Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Šis vertėjos, publicistės Editos Janulevičiūtės tekstas yra reakciją į „Bernardinai.lt“ vyr. redaktorės Rositos Garškaitės komentarą „Ar žiniasklaida gali būti krikščioniška?“

Į klausimą, ar žiniasklaida gali būti krikščioniška, aš atsakyčiau klausimu: o ar ji gali būti neutrali? Lietuvoje gali susidaryti įspūdis, kad ji ir yra neutrali. Čia nėra nė vieno periodinio leidinio ar naujienų portalo, kuris aiškiai deklaruotų atstovaująs kairiosioms, liberaliosioms, konservatoriškoms ar krikščioniškosios demokratijos pažiūroms. Bene vieninteliai atvirai angažuoti yra „valio-patriotų“ portalai, kurių pagrindinis užsiėmimas yra įtikinėti, kad tėvynė labai smarkiai puolama. (Tikriausiai, kad turėtų ką veikti, t. y. tą tėvynę ginti.)

Absoliuti dauguma žiniasklaidos tarytum neužima jokios pozicijos. O juk iš tikrųjų pasaulėžiūrinis neutralumas yra didelė iliuzija. Žiniasklaida nėra ir negali būti objektyvi tokiu būdu kaip mokslas. Fizika ar chemija tiria reiškinius, valdomus determinuotų dėsnių. Žiniasklaida kalba apie žmonių pasirinkimus. O žmonės visada veikia vadovaudamiesi tam tikrais moralės ir pasaulėžiūros principais, politinėmis ir ekonominėmis idėjomis, ne tik pragmatiškais interesais. Vieni veikia, o kiti jų veiksmus vertina – taip pat iš konkrečių pažiūrų perspektyvos. Tiesiog jie kaip savaime suprantamus teiginius priima tai, kas iš tikrųjų kažkada buvo suformuluota konkrečių mąstytojų ir pamažu pasklido visuomenėje. Kaip sakė žymusis ekonomistas J. M. Keynesas, praktiški žmonės, manantys esą laisvi nuo bet kokių intelektualinių įtakų, paprastai yra kokio nors jau mirusio ekonomisto vergai. Žiniasklaidos objektyvumas – nesumeluoti apie įvykius. Tačiau tų įvykių parinkimas ir vertinimas visada neišvengiamai bus paveiktas pačių žurnalistų pažiūrų.

Kodėl gi lietuviška žiniasklaida vengia atvirai rinktis stovyklą? Gal už to slypi grynai finansinis interesas? Juk neužimant pozicijos ir kreipiantis į visus lyg ir būtų galima pasiekti platesnę auditoriją, vadinasi, ir daugiau uždirbti. Daug kas taip ir sako – rinka tokia. Betgi teiginys, kad tokią padėtį lemia rinka, pats yra nulemtas tam tikros ekonominės sampratos. Supaprastintos jos versijos. Bėda ta, kad vienokią ar kitokią rinką suformuojame mes patys.

Tad kokia gi yra Lietuvos informacinė rinka? Mėgindama būti idėjiškai neutrali, ji dažnai yra paprasčiausiai jokia, paviršutiniška. Didžioji dalis priemonių arba perpasakoja pasaulio žiniasklaidoje labiausiai aptarinėjamus įvykius (nes savo korespondentų niekur neturi, niekur, net ES), arba pasakoja įdomybes ir vietinės reikšmės skandaliukus (nes taip gauna daugiausia peržiūrų, kaip reikalauja „klikbaitas“). Dažnai pavieniai protingi, profesionalūs tekstai skęsta beformių žinių sraute. Tarsi pagrindinis žurnalistų tikslas būtų užpildyti eterį, kad publika galėtų juo užsipildyti egzistencinę tuštumą. Idėjinė diskusija tarytum vyksta, bet keistu, neartikuliuotu būdu, labiau epizodiškai. Vieni pasisakė čia, kiti sureagavo ten. Ir visi vėl grįžta prie „neutralios“ kasdienybės.

Be abejo, yra politikų ir apžvalgininkų, kurie akivaizdžiai turi savo pažiūras. Tačiau tai ir lieka atskirų asmenų reikalas. Bet ar tai žiniasklaidos problema? Tikriausiai ne vien. Pažvelkim į partijų programas. Ar iš jų matyti, kas konservatoriai, kas liberalai, kas socdemai? Kur kairė, o kur dešinė? Ir svarbiausia, kiek yra rinkėjų, kuriems tai rūpi ir kurie geba suformuluoti savo pažiūras bei interesus?

Ko gero, šitą akmenį reikėtų mestelėti ir į švietimo sistemos daržą. Prisimenu 2019 metų rinkimus. Paradoksalu, bet patys nykiausi buvo universitetų rengti debatai. Atrodė, kad klausimus kandidatams ruošė žmonės, kurie neišmano nei šių dienų pasaulio aktualijų, nei politikos mokslo principų. Platforma „Žinau, ką renku“ parodė kur kas daugiau gyvybės ir susivokimo politikos realijų srityje. Išskyrus kelis etatinius komentatorius ir kelias ryškias asmenybes (vienos rankos pirštais suskaičiuojamas), viešoje erdvėje beveik nepamatome politikos, ekonomikos ar teisės mokslų daktarų, gebančių rimtai analizuoti visuomenėje vykstančius procesus. Gali atrodyti, kad jų ir yra tik keli. Iš tikrųjų jų ne taip mažai. Studijuojant man teko jų pamatyti. Bet…

Šių dienų technologijos yra nuostabus dalykas. Jos leidžia pasiekti informaciją iš viso pasaulio. Tereikia išmokti užsienio kalbų. Tada gali skaityti tekstus, kurių nepublikuoja Lietuvoje, klausytis politikų ir mokslininkų kalbų. Tik viena bėda – kai palygini tai, ką išgirsti ar perskaitai interneto platybėse, su tuo, ką gauni vietiniame universitete, apima liūdesys. Lietuva teisėtai gali didžiuotis biotechnologijomis, elektronika ar lazeriais. Socialiniais mokslais, deja, ne. Jei ir atsiranda vienas kitas mąstantis žmogus, jis galiausiai nelabai randa pašnekovų.

Kodėl taip yra, klausimas lieka atviras. Galima, žinoma, užtraukti seną dainelę ir kaltinti sovietmetį (arba netgi Abiejų Tautų Respubliką) dėl pilietinių ir politinių įgūdžių stokos. Betgi nė viena tauta negimė iškarto brandi. Įgūdžiai yra įgyjami. Ir žiniasklaida galėtų būti puiki erdvė tam. Bet jeigu taip ir neatsiras rimtų politiškai ir pasaulėžiūriškai angažuotų leidinių, labai tikėtina, kad visą politinę erdvę užims trumparegis pragmatizmas ir tautiškas populizmas.