Kinė katalikė. EPA nuotrauka

Ateisiančio vado tauta sunaikins miestą ir šventovę. Jo galas ateis lyg potvynis, iki pat galo bus karas ir skirtasis nuniokojimas. Vienai savaitei jis sudarys stiprią sąjungą su daugeliu, per pusę savaitės jis sustabdys auką ir atnašą. Jų vietoje bus klaikioji pabaisa, iki skirtoji pražūtis bus išlieta ant niokotojo (Dan 9, 26–27).

Ši Danieliaus pranašystė, vaizdiniais nupasakojanti Izraelio tautos patirtus sukrėtimus, Jėzaus buvo pritaikyta Jeruzalės likimui (žr. Mt 24, 15). Visi Šventojo Rašto istoriniai įvykiai, veikėjai ir pasakojimai turi ir simbolinę prasmę, peržengiančią pliką faktų chronologiją. O „pabaisa“ nebūtinai yra materiali fetišiniam kultui skirta statula. Tikroji – ir pati baisiausia – yra dvasinė, idėjinė.

Stebint pastaruosius metus Kinijos Liaudies Respublikoje vykdomą „religijų valdymo“ politiką, prieš akis iškyla būtent šitie Danieliaus pranašystės žodžiai. Ir Jėzaus komentaras: „Tuomet bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebebus. Ir jeigu tos dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas žmogus“ (Mt 24, 21–22).

Komunistinis režimas Kinijoje nuo pat pradžių persekiojo ne tik krikščionis. Visų religijų atstovai ar tiesiog laisvai mąstantys žmonės buvo spaudžiami, kalinami, kankinami, žudomi. Nors 1978 metais pradėjus reformų ir atvirumo politiką žmonės galėjo kiek laisviau atsikvėpti, persekiojimai iš tikrųjų niekada nesiliovė. O į valdžią atėjus dabartiniam prezidentui Xi Jinpingui, Kinija pasuko atgal prie kraštutinių represijų ir totalitarinių valdymo formų. Troškimas išlikti valdžioje komunistus skatina naikinti viską, ką žmonės gerbia labiau negu partiją.

Kinijoje griaunamos krikščionių bažnyčios, musulmonų minaretai, Tibeto budistų šventyklos, kurios visada būdavo baltos su paauksuotais bokšteliais, perdažomos pilkai ir ant jų atsiranda raudoni šūkiai, liaupsinantys naują religijų administravimą bei socialistines vertybes. 2019-ųjų Kalėdas dauguma tikinčiųjų turėjo sutikti namuose, nes buvo draudžiama rinktis ir giedoti religines giesmes. Tie, kas visgi susirinko, turėjo dainuoti komunistines dainas, šlovinančias partiją. Prieš pat Naujuosius Kinijoje ir visame pasaulyje žinomas pastorius Wang Yi, vienos kalvinistinės namų bažnyčios įkūrėjas, buvo nuteistas devyneriems metams kalėjimo. Nes, matydamas, kaip griaunamos bažnyčios, jis kalbėjo, kad prezidentas Xi daro didelę nuodėmę ir, jeigu neatgailaus, visa šalis užsitrauks sunkią bausmę. Pastorius nuteistas už visuomenės kurstymą prieš valstybinę valdžią. Iki skausmo pažįstama „liaudies priešų“ kategorija mums jau yra praeitis. Kinijoje tai šių dienų tikrovė.

Jindeng Tai (Auksinio Šviestuvo) bažnyčia, Šansi provincijoje, sugriauta 2018 metais. ChinaAid nuotrauka

Komunistų „geroji naujiena“

2020 metų vasario 1-ąją komunistinėje Kinijoje įsigalioja nauja religinių grupių administravimo tvarka. Ji išsiskiria tuo, kad jau net nebandoma religiniais tikslais pridengti valdžios siekių. Viskas tiesiai šviesiai pajungiama partijai. Religinėms bendruomenėms suteikiamas ne pelno siekiančių organizacijų statusas. Jų pirmasis tikslas yra patriotinė vienybė, ir tik po to konfesinė priklausomybė. Antrajame įstatymo straipsnyje rašoma: „Religinės organizacijos yra tiltas ir jungtis, leidžianti Komunistų partijai ir liaudies Vyriausybei palaikyti ryšį su dvasininkais ir tikinčiais pasauliečiais.“ Be abejo, religinė bendruomenė, t. y. organizacija, gali būti įregistruota tik su religijos reikalų departamento leidimu.

Penktasis straipsnis nusako, kam reikalinga religija: „Religinės organizacijos privalo remti Kinijos komunistų partijos lyderystę, laikytis Konstitucijos, įstatymų, reguliavimų, taisyklių ir politinių programų, vadovautis savivalos principu, vadovautis religijų sinisizacijos Kinijoje direktyvomis, įkūnyti pagrindines socializmo vertybes ir palaikyti nacionalinę, tautinę vienybę, religinę darną bei socialinį stabilumą.“

Numatyta ir bendruomenių struktūra: atstovų suvažiavimai, tarybos ir vykdomieji komitetai – viskas pagal Komunistų partijos struktūros paveikslą. Valdyti bendruomenes turi direktorių tarybos, vykdomieji direktoriai, prezidentai ir viceprezidentai. Tartum tai būtų verslo korporacijos. Beje, nepamiršta pridurti, kad religinės organizacijos prezidentas negali būti jokios kitos įmonės ar institucijos prezidentu. Nedera juk tikintiesiems per daug galių suteikti. Taip pat uždrausta steigti kitas organizacija ar struktūras, išskyrus savo bendruomenės padalinius.

Trečiojo skyriaus 17 straipsnyje nurodoma: „Religinės organizacijos turi kulto tarnams bei tikintiesiems skelbti Kinijos komunistų partijos gaires bei programas, valstybinius įstatymus, reguliavimus ir taisykles, kad palaikytų Kinijos komunistų partijos valdymą, socialistinę sistemą, laikytųsi specifiškai kiniško socializmo kelio, paklustų įstatymams, reguliavimams, taisyklėms ir programoms, palaikytų teisingą santykį tarp valstybės įstatymų ir religinių taisyklių, ir stiprintų nacionalinį sąmoningumą, įstatymo viršenybės ir pilietinės pareigos sąmoningumą.“

Visų be išimties religijų geroji žinia yra Komunistų partijos valdžia, šventraštis – partijos gairės, o kelias – socializmas. Ir ne bet koks, o specifiškai kiniškas (į anglų kalbą pačių kinų komunistų išvertas kaip „socialism with Chinese characteristics“). Niekas nežino, kas tai, bet prezidento mokymas apie šį socializmą įtrauktas į partijos įstatus ir valstybės Konstituciją. Ir vadinamoji religijų sinisizacija, kitaip tariant, kiniškumas, anaiptol nėra įkultūrinimas ar tikėjimo turinių vertimas į kinų kalbą.

Kaip krikščionys skelbia, kad Dievas viską panoro suvienyti Kristuje, taip visų įmanomų institucijų bei komitetų pirmininkas Xi Jinpingas panoro viską suvienyti partijoje. Keista ir žiauri parodija, daugeliui žmonių kainavusi sveikatą, karjerą, laisvę, gyvybę, artimųjų saugumą.

Kinai musulmonai. EPA nuotrauka

Advokatas Gao

Gao Zhishengas gimė 1964 metais. Anksti neteko tėvo, ir šeima gyveno skurdžiai. Jo motina buvo budistė, ir atjautos praktika jį lydėjo visą vaikystę – namai būdavo pilni bėdžių, kuriems reikėjo pavalgyti ar prisiglausti nuo žiemos šalčio. Neturėdamas galimybių studijuoti universitetuose, jis išsimokslino pats, lankė kursus ir su pagyrimu išlaikęs egzaminus gavo advokato licenciją, įsteigė savo firmą. Motinos pavyzdžio įkvėptas, jis visą savo karjerą gynė žmonių teises nepaisydamas statuso, neturtingiesiems teikė paslaugas nemokamai, imdavosi beviltiškų bylų prieš stambius verslininkus ir biurokratus. Pralaimėdavo ir vėl imdavosi tokių pat.

2004 metais jis vienos tokios bylos proga pirmą kartą perskaitė Bibliją:

Patirti kankinimai man atnešė nuostabią dovaną: tikėjimą Dievu. Aš negimiau tikintis. Kai gyniau pastorių Cai Zhuohua, kuris už Biblijos turėjimą 2004 metais buvo apkaltintas „nelegalaus verslo praktika“, aš pirmą kartą perskaičiau Šventąjį Raštą. Tada jis man nepadarė įspūdžio. Mano laikysena pasikeitė, kai Pekino valdžia ėmė mane persekioti. Tuomet aš pažinau Dievą ir prisijungiau prie krikščionių brolijos. Nuo to laiko Dievas mane stiprino sunkumuose. Jis taip pat davė man regėjimų, kurių pirmąjį patyriau po to, kai buvau pagrobtas 2006-ųjų rugpjūtį.

Šis jo liudijimas pateikiamas autobiografiniame pasakojime „Grumtynės prieš dievus“ (angl. „Struggle Against the Gods“), parašytame 2014–2015 metais, kai jis buvo trumpam išėjęs į laisvę. Jis įtrauktas į 2017 metais Taivane  išleistą jo knygą „Kelkis, Kinija“ (į anglų kalbą išverstą pavadinimu „Unwavering Convictions“, kur jis pasakoja apie patirtus kankinimus ir Dievo jam suteiktus regėjimus apie greitą Komunistų partijos žlugimą. Dėl tokių pranašavimų jis, be abejo, buvo vėl suimtas. Kaip visada, už kurstymą prieš valstybinę valdžią.

Bet nuo ko gi viskas prasidėjo?

Xi Jinpingas. EPA nuotrauka

Falungong, arba Įstatymo ratas

Taip vadinasi vienas iš naujųjų religinių judėjimų, prasidėjęs Kinijoje apie 1992 metus. Tai tipiškai rytietiška praktika, jungianti kūno mankštas su dvasiniais pratimais ir tam tikru etiniu kodeksu. Ypač taiki praktika, į kurią veikiai įsitraukė dešimtys tūkstančių žmonių, atradusių, kad ji padeda pagerinti sveikatą. Be to, komunistinio režimo palikta dvasinė tuštuma skatino žmones ieškoti ko nors bent kiek prasmingesnio. Nepaisant savo taikingumo, uoliausieji šio kelio sekėjai pasirodė besą drąsūs ir užsispyrę. Jie nevengė viešų protesto akcijų. Labai taikių, bet visgi protestų. Užsienyje jie kalbėjo radijo bei televizijos laidose, greitai išmoko naudotis ką tik atsiradusiu internetu. Pasinaudodami naujausiomis technologijomis, jie netgi sugebėjo kartą perimti vienos rajoninės radijo stoties bangas ir išeiti į eterį.

Matydami, kad judėjimas populiarėja ir įtraukia vis daugiau žmonių, taip pat ir partijos narių, vadai sunerimo. 1999 metais generalinis sekretorius Jiang Zeminas pradėjo kampaniją prieš šį judėjimą, reikalaudamas radikalių priemonių. Judėjimas buvo klasifikuotas kaip „piktybinis kultas“. Jo nariai grobiami, kalinami, kankinami, siunčiami į prievartinio darbo lagerius be jokio teismo. Tai didžiausia kankinimus komunistinėje Kinijoje patirianti grupė. Antroje vietoje – uigūrai.

Kai Falungongo atstovai pirmą kartą kreipėsi į advokatą Gao, jam buvo sunku patikėti tuo, ką jie pasakojo. Kinija tuo metu atrodė daug laisvesnė. Tuomet jis jau buvo visoje šalyje žinomas ir gerbiamas advokatas, netgi patekęs į geriausių Kinijos advokatų dešimtuką, gavęs apdovanojimų iš valstybės.

Apsiėmęs ginti Falungongo praktikuotojus oficialiai neegzistuojančiose bylose, jis užsitraukė ypatingą režimo rūstybę. Jis apkaltino Kiniją valstybiniu terorizmu, kankinimais ir protestuodamas kartu su žmona išstojo iš Komunistų partijos. To buvo per daug. Jam teko tiesiogiai patirti pagrobimus, kalinimą ir kankinimus, apie kurios iki tol tik girdėjo iš savo klientų. Jo įmonė buvo uždaryta, šeima persekiota. Dukrai buvo uždrausta lankyti mokyklą. Kai jam buvo grasinama šeimos narių gyvybe, jis sutiko pasirašyti tekstą, kuriame išsižadėjo savo liudijimo. Tačiau išėjęs į laisvę jis tą išsižadėjimą paneigė ir viešai papasakojo apie patirtus kankinimus. Netgi parašė laišką JAV Kongresui prieš Pekine rengiamas 2008 metų olimpines žaidynes. Vėl prasidėjo persekiojimai. Žmona su vaikais pabėgo į JAV. Komunistinė valdžia negirdėjo daugelio NVO, politikų ir teisininkų reikalavimų jį paleisti. Šiandien jo likimas nežinomas. Paskutiniais duomenimis, Gao Zhishengas kalinamas Pekine. Bet ar jis vis dar gyvas, niekas negali užtikrintai pasakyti.

Tibeto budistų vienuoliai. EPA nuotrauka

Padėka už laisvę

Tai tik viena iš daugelio tokių istorijų. Kartais krikščionims Europoje ima atrodyti, kad jie persekiojami ir religijos laisvė silpsta, nes kai kurie įstatymai palankūs kitokios pasaulėžiūros žmonėms. Iš tikrųjų mes šiandien turime tiesiog idealias sąlygas. Bažnyčia gali daryti viską, ką tik įmanoma: skelbti, mokyti, švęsti kultą. Krikščionys gali kurti partijas ir ginti savo interesus, per rinkimus mojuoti krikščioniškų vertybių vėliava. Deja, dažnai mes patys neįvertiname šitos laisvės, už ją nepadėkojame, neišnaudojame maksimaliai jos teikiamų galimybių. Ir pamirštame pasidomėti savo tikėjimo brolių likimais. Jie ne taip ir toli – toje pačioje žemėje, po tuo pačiu dangumi. Ir jiems šiandien kaip niekada reikalinga mūsų parama ir malda. Melstis už persekiojamus brolius galbūt yra vienas iš geresnių būdų atsidėkoti už laisvę, kurią turime.

Straipsnio autorė Edita Janulevičiūtė yra vertėja, publicistė, Rytų Azijos studijų magistrė