanoma, tikrai. Be to, valstybei priklauso – neaišku, nuo ko pradėti. Bet man tai yra tikėjimo kelias. Kai supratau, kad čia kvietimas iš aukščiau, nes mes tiesiog ieškojom erdvės. Sau pasakiau, kad padarysiu, kas nuo manęs priklauso, o po to jau kaip pavyks. Kaip Kryžiaus Jonas sako, kelias kuriasi bekeliaujant. Taip ir čia, atrodo, eini, eini ir tuoj pasibaigs, priėjom liepto galą, po to ir vėl kažkas atsiranda. Dabar jau kūdikis gimė ir viskas yra gerai, nors nėštumas buvo labai komplikuotas ir sudėtingas.

Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia. Vatican news nuotrauka

Norintiems sužinoti daugiau apie Ramintoją – šeštadieniais vyksta ekskursijos, sekmadieniais po Mišių galima prisijungti prie besidarbuojančių ikonų dirbtuvėse, taip pat vyksta parodos, renginiai, paskaitos. Kaip įsivaizduojate Ramintoją po penkerių metų?

Po penkerių metų, aš manau, atsiras tam tikra struktūra. Įsivaizduoju, kad labiau išgryninsime tam tikrą liniją ir visa tai, kas dabar vyksta taip šiek tiek fragmentiškai ir chaotiškai, bus labiau struktūrizuota. Aš Ramintoją įsivaizduoju kaip didelę kūrybinę dvasinę laboratoriją. Padaryti tokį socialinių inovacijų klasterį, kuris sujungtų visus, kam tai yra įdomu ir svarbu, sutelkti resursus. Ir po penkerių metų, tikiuosi, ji bus su stipriais sparnais.