Šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir jo mokiniai eidami ėmė skabyti varpas. Fariziejai priekaištavo: „Žiūrėk, jie daro per šabą tai, kas draudžiama“.
    Jėzus atsakė: „Nejau neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę: prie vyriausiojo kunigo Abiataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, ir davė jos valgyti savo palydovams, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams“. Ir pridūrė: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“.

Skaitiniai E2 (24)

1 Sam 16, 1–13: Samuelis patepė Dovydą brolių būryje, ant Dovydo nužengė Viešpaties dvasia

Ps 89, 20. 21–22. 27–28. P.: Viešpats Dovydą savo tarnu pasirinko.

lk.katalikai.lt


Komentaro autorė – Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Šiandienos Mišių skaitiniai – tiek pirmasis skaitinys, tiek Evangelijos ištrauka – atskleidžia silpnumą žmogaus, kai jis sprendžia vadovaudamasis vien žmogiškais standartais.

Pirmajame skaitinyje pranašas Samuelis siunčiamas pas Išają į Betliejų patepti vieną jo sūnų karaliumi. Girdime Samuelio mintis ir Viešpaties balsą, kalbantį jam. Galiausiai Samuelis klausia Išają, ar tai visi jo vaikai. Jauniausias, avių ganytojas, Dovydas bus tasai, kurį pateps karaliumi. Tiesa, kad labai dažnai žvelgiame į kitus vertindami juos pagal jų pasiekimus, išsilavinimą ir pan. Tačiau Dievas neturi favoritų. Jis mus sukūrė motinos įsčiose ir dar prieš sukurdamas mus jau pažino. Kaip rašė šventasis Jonas Paulius II viename savo eilėraščių: ,,O, kad aš galėčiau grįžt į tą akimirką, kuomet glūdėjau tavo mintyje“.

Dievo akyse kiekvienas yra mylimas ir lygiai vertingas, Jis yra numatęs vietą kiekvienam, misiją, kurią mums skirta išpildyti.  Dievui nėra per menkų dalykų, visa yra Jo plano dalis. Negalime visi būti karaliais, valdininkais ar svarbiais asmenimis, reikalingi mažieji žmonės, ne tokie išsilavinę, paprasti darbštūs žmonės, kurie mus mylinčio Tėvo akyse yra labai brangūs. Visi esame Jo mylimi vaikai, visi priklausome Dievui - koks pagarbumas ir atida pridera kiekvienam žmogui.

Evangelijoje Jėzus vadina save Žmogaus sūnumi, išsireiškia savo aplinkos žmonėms suprantama kalba, visgi žmogiškajam silpnumui nesuvokiama tikrovė, kas Jėzus iš tiesų yra. Jis pateisina savo mokinius, kurie laužo šabo nuostatus tuo parodydamas fariziejams, kad esama gyvenimiškų išimčių Įstatymui. Įstatymas yra geras, tai tiesa, tačiau meilės įsakas yra aukštesnis. Tai Jėzus atėjo atskleisti mums savuoju pavyzdžiu, liudydamas meilę iki mirties, iki kryžiaus mirties.  Šiandien tinkama proga apmąstyti, koks mano žvilgsnis į kitą – mylintis? Pavydus, aršus? .. Atsiminkime Jėzaus priminimą: ką padarėte vienam mažiausiųjų, man padarėte. Įstatymas reikalingas, kad išvengtume sumaišties, bet meilė yra didingesnė, anot šventojo apaštalo Pauliaus, ji išlieka, kai visa praeis.

Dėkokime Dievui už patiriamą Jo artumo džiaugsmą, už Jo troškimą būti su mumis. Lai Šventoji Dvasia veda mus vis giliau į Dievo meilės slėpinius, tesidalysime gautąja meile su visais Dievo vaikais, ypač stokojančiais, ligoniais ir šio pasaulio vargšais.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai